BM Slide Login

Paieška svetainėje

Teologinė antropologija ir demonologija

Kun. O. P. Volskis

1. Pagrindiniai antropologniai teiginiai

  1. Žmogus - būtis iš nieko;
  2. Žmogus - kūrinys (kūrinijos dalis, jos antropocentriškoji kuliminacija);
  3. Žmogus - Dievo paveikslas ir panašumas;
  4. Žmogus - charitologinė būtis;
  5. Žmogus - moralinė būtis;

1.1. Žmogus - būtis iš nieko, kūrinys, kūrinijos dalis ir jos kulminacija

Yra esminis skirtumas tarp nebūties ir būties, ir šis peržengimas nuo vieno prie kito vadinamas sukūrimu. Dėl to kažkas yra, ir pasaulis su visa savo įvairove egzistuoja. "Creatio est productio entis (rei) ex nihilo sui et subiecti" - tokį apibrėžimą pateikia klasikinė teolgija. Tik žydai ir krikščionys išsiskiria mokymu, jog pasaulis buvo sukurtas iš nieko: ex nihilo, de nihilo. Iš nieko ir be nieko Dievas sukūrė visus dalykus: formą ir materiją. Nebuvo nei preegzistuojančios idėjos, nei preegzistuojančios materijos. Dėka to būties stebuklo taip pat ir žmogus yra, egzistuoja, mąsto bei veikia . Kiekvienas kūrinys tuo pačiu yra ir veiksmas, ir padarinys: kuriamas ir sukurtasis. Sukūrimas nėra vienkartinis, praeityje įvykęs aktas, tačiau besitęsiantis, vientisas ir besivystantis įvykis. Tiksliau sakant, jis yra vienas ir tas pats aktas, įvykis, į kurį mes žiūrime žmogiškai, išskirdami praeitį, dabartį ir ateitį. Čia labiau tiktų sakyti creatio continua - besitęsiantis kūrimas, kuriame visos kuriamos būtys, dalykai nėra atsiskyrę vieni nuo kitų, tačiau vieni šalia kitų, artimai susiję, yra drauge kuriami, drauge išliekantys ir drauge besivystantys. Esmės ir medžiagos sukūrimas iš nieko ir kūriamasis keitimasis (transformatio creativa) yra neišardoma visuma. Dievas tuo pačiu vienu sukūrimo aktu tęsia, atnaujina ir keičia savo kūriniją.

Sukūrimui yra būdinga tai, jog vyksta ne nuo pradžios, bet nuo pabaigos, ne nuo alfos, bet nuo omegos. Pasaulis yra kuriamas ne „stūmimo į priekį iš užapakalio", bet „pritraukimo iš priekio būdu", todėl kūrimas vystosi, stiprėja, skubinasi į galutinį akordą, į pilnatvę, į Omegos tašką . Kūrinijos pradžios slėpinys paaiškinamas pabaigos slėpiniu, todėl kūrinija labiau tampa, nei yra.

Būtis yra vienui vienintelis Kūrėjo aktas, todėl universali, savyje vientisa, ir drauge išsiskleidžianti kūrinijos viduje atskirų būčių skaičiumi ir savybėmis. Metafizinis atomizmas yra svetimas judėjų ir krikščionių pasaulėžiūrai. Iš to išplaukia, jog būties visuma sukurta tiesiogiai, o atskiros būtybės ir dalykai - netiesiogiai. Sukurtoji tikrovė turi vidinę būties logiką, vidinę darną, joje yra tam tikri individualizacijos principai, tarpusavio komunikacijos, dalijimosi ir participacijos principai, buvimo ir vystymosi taisyklės, galutinio tikslo siekimas individualiai ir bendrai, ir t.t.

Kūrimu Dievas atskleidė savo asmenį: savo pažinimą, meilę ir veikimą. Ryšys tarp Dievo ir kūrinio tam tikra prasme yra vienpusis: kurinio požiūriu kūrinys egzistenciškai visiškai priklausomas nuo Dievo Kūrėjo. Dievo požiūriu: Dievas mąsto, pažįsta, myli ir tuo įgyvendina būtis, duodamas joms save. Kūrimo aktas yra Dievo, tačiau kūrinys kaip padarinys nėra Dievas, bet Dievo noru nuolat iškylanti iš nebūties kūriniškoji, Dievo atžvilgiu tam tikra prasme virtuali tikrovė, išreiškianti jo asmenį.

