BM Slide Login

Paieška svetainėje

Egzorcistas - kunigas,
veikiantis „IN PERSONA CHRISTI"

Velasio De Paolis CS

1. Krikščioniškoji kunigystė, nors iš pirmo žvilgsnio, atrodo, turi ryšį su kunigyste pagonių pasaulyje, iš tikrųjų yra visiškai originali. Taip pat ir žydų kunigystės atžvilgiu. Originalumas slypi tame, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, o jo kunigystės pagrindas yra jo įsikūnijimo, kančios mirties ir garbingo prisikėlimo slėpinys. Be to, Kristaus kunigystė pasireiškia ne atliekamomis apeigomis, bet jo gyvybės paaukojimu iš meilės. Jis, Dievas ir Žmogus, tobulai įgyvendino Dievo planą žmogaus atžvilgiu. Jis yra naujasis ir tikrasis žmogus, priešingai senajam Adomui. Savo garbingu prisikėlimu jis tapo Dvasios davėju, įgalindamas kiekvieną žmogų Jame, vienatiniame Tėvo Sūnuje per prigimtį, tapti sūnumi Sūnuje per įsūnijimą. Todėl Jėzus yra naujosios ir amžinosios Sandoros kunigas, lauktasis pranašas ir Mesijas iš Dovydo palikuonių. Jis yra kartu kunigas, pranašas ir karalius, tobulai suvienyti jo asmens slėpinyje.

2. Kristaus kunigystė yra unikali ir nepakartojama. Jis paaukojo save vieną kartą visiems laikams. Jis yra vienintelis aukščiausiasis ir amžinasis kunigas, visada gyvas, atsisėdęs Tėvo dešinėje, kad mus užtartų. Jo išganymo darbas, atliktas vieną kartą visiems laikams, turi pasiekti kiekvieną žmogų iki laikų pabaigos. Tai įvyksta per jo norėtą bendruomenę - Bažnyčią, kurios gimimą simbolizuoja Kristaus šono atvėrimas ant kryžiaus.

3. Per Jėzaus mirtį ir garbingą prisikėlimą kiekvienas žmogus, Šventosios Dvasios dovanos dėka, gali įžengti į Jėzaus kelią, kad atsilieptų Dievui Jėzuje ir su Jėzumi, padarydamas savo gyvenimą Dievui malonia auka, kaip ir Jėzaus auka. Per krikštą kiekvienas žmogus yra įjungiamas į Kristaus asmens slėpinį ir padaromas jo kunigiškos, pranašiškos ir karališkos didybės dalininku. Bet kaip Jėzaus slėpinys veikia laike kiekvieno žmogaus gyvenime, kad jame galėtų vykti Jėzaus išganymo darbas?

4. Jėzus užtikrino savo buvimą pasaulyje iki laikų pabaigos per Bažnyčią. Šventasis Leonas Didysis tvirtina: Jėzaus gyvenimo slėpinys šiandien tęsiasi Bažnyčios sakramentuose. Ypatingai Eucharistijoje, kuri apima visus dvasinius Bažnyčios turtus, Kristus - mūsų Velykos savo gyvu ir gyvybę teikiančiu kūnu dovanoja žmonėms gyvybę. Jėzus liko su mumis Eucharistijoje, kad galėtume savo gyvenimą bei visą savo veiklą suvienyti su Kristumi ir aukoti savo egzistenciją su Juo Tėvui Šventojoje Dvasioje.

5. Bažnyčioje, visuotiniame išganymo sakramente, susiformavo nauja Dievo tauta - kunigiška, pranašiška ir karališka, kuri sudaro mistinį Kristaus Kūną. Ji gyvena Jo gyvenimą, yra gyva jo Dvasia, maitinasi jo gyvybe ir auga iki pilnatvės, iki Kristas saiko. Tai yra įmanoma, kadangi šis Kūnas yra nuolat gaivinamas ir maitinamas Kristaus kaip Galvos, aukščiausiojo ir amžinojo Kunigo, buvimu kartu. Toji Dievo tauta, tapdama panaši į Kristų - kunigą, pranašą ir karalių, perėjo iš mirties į gyvenimą ir skelbia Dievo išganymą per Jėzų Kristų. Tai religinė patirtis, kurios esmė - Jėzaus išganymo darbas. Šis išganymas išlaisvina iš tamsos galių ir dovanoja amžinąjį gyvenimą, Dievo vaikų laisvę, teikia įsūnystę. Jis įvyksta veikiant Šventajai Dvasiai, kuri skatina žmogų savo gyvenimą vis labiau supanašinti su Jėzaus gyvenimu.

