BM Slide Login

Paieška svetainėje

Egzorcisto patarimas - saugotis netikrų apreiškimų

Sigita Purytė 2012-05-26 18:18

Jeigu jums kalba balsai, prisistato iškilių asmenybių ar šventųjų vardais ir ragina ką nors padaryti, neskubėkite. Katalikų bažnyčia šią savaitę paskelbė dokumentą, kuriame aprašoma, kaip atskirti tikrus apreiškimus nuo netikrų. Kauno arkivyskupijos egzorcistas, teologijos mokslų daktaras, Ruklos įgulos kapelionas Arnoldas Valkauskas sako, kad žmonės neretai kalbasi su kitu pasauliu, nes serga arba yra veikiami piktosios dvasios. 

Anot A. Valkausko, greta Katalikų bažnyčios vadinamų tikrų apreiškimų yra ir tariamų. „Gali būti isterijos pasireiškimas. Arba piktosios dvasios veikimas, - apie apsireiškimus kalbėjo dvasininkas. - Kai man sako, kad žmogui kažkas apsireiškė, pirmiausia žiūriu, ar nėra piktosios dvasios ženklo. Marija, Jėzus pasirodo, sako, kad visi aplink labai blogi, o tu geras, aš tau paskelbsiu vieną, antrą, trečią dalyką. Būna, kad paskelbia mokymą atitinkančių dalykų, bet pats atsparos taškas yra blogas. Apreiškimas turėtų paraginti didesnį uolumą, o ne puikybę.“

Naujausi ir geriausiai žinomi apreiškimai įvyko Fatimoje (Portugalijoje) ir Lurde (Prancūzijoje) XX a. pradžioje ir XIX a. viduryje, kai vaikams pasirodė mergelė Marija. Lietuvoje žinomas Šiluvos apreiškimas nereglamentuotas, nepripažintas kaip viešas.

„Iš esmės esu nusistatęs prieš privačius apreiškimus. Išganymui pasiekti visiškai pakanka to, kas paskelbta per Jėzų ir apaštalus, - teigė egzorcistas. - Apreiškimai – tai pridėtiniai dalykai, kurie gali įvesti į labai didelę klaidą. Imi sureikšminti apreiškimą ar savo asmenį, o ne bažnyčios mokymą. Išganymui pasiekti užtenka tikėjimo, maldos ir atsakingo gyvenimo.“

Trečiadienį paviešintas keturių puslapių dokumentas pavadinimu „Normos dėl numanomų pasirodymų bei apreiškimų tyrimo“ buvo patvirtintas dar popiežiaus Pauliaus VI 1978 m. vasarį.

Paklaustas, kodėl bažnyčia būtent dabar paskelbė šį dokumentą, A. Valkauskas spėjo, kad tai susiję su stiprėjančiu žmonių tikėjimu įvairiais nepripažintais, netikrais apreiškimais.

„Labai daug žmonių šiuo metu važiuoja į Medžugorjė miestą (miestas Bosnijoje ir Hercogovinoje; teigiama, kad ten kas mėnesį apsireiškia mergelė Marija ir perduoda žinią žmonijai – red.). Dar Jonas Paulius II buvo liepęs atlikti tyrimą dėl tos vietos, - pasakojo kunigas. - Kita vertus labai daug pasklidusių mokymų – visokie lapeliai iš rankų į rankas keliauja, kad tam apsireiškė tas, kitam apsireiškė kitas. Paskelbtas dokumentas padės atskirti tikrus apsireiškimus nuo netikrų.“

Dvasininko teigimu, tikras apreiškimas turi neprieštarauti Bažnyčios mokymui, moralei, atitikti Šventojo Rašto tiesas. Neturi būti apreikšta kažkas nauja – Bažnyčia tiki, kad Jėzus ir apaštalai pasakė viską, kas reikalinga išganymui. Apsireiškimai paprastai skirti paraginti didesniam pamaldumui. Tai gali būti asmeninio pobūdžio perspėjimai, paraginimai.

Pagalba ar šėtono pinklės?

Kunigas Oskaras Petras Volskis leidinyje „XXI amžius“ yra detaliai aptaręs, kiek daug apreiškimų užfiksuojama ir kaip atskirti tikrus apreiškimus nuo netikrų*: „Užfiksuota šimtai atvejų, kada žmonės, nebūtinai katalikai ir net ne krikščionys, teigia regėję Viešpatį Jėzų, Dievo Motiną Mariją ir kitus šventus asmenis. 1933-1989 metų laikotarpiu priskaičiuojama daugiau kaip pusketvirto šimto vien Marijos apsireiškimų, o po Lurdo apreiškimo buvo paskelbta daugiau kaip pusantro šimto melagingų atvejų. 