Senosiose religijose randame tris būdus, kaip Dievas sukūrė pasaulį: žodžiu, įsakymu, pavadindamas. Antras būdas - savo galia, fiziniu veiksmu. Trečiasis būdas - dievai ar pusdieviai kuria kovodami su chaosu, su kažkokia siaubinga būtybe, nebūtimi, blogiu. Kunigiškos tradicijos tekstas apima visus šiuos būdus. Žinoma, labiausiai čia pasireiškia sukūrimo per žodį principas. Dievas kuria kaip asmuo, protingai, laisvai, mylėdamas - taria ir įvyksta.

Materialaus pasaulio kūrimas savo esme yra antropocentrinis, link sukurtojo asmens fenomeno, kurio atsiradimas yra giliausia ir galutinė kūrinijos kryptis. Kita vertus kūrinija yra tam tikra ženklų sistema, kuri slepia savyje svarbiausias prasmes, yra galimybė ir būdas tarpasmeniniam pokalbiui, tarp Dievo ir žmogaus, tarp žmogaus ir žmogaus, ir (mūsų tikrovėje retas dalykas) tarp žmgaus ir angelų.

Dievas sukūrė pasaulį kaip besąlyginę dovaną, kaip savo žodį, kalbą žmogui, kuria tiesiog kūniškai, apčiuopiamai išreiškia meilę žmogui.

1.2. Žmogus - Dievo paveikslas ir panašumas

Pagrindinis šv.Rašto ir Bažnyčios mokymo ir krikščioniškos antropologijos teiginys, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Bibliniai tekstai skelbia, kad kiekvienas dalykas pasaulyje apreiškia savo pradžią, kitaip sakant kiekviena priežastis įsispaudžia, įsirėžia į padarinius ir juose atsispindi. Priežastis padariniuose atsispindi dvigubai: padarinio esmėje ir padarinio savybėse. Kalbant apie asmenį kaip priežasties sukėlėją, galima sakyti, jog padariniuose jis palieka ir savo asmenines savybes. Dievas Kūrėjas yra žmogaus būties priežastis ir jame, savo kūrinyje, paliko savo paties paveikslą (selem, eikon, imago) ir panašumą (demuth, homoiosis, similitudo). Rytų Bažnyčios tėvai paveikslo ir panašumo sąvokas laikė sinonimiškomis, gretutinėmis. Vakarų Bažnyčia su šv.Augustinu priešakyje paveikslo (eikon) ir panašumo (homoiosis) sąvokas suprato kitaip. Paveikslas pasak jų reiškia visų pirma ontologinį, t.y. būties aspektą, kuris net ir po nuopuolio išlieka. Tuo tarpu panašumas reiškia malonės, antgamtinio gyvenimo, moralės ir veikimo aspektą, kuris po nuopuolio buvo sunaikintas visiškai. Lyg ir paveikslas, tačiau jau nebe panašumas. Dievas atsispindi visoje žmogaus būtyje, jo asmenyje, kuriam neprilygsta joks kitas beasmenis gyvūnas. Štai kodėl šv.Rašte kartais metaforiškai vadinamas „dievu". Iš tikrųjų, kaip sakė vienas bažnyčios tėvų: Dėka Dievo išaukštinimo, meilės ir suteiktų dovanų žmogus yra sukurtasis dievas - dievas iš mažosios raidės. Viena vertus žmogus yra Dievo paveikslas savaime, pasyviai, tačiau tai būtų nepilna jo egzistencija, nes jis pašauktas būti Dievo paveikslu aktyviai, sąmoningai. Būti paveikslu, t.y. atspindėti Dievą, yra esminis žmogaus pašaukimas.

Žmogus yra Dievo paveikslas ne tik savo siela, bet ir kūnu, kuris yra materijos aukščiausios organizacijos atvejis, savyje talpinantis visos visatos istoriją. Biblija apie pasaulį kalba dvejopai: pasaulį suvokia kaip visatą, gamtą, ir pasaulį kaip istoriją. Dėl žmogaus buvo sukurtas pasaulis, todėl galima sakyti, jog žmogus yra