6. Kristaus slėpinys per krikštą ir kitus įkrikščioninimo sakramentus yra gyvas kiekvieno tikinčiojo širdyje, visus tikinčiuosius padarydamas kunigiškąja tauta. Bet kad ši tauta galėtų gyventi Kristaus slėpiniu, jai reikia būti maitinamai Galvos. Kristaus, kaip Galvos, buvimo Bažnyčioje slėpinys perduodamas šventimų sakramentu. Tai vadinamoji tarnystės kunigystė, nes tas, kas ją gauna, dalyvauja Kristaus, kaip Galvos, slėpinyje ir tampa ypatingu jo išganymo bendradarbiu, naudodamasis Jo galiomis pašventinti, mokyti ir vadovauti. Kunigo galios ir jo veiksmai nėra jo, bet Kristaus - Galvos. Kunigas pats yra vienas iš Kristaus išganytųjų, Bažnyčios narys, jau turintis bendrąją kunigystę, bet tuo pačiu jis Kristaus, kaip Galvos, slėpinio dalyvis. Tai tarnystė Kristui, bet ji turi būti atliekama taip, kaip ją atliko Kristus, o tai reiškia - tarnavimo dvasioje, atiduodant savo gyvybę, kad visi žmonės garbintų Dievą savo gyvenimu. Kunigas neturi nieko savo ir neprivalo duoti nieko iš savęs, išskyrus gyvenimą, paaukotą Viešpačiui ir broliams. Pašventintoji kunigystė neturėtų prasmės, jeigu nebūtų kunigiškos tautos, kuriai reikia patarnauti, dalyvaujant Kristaus - Galvos slėpinyje. Tai kunigystė, kuri apjungia visas Kristaus funkcijas: kunigo, pranašo ir karaliaus. Ji įsteigta tam, kad kiekvieno tikinčiojo gyvenimas būtų skirtas didesnei Dievo garbei ir Dievo šlovinimui.

7. Kunigystė, kuri padaro panašiu į Kristų - Galvą ir leidžia veikti Jo asmenyje, savo pilnatvę randa vyskupystėje. Kunigai, turėdami kunigystę per šventimus, yra pašaukti būti vyskupų bendradarbiais paklusdami jiems. Tad kunigai yra pašaukti veikti ne tik in persona Christi Capitis [Kristaus kaip Galvos asmenyje], bet ir vienybėje bei paklusnume ir Vyskupo vardu, pagal Bažnyčios valdžios nurodymus.
Šios doktrinos teologinę sintezę galima rasti jau šv. Ignaco Antiochiečio laiškuose.

8. Visa tai atsispindi ir kunigo egzorcisto veikloje.

Žmonijos istorija yra išganymo istorija. Jau pačioje istorijos pradžioje pasirodo velnio figūra, kuri priešinasi Dievui ir mėgina patraukti žmogų į blogį. Tiesą sakant, žmonijos istorija pristatoma kaip kova tarp moters palikuonių ir žalčio palikuonių. Laikų pilnatvėje Dievas atsiunčia savo Sūnų, kuris prisiima vardą, išreiškiantį jo atėjimo, jo buvimo su žmonėmis ir jo misijos prasmę. Jis vadinsis Jėzus, nes išvaduos žmones iš nuodėmių. Nuo pat savo misijos pradžios Jėzus susiduria su velniška jėga. Ir išeina nugalėtoju. Velnio gundymų akivaizdoje Jėzus - naujasis Adomas - atmeta blogio puolimus. Jo artumas verčia velnią drebėti. Kova prieš šėtoną yra jo misijos dalis, o velnio išvarymas yra Dievo karalystės atėjimo ženklas. Tačiau Jėzus šio pasaulio kunigaikštį nugali tokiu būdu, kuris pralenkia bet kokį žmogaus įsivaizdavimą. Jėzus triumfuoja šėtono atžvilgiu tada, kai atrodo, jog būtent šėtonas pasiekė galutinę pergalę - savo nukryžiavimo ir mirties momentu. Tai tikrai jo pergalė. Velnias galutinai nugalėtas, žmogus išlaisvintas iš tamsos galių, per Šventosios Dvasios dovaną švenčiama Naujoji Sandora, įvyksta dieviškas įsūnijimas, gimsta naujoji žmonija - Bažnyčia.

Prisikėlęs Jėzus pavedė Bažnyčiai tęsti jo išganymo misiją, suteikdamas jai visą savo galią: pašventinti, mokyti ir valdyti. Jis pasirūpino, kad kunigiškoji tauta galėtų būti nuolat maitinama ir pati pajėgtų paaukoti save Tėvui Šventojoje Dvasioje, vienybėje su Jėzumi. Tad Bažnyčios misijos užduotis yra taip pat ir Jėzaus kovos su šėtono galia pratęsimas. Kiekvienas tikintysis yra pajėgus nugalėti šėtoną. Bet tai gali padaryti tik su Viešpaties malone, jo karališkąja, pranašiškąja ir kunigiškąja galia, pasireiškiančia per pašventintą kunigystę.

Velnio išvarymas, kurio vienas aspektas yra egzorcizmas, priklauso Kristui. Jis perduoda tai savo broliams, ypatingai komunikuodamas savo galias tiems, kurie veikia Jo asmenyje, tai yra, kunigams. Egzorcizmas reikalauja tam tikros galios - kunigiškos galios. Ir tikrai, Bažnyčia leidžia tik kunigams naudotis šia galia. To prasmė - Kristaus slėpinyje, kurį kunigas tęsia tarnaudamas broliams, ir Bažnyčios slėpinyje, nes dalyvaujama Kristaus galiose tik Bažnyčioje, kuri yra Kristaus slėpinio sakramentas ir pratęsimas laike. Egzorcistas savo tarnystę atliks veiksmingai tik tiek, kiek bus įaugęs į Kristaus slėpinį ir į Bažnyčios slėpinį. Velnias yra melagis ir veda į susiskaldymą. Tie, kurie veikia pagal kūną, įsijungia į šėtono darbus. Velnio veikimui gali pasipriešinti tik tas, kas gyvena vienybėje su Dievu ir vienybėje su Bažnyčia. Tik tas, kas veikia įkvėptas Šventosios Dvasios, kurios vaisius visada yra meilė įvairiausiomis savo apraiškomis, kaip tvirtina apaštalas Paulius laiške Galatams: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas" (Gal 5, 22).

Vertė ses. A. Venskauskaitė ACJ