Lietuva nėra išimtis. Ne vienas girdėjo apie palyginti nesenus įvykius Keturnaujienoje, Imbrade, Alksnėnuose, verkiančias Marijos statulas, reiškinius su kryžiumi Kiaulakiuose, stebuklingus šaltinėlius ir t.t. Kyla klausimas, ar tikri yra tie privatūs apsireiškimai ir kas už jų stovi? Kaip katalikai tikime Dievą, kurį mums apreiškė Jėzus Kristus. Jis yra Apreiškimo viršūnė ir pilnatvė, todėl „nelauktina jokio naujo viešo apreiškimo, iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus“ (II Vatikano Susirinkimo dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą „Dei Verbum“).

Bažnyčia yra pastatyta ant apaštalų pamato. Tai reiškia, jog apaštalų laikais Bažnyčią sudarė vienybėje su jais esantys tikintieji, vadovaujami apaštalo Petro ir priimantys iš jų Kristaus žodį: „Kas jūsų klauso, manęs klauso, kas jus niekina, mane niekina“ (Lk 10, 16). Šiais žodžiais Kristus patvirtino, jog Jis pasiliks su savo Bažnyčia per apaštalų ir jų įpėdinių tarnystę. Privalome klusniai priimti Bažnyčios mokymą, kuris, Šventajai Dvasiai vadovaujant, yra tikrasis Dieviškojo Apreiškimo saugotojas, interpretuotojas ir perdavėjas. Bažnyčia išskiria viešąjį apreiškimą ir privačius apreiškimus.

Viešasis apreiškimas reiškia Dievo Apreiškimą, skirtą žmonijai, įgavusį literatūrinę Biblijos formą ir besiskleidžiantį per Tradiciją. Dievas palaipsniui leido save pažinti ir galiausiai pats tapo žmogumi Jėzumi Kristumi, per kurį mums galutinai ir visiškai pasakė viską. Didysis Katalikų Bažnyčios katekizmas cituoja šv. Kryžiaus Joną: „Nuo to laiko, kai Jis mums atidavė savo Sūnų, kuris yra Jo žodis, Dievui nebelieka nieko daugiau pasakyti. Tuo vienu Žodžiu Jis mums pasakė iš karto viską (...); nes ką Jis anksčiau buvo sakęs pranašams dalimis, Jis viską pasakė savo Sūnuje, mums atiduodamas viską, savo Sūnų. Dėl to tas, kuris dabar klausinėtų Viešpatį ar lauktų iš Jo vizijos ar apreiškimo, ne tik elgtųsi kvailai, bet ir įžeistų Dievą, nežvelgdamas vien į Kristų, o ieškodamas dar ko nors kito arba kokių nors naujovių“ (66). Tai nereiškia, jog Bažnyčia atsiriboja nuo jų, atvirkščiai – mato čia ir didelį tikinčiųjų dvasinio augimo potencialą.

„Privačių apreiškimų tikslas nėra „pagerinti“ arba „papildyti“ galutinį Kristaus Apreiškimą, bet padėti jį pilniau išgyventi tam tikrose istorinėse epochose“ (KBK 67). Bažnyčia pripažįsta kai kurių privačių apreiškimų antgamtinę galimybę, tačiau aiškiai nustato, jog jie nepriklauso Bažnyčios tikėjimo lobynui, todėl katalikai neprivalo jais tikėti. Privatūs apreiškimai naujai nusako kai kurias išganingas tikėjimo tiesas (pvz., Marijos Nekaltas Prasidėjimas) arba siekia atgaivinti ir pagilinti dvasinį gyvenimą įvairiomis pamaldumo priemonėmis (rožinio malda, įvairios atgailos formos, Švč. Jėzaus Širdies kultas ir t.t.), prisitaikant prie tam tikro laikotarpio poreikių, duodant Bažnyčiai naują dvasinį impulsą. Tų apreiškimų tikslas yra aktualizuoti Dievo Apreiškimą ir padėti žmonėms artėti prie Dievo, t.y. jie skirti bendram Bažnyčios gėriui.

