BM Slide Login

Paieška svetainėje

Apie egzorcizmą – iš egzorcisto patirties varpinės

 Po to, kai gyvenimą siaubo filmu paverčia apsėdimas

…Tai, anot Bažnyčios, egzistuoja ne vien siaubo filmuose ar mistinėse istorijose: kraują stingdantys šauksmai, siaubo kančios purtomas kūnas ir dvasininkas, maldomis bei specialiomis formuluotėmis besistengiantis išlaisvinti šėtono apsėstą žmogų. Egzorcizmas (piktųjų dvasių, demonų išvarymas iš apsėsto žmogaus) šiais laikais praktikuojamas lygiai taip pat, kaip tai buvo daroma ir prieš daugelį metų. Lietuvoje – taip pat. Tiesa, mūsų šalyje abiejų rankų pirštų būtų per daug suskaičiuoti egzorcistus – dvasininkus, kurie, be kitų savo pareigų, Dievui bei žmonėms tarnauja būtent tokiu būdu. Vilkaviškio vyskupijos egzorcistas – Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčios klebonas Sigitas Bitkauskas, egzorcizmą praktikuoja vos daugiau nei pora metų. Kad ši veikla yra reikalinga, pasak kun. S. Bitkausko, rodo nuolat į jį tuo tikslu besikreipiantys žmonės – apsėstieji ar jų artimieji (ir ne vien katalikai!). Skeptikas pasakytų: o gal tie apsėstieji – tiesiog psichiniai ligoniai ir jiems ne egzorcisto, o psichiatro reikia? „Apsėdimas ir psichikos liga, – sako kun. S. Bitkauskas, – du skirtingi dalykai“. Taigi atpažinus – kur liga, o kur apsėdimas – toliau (jei apsėdimas) vyksta tai, apie ką kalbama mistinėse istorijos ar rodoma siaubo filmuose: velnio išvarymas, arba – egzorcizmas.

Į egzorcisto kelią – vedinas Dievo valios

„Juk ir Jėzus Kristus, kaip matome iš Naujojo Testamento, daugiausia skelbė Evangeliją ir išvarinėjo iš žmonių demonus. Taigi ir mes, kunigai egzorcistai, tai darome“, – pradeda dalijimąsi savo patirtimi kun. S. Bitkauskas, Vilkaviškio vyskupijos egzorcistas.

Egzorcistas Katalikų bažnyčioje – tai vyskupas arba jo paskirtas kunigas, kuris turi specialųjį leidimą atlikti egzorcizmus. Toks leidimas išduodamas kunigams, kurie pasižymi „dievobaimingumu, mokslu, sumanumu ir nepriekaištingu gyvenimu bei yra specialiai paruošti šiai užduočiai“.

S. Bitkauskas egzorcisto praktika, kaip minėta, užsiima daugiau nei pora metų. „Kol buvau paprastas kunigas, net nemaniau, jog iš tikrųjų egzistuoja tokie dalykai“, – atvirauja kun. S. Bitkauskas, pastebėdamas, jog, deja, šiai problemai ne vien pasauliečiai, bet ir dalis dvasininkų neskiria reikiamo dėmesio.

Kun. S. Bitkauskui  egzorcisto kelias, kaip dabar pastebi, – buvo palaipsnis Dievo vedimas, paklusimas Dievo valiai. Apskritai, pasak kunigo, visas žmogaus gyvenimas – Dievo ieškojimas, o didžiausias praregėjimas – suvokimas, jog Dievas visada žmogų veda. Šis praregėjimas, paremtas asmenine patirtimi, kun. S. Bitkauskui atėjo prieš ketvertą metų, kai jis, kaip kunigas, Dievo ir žmonių tarnystei jau buvo atidavęs 14 savo gyvenimo metų. Šitą praregėjimą (tokį stiprų, tokį lemtingą!) kun. S. Bitkauskas vadina tiesiog atsivertimu, mat naujoje šviesoje pasirodė ir jo paties gyvenimo prasmė, tikslas, ir jo, kaip kunigo, žemiškoji misija. Prisimena: stimulas peržvelgti savąjį kelią buvo piligriminė kelionė, po kurios nejučia gyvenimas ėmė keistis: pradėjo dar daugiau melstis, labiau suvokti vidinio išsilaisvinimo prasmę būtent per maldą. Naujas požiūris pakeitė ir gyvenimo būdą, kuris dar labiau pasikeitė su vyskupo skyrimu egzorcisto pareigoms. Jeigu iki minėtos kelionės kun. S. Bitkauskas buvo aistringas keliautojas (kone visą pasaulį yra apkeliavęs), tai vėliau toks poreikis dingo: išvykdavo tik į piligrimines keliones, konferencijas. Dabar nuolat dalyvaudamas egzorcistams skirtuose seminaruose įvairiose šalyse, praktines žinias derina su teorija, kitų egzorcistų patirtimi.