Ne kartą pasitaikė, kad pažodinis ir fundamentalistinis apreiškimų turinio aiškinimas, išimant jį iš katalikiško tikėjimo mokslo konteksto, trukdė teisingai suvokti galutinį Kristaus Apreiškimą. Toks elgesys davė pradžią ne vienai sektai ir atskalai. Bažnyčia visais laikais stengėsi laikytis atokiau nuo privačių apreiškimų. Šv. Teresės Avilietės nuodėmklausiai dvejus metus tyčia tvirtino, jog jos apreiškimai yra iš piktosios dvasios. Vienas nuodėmklausys liepė pasirodžiusią būtybę kiekvieną kartą peržegnoti ir rodyti jai... špygą! Šv. Teresė klusniai taip ir darydavo, bet Viešpaties atsiprašinėjo ir teisinosi, jog taip elgiasi liepiama Bažnyčios vyresniųjų. Jėzus per apsireiškimus ją girdavo, jog yra klusni savo nuodėmklausiams.

Apie atsargumą rašo ir šv. Kotryna Sienietė savo „Dialoguose“. Kristus perspėja sielą, jog regėjimuose ieškotų tik Jo, o ne dvasinio džiaugsmo, nes velnias gali tuo pasinaudoti. Ji rašo: „Jei siela neišlaikys tikro nuolankumo ir išpuiks, su panieka neatmesdama visų jai duodamų džiaugsmų, tuomet užkibs ant kabliuko ir paklius į šėtono rankas. Atmetus gi su nuolankumu tuos džiaugsmus, meilėje pasirenkant Jį, kuris yra davėjas, o ne dovana, velnias negalės pakęsti sielos, kuri yra nuolanki“.

Iš šv. Kotrynos Sienietės laikų kilusi legenda pasakoja apie vieną pamaldų vienuolį, kuris niekino studijas ir mokslą. Šį jo elgesį skatino pasirodantis vaiduoklis, turintis Dievo Motinos išvaizdą. Vienas švento gyvenimo vienuolis jam patarė spjauti į veidą pasirodžiusiai būtybei. Jei tai tikrai Dievo Motina, ji šį pažeminimą priims nuolankiai, o jei demonas, jo puikybė neleis tokio pažeminimo pakelti. Vienuolis taip ir padarė: vaiduoklis persikeitė į tikrą savo pavidalą ir daugiau nebesirodė.

Jau V Laterano Visuotinis Susirinkimas 1516 metais nustatė, jog visi įkvėpimai, regėjimai ir pranašystės turi būti Apaštalų Sosto ištirti kanoniniu procesu. Visoms apgaulėms Susirinkimas uždėjo griežtą bausmę, t. y. popiežiui rezervuotą ekskomuniką. Tridento Visuotinis Susirinkimas 1563 metais nutarė, jog apreiškimus ir antgamtinius reiškinius turi įvertinti ordinaras, jog joks naujas stebuklas negali būti patvirtintas be jo pritarimo.

Tirdama privačius apreiškimus Bažnyčia pirmiausia ieško negatyvių aspektų ir niekada nepatvirtina nors menkiausios klaidos ar abejonės turinčio reiškinio. Ji vadovaujasi aiškia tiesa, jog „Dievas yra šviesa, ir nėra jame jokios tamsybės“ (1 Jn 1,5). Net menka klaida bei netobulumas privačius apreiškimus daro visiškai nepriimtinus, įžvelgiant juose „melo tėvo“ – šėtono – veiklos vaisius arba reginčio asmens nesąžiningumą ir sveikatos problemas. Veikdamas šėtonas prisiderina prie žmonių mentaliteto, pasinaudoja jų sąvokomis ir jiems svarbiais dalykais, kad įsėlintų į sielą ir ją suvedžiotų.

Šv. Ignacas Lojola yra davęs patarimą, kaip atskirti dvasias: jei atėjusi mintis ir pradžioje, ir eigoje, ir savo vaisiais pabaigoje yra gera, tuomet ji Dievo ir jo šventųjų būtybių įkvėpta. Bet jei nors kuriame tarpsnyje rastųsi bent menkiausias šešėlis blogio, reikia tai atmesti ir laikyti šėtoniškos kilmės. Kanoninis apsireiškimo tyrimas vykdomas dviem lygmenimis. Pirmiausia ištiriama, ar įmanoma tuos neįprastus reiškinius paaiškinti prigimtiniu protu ir mokslo atskleistais gamtos dėsniais pasitelkiant į pagalbą įvairių mokslų – medicinos, psichologijos, logikos, fizikos ir t. t – specialistus. Tuo norima išvengti apgaulės, psichikos susirgimų sąlygotų kliedesių ir pan., konstatuoti, jog vieni ar kiti reiškiniai yra mokslui nesuprantami ir natūraliai nepaaiškinami.

Teologinio tyrimo tikslas yra atpažinti dvasias, nustatyti, kas už tų reiškinių stovi: Dievas ar šėtonas. Nusistovėjo tokie privačių apreiškimų tyrimo kriterijai: natūralūs: apsireiškimo liudininko psichikos sveikata, liudininko patikimumas ir tiesos sakymas, autentiški, objektyvūs faktai, įrodantys antgamtinių jėgų įsikišimą ir teologiškai atitinkantys Bažnyčios mokymą, krikščioniškas nuolankumas ir paklusnumas Bažnyčiai, su apreiškimu susijusių asmenų ir apreiškimo vaisių šventumo klausimas, bendrasis Bažnyčios gėris, antgamtiniai apreiškimo vaisiai regėtojo sieloje ir gyvenime bei tikinčiųjų sielose, demoniški Dievo mėgdžiojimo elementai. 

Jei tiriant nors vienas iš šitų kriterijų yra nepatenkinamas, privatus apreiškimas yra atmestinas. Jei visi kriterijai yra pastoviai teigiami, įgaliotas Bažnyčios vyresnysis gali apreiškimą patvirtinti. Aišku, apreiškimai turi būti pasibaigę ir praėję pakankamai laiko, kad būtų galima stebėti jo pasekmes. Šėtoniškų apreiškimų vienas iš svarbiausių požymių yra puikybė: noras nepriklausyti nuo Bažnyčios vyresniųjų; jų vertinimo atmetimas ir nepaisymas; užsispyrimas laikytis savo nuomonės ir neapykanta kitokiam požiūriui; pykčio prasiveržimas atskleidus tiesą ir pasiekus objektyvumą; įsivaizdavimas, jog turima kažkokių malonių ir privalumų ir tų tariamų galių reklamavimas; reikalavimas, jog būtų klausoma ne Bažnyčios, bet regėtojo, grasinant nepaklusniems ir abejojantiems prakeikimais, nelaimėmis ir kitomis blogybėmis. Šėtonas gali pasinaudoti mažesniu gėriu, kad pasiektų didesnį blogį, pvz. pagydyti, suteikti trumpalaikę sėkmę, tuo laimėdamas žmogaus pasitikėjimą; gali skatinti pamaldumą, tikras krikščioniškas dorybes, paklusnumą Bažnyčiai ir t. t., bet „gėrio“ darbai nepasižymi nei pastovumu, nei tikrumu, nei tikra gerove.

Mėgstama manipuliuoti tomis gėrio nuotrupomis, kurios lydi šėtoniškus apreiškimus, stengiamasi nukreipti dėmesį nuo konkrečių detalių, o akcentuoti visumą arba teigti, jog pasireiškia daugiau gėrio nei blogio. Iš karto atmestini apreiškimai, kuriuose yra prieštaraujančių krikščioniškai moralei ir padorumui dalykų: orumo ir kuklumo trūkumas, ciniškumas ir juokingumas, keistumas, neskaistumas ir t. t.

Demoniškus apreiškimus išduoda ir tam tikras emocijų dėsningumas, kai regėtoją ir jo sekėjus pirmiausia aplanko džiaugsmas, euforija, religinis entuziazmas ir užsiangažavimas, tačiau vėliau ateina nuovargis, liūdesys, tikėjimo susilpnėjimas, baimė, negatyvus kriticizmas, cinizmas, skeptiškumas, dvasinis tuštumos pojūtis, destruktyvus elgesys savęs paties ir kitų atžvilgiu ir t. t.

Panaši religinės patirties eiga būdinga daugeliui sektų, netikram religingumui ir nuodėmingam gyvenimui – ar tai neliudija piktosios dvasios įtakos? Dar šv. Teresė ir šv. Kotryna rašė, jog jei regėjimas atneša ramybę ir „dorybės alkį“, vadinasi, jis iš Dievo. Bet jei regėtoją iš pradžių apima didelis džiaugsmas, kuris paskui tampa dvasine suirute ir tamsa, tai ženklas, jog ne Dievas yra to regėjimo šaltinis. Dažnai žinia apie stebuklingus įvykius žaibiškai išplinta, o juos lydinti psichologinė įtampa, tikėjimasis kažko neįprasto ir smalsumas gali virsti psichoze. Svarbu tiriant išlaikyti psichologinę pusiausvyrą ir nepasiduoti išankstinei daugumos nuotaikai.

Štai keletas atvejų, kai Bažnyčia nepatvirtino privataus apreiškimo. Olandijoje yra žinoma istorija „Visų tautų valdovės“ pavadinimu. Viena moteris pradėjo teigti, jog ji patyrusi Marijos apsireiškimus ir girdėjusi jos pranešimus. Harlemo vyskupijos ordinaras iš karto 1956 metais šitai įvertino negatyviai. Vėliau Tikėjimo mokslo kongregacija oficialiai uždraudė ir kunigams, ir pasauliečiams sieti savo pamaldumą su ta regėtoja ir jos tariamu apreiškimu, paragindama garbinti Švč. M. Mariją Bažnyčios nustatytomis formomis. 