Apsėdimas ir psichikos liga – ne tas pats

„Egzorcizmas, – aiškina kun. S. Bitkauskas, – maldos, apeigos (egzortai) Bažnyčios nustatyta liturgija, litanijos į šventuosius, angelus, tai žmogaus išvadavimas iš šėtono pagal tam tikrą apeigyną“. Kad šis procesas labai reikalingas ir rimtas, rodo ne vien besikreipiančių tuo tikslu žmonių gausa, bet ir įkurta egzorcistų asociacija Lietuvoje, kurios nariai – ne vien kunigai: yra joje medikų psichiatrų, teisininkas.

Takoskyra tarp apsėdimo ir psichikos ligos yra labai subtili, tačiau atpažįstama. Apsėdimą, pasak kun. S. Bitkausko, rodo žmogaus jaučiamas nuolatinis diskomfortas, pyktis, agresija, jame visada gyvas noras nusižudyti („Velnio tikslas, – sako kun. S. Bitkauskas, – priešintis Dievo tvarkai, o galutinis tikslas – žmogaus savanoriškas susinaikinimas – savižudybė“.), žmogus praranda gyvenimo džiaugsmą, nebemato vilties gyventi. Būna, kad toks žmogus išbando viską (medikus, psichologus), kol ryžtasi ieškoti egzorcisto. Ne vieną būtent tokiam žingsniui paskatina artimieji.

Kai jau žmogus kreipiasi į egzorcistą, pirmiausia vyksta tyrimas, ar tai išties esama apsėdimo. Neretai paaiškėja, jog žmogų kamuoja psichikos liga (egzorcistai kai kurių psichikos ligų simptomus jau patys gali atpažinti, nors vien tuo nepasikliaujama) – tuomet žmogus siunčiamas pas medikus psichiatrus (beje, būna ir tokių atvejų, jog apsėdimas pasireiškia kaip psichikos liga). Kai nustatoma, jog esti apsėdimo, pradedamas išlaisvinimo procesas, kuris kartais būna labai ilgas. Kodėl apskritai toks reiškinys kaip apsėdimas egzistuoja? Tai, pasak kun. S. Bitkausko, įvyksta tuomet, kai žmogus nutolsta nuo Dievo nustatytos tvarkos ir įklimpsta nuodėmėje. Ypač esą tinkama terpė šėtonui užvaldyti žmogų per priklausomybes, burtus (tokiais atvejais žmogus netenka savo valios) – velnias „įlenda“ ten, kur žmogus būna silpniausias. Esama netgi tokių atvejų, kai žmogus sąmoningai piktąjį prisišaukia. Iš tautosakos žinomos istorijos apie velnio ir žmogaus sandėrį, pasirodo, ne iš piršto laužtos: žmogus pasižada šėtonui tarnauti už tam tikrą naudą, kitą kartą netgi juokais mestas „įsipareigojimas“ nelabajam tampa tikros pragaišties pradžia. „Apsėdimas, – aiškina kun. S. Bitkauskas, – gali persekioti net iki ketvirtos kartos, jo šaknys gali glūdėti giliai praeityje, tuomet reikia gydyti visą genealoginį medį.“

Vien išvaryti demoną – maža

Egzorcizmo tikslas – ne tik išlaisvinti žmogų nuo šėtono apsėdimo, bet ir atstatyti į dvasinį gyvenimą. Tai, kaip minėta, ilgas procesas, kuris, skirtingai nei siaubo filmuose, neužbaigiamas per vieną seansą. Gali būti, jog reikia daugelio metų, kad žmogus visiškai išlaisvėtų. Egzorcistas, jau įvykus išvadavimui, paprastai nepalieka žmogaus vieno, lydi jį dvasiniame kelyje, nes vadinamasis atkritimas būna daug baisesnis. Iš kunigo rankų gautas palaiminimas, teigiama ir internetiniame puslapyje apie egzorcizmą, nebus veiksmingas, jeigu jį gaunantis žmogus neturės noro atsiversti, o ypač jei neatmes nuodėmės. Negalima esą palikti velniui atlapotų savo sielos durų, nes jis gali grįžti ir dvigubai smarkiau užpulti. Evangelijoje pagal Matą Jėzus moko, kad „Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda. Tada ji sako: „Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau“. Sugrįžusi randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma. Taip atsitiks ir šiai piktai kartai“ (Mt 12, 43-45). Taigi egzorcizmo tikslas nėra išvaryti pačią piktąją dvasią ir nutraukti jos įtaką, bet svarbiausia, kad žmogus atsiverstų ir būtų nukreiptas į gyvo tikėjimo kelią. Išlaisvinimo pagrindą sudaro atsivertimas ir atsiskyrimas nuo blogio.

Nelabojo pinklių privalo saugotis ir pats egzorcistas

Pasak kun. S. Bitkausko, egzorcizmo seansai – išties sunkus reginys ir potyris. Egzorcizmas vykdomas atokiai nuo pašalinių akių, išlaikomas visiškas konfidencialumas, neleidžiama jo metu jokių eksperimentų, tyrinėjimų. Būna, jog patalpoje, kurioje vykdomas šėtono išvarymas, juntamas kaustantis šaltis, nepaaiškinama jėga. Žmogaus, iš kurio varomas demonas, veidas dažnai būna kraipomas bjaurių grimasų, žmogus sukinėja rankas, pečius, skundžiasi, jog junta skausmą širdies srityje, nors jokių fizinių tokio pobūdžio negalavimų ir neturi. „Tai demonas, kurį maldos degina, stengiasi įbauginti, nukreipti dėmesį“, – sako kun. S. Bitkauskas, pabrėždamas, jog ne veltui yra priežodis: gudrus kaip velnias, mat iš tiesų demonas yra be galo protinga, išmani dvasia. Tam, kad savo auką išlaikytų, griebiasi netgi išties antgamtinių galių. Būna, jog apsėstasis, kai jam atliekamas egzorcizmo seansas (paprastai trunkantis iki trijų valandų), ne tik ima klykti nesavu balsu, bet netgi prabyla svetimomis kalbomis, kuriomis niekada anksčiau nėra kalbėjęs. Egzorcistas privalo suvokti, kad šėtonas naudojasi įvairiais būdais, kad paslėptų savo buvimą, todėl turi būti visada labai budrus.

Prieš egzortus egzorcistas visada stengiasi pasninkauti, melstis, atlikti išpažintį – kad būtų „švarus“. Jeigu egzorcistas seanso metu būtų pats įklimpęs nuodėmėje, pavojus ne tik nepadėti apsėstajam, bet ir pačiam tapti nelabojo auka: demonas, apeliuodamas į nuodėmę, gali išvilkti aikštėn pačias intymiausias asmeninio gyvenimo detales. Kita vertus, yra didelis pavojus, ypač atliekant egzorcizmą „švariam“, sulaukti demono atakų, todėl, pasak kun. S. Bitkausko, būtinos apsaugos priemonės (egzorcistas tam tikslui naudoja šv. Benedikto, vieno iš pirmųjų egzorcistų, kryžių, šv. Marijos škaplierius).

Už pagalbą apsėstajam – egzorcizmo seansus – neimamas joks mokestis, jokia dovanelė arba kitokie dėkingumo įrodymai, mat pinigai (ar materialios gėrybės) šiais atvejais – demonui būtų labai parankus būdas manipuliuoti būtent pačiu egzorcistu…

Laima GRIGAITYTĖ
Nr. 38 (42),  2013 m. rugsėjo 21–27 d.

http://mususavaite.lt/apie-egzorcizma-is-egzorcisto-patirties-varpines/