Garabandalo vietovėje Ispanijoje 1961 metais prasidėjo penkerius metus trukusi apsireiškimų serija. Buvo ir pozityvių dalykų, tačiau šalia jų daugelis žmonių patirdavo nepaaiškinamą didelį nerimą ir baimę, kai kurie pažadėti per apsireiškimus įvykiai neįvyko, regėtojų veiksmuose buvo daug blaškymosi ir keistumų. Vietos ordinaras uždraudė piligrimines keliones į minėtą vietovę. Šis draudimas pakartotas dar keletą kartų, kai galutinai jį patvirtino ir Tikėjimo mokymo kongregacija. Galiausiai pagrindinė regėtoja Končita prisipažino, jog nematė Dievo Motinos, jog ji pati nebesuprantanti, ar jai vaidenosi, ar ji melavo, ar sapnavo, jog per visą tą laiką ji apgaudinėjusi žmones.

Vokietijoje gyvenanti Gabrielė Biterlich turėjo tariamą apsireiškimą, dėl kurio atsirado religinis judėjimas „Opus Angelorum” (vokiškai – „Engelwerk”). Bažnyčia nepripažino šitų apsireiškimų, nes jų turinys akivaizdžiai prieštaravo mokymui apie angelus, vidinę bažnytinę tvarką, II Vatikano Susirinkimo nutarimams. Paskutinį dokumentą, skirtą „Opus Angelorum” judėjimui, Popiežius pasirašė 1992 metais, išvardyti punktai, kuriuos privalo priimti šis judėjimas, jei nori išlikti Bažnyčioje.

Buvo uždrausta tiesiogiai ir netiesiogiai skleisti ir platinti priešingą mokymui teoriją apie angelus ir jų pasaulį; uždraustas pasiaukojimas angelams, sakramentų teikimas per atstumą, taip pat šios dvasios tekstų, maldų ir kitų dalykų įtraukimas į liturgiją (atkreipkite dėmesį į faktą, kad Lietuvoje kai kurie katalikai rengia negimusių kūdikių krikštą per atstumą prie abortus darančių ligoninių!). Problemos dėl „Opus“ tęsiasi jau 20 metų. Judėjimo vadovų užsispyrimas ir nenoras priimti Bažnyčios mokymą neleidžia užbaigti šios istorijos.

1983 metais Lenkijos mieste Olavoje gyvenantis dailininkas Kazimieras Domanskis pradėjo teigti, jog buvo Dievo Motinos išgydytas ir gavęs jos paliepimą pastatyti koplyčią piligrimams, kad būtų išvengta bausmės ir karo. Ji liepusi kalbėti rožinį, eiti išpažinties ir priimti Komuniją klūpant. Po Lenkiją pasklido Olavos „apreiškimų“ garso įrašai. Į Olavą pradėjo plaukti minios piligrimų, imta rinkti aukas bažnyčios statybai.

Vroclavo vyskupas, ištyręs įvykius, įsitikino to apreiškimo netikrumu. Tai patvirtino ir speciali Lenkijos vyskupų konferencijos komisija. Bet Domanskis toliau rinko aukas skleisdamas melą, jog Bažnyčia patvirtino „Taikos Motinos“ bažnyčios statybą. 1999 metais Domanskis įkūrė „Šv.Dvasios draugiją“. Po nuolatinių priminimų, pokalbių ir draudimų tais pačiais metais Vroclavo arkivyskupijos kurija išleido komunikatą, kuriame konstatuojama, jog šis žmogus yra užsispyręs ir veikia savavališkai, klaidina visuomenę. Todėl uždrausta kunigams ir tikintiesiems savo pamaldumą sieti su minėtu žmogumi, jo įsteigta draugija.

Apibendrinant reikia pabrėžti, kad antgamtiniai reiškiniai yra įmanomi ir jų kilmę nustato Bažnyčia, tačiau Bažnyčios mokymas yra aukščiau už privačius apreiškimus; Bažnyčios vyresniųjų – popiežiaus, vyskupų ir vienybėje su jais kunigų – skelbiamas Kristaus išganymo kelias yra aukščiau už privačiuose apreiškimuose duotus nurodymus.“

* Oskaras Petras Volskis, Privatūs apreiškimai: Dievo pagalba ar šėtono pinklės?, XXI amžius, 2004 metų rugsėjo 3 d., nr. 66.

 lrytas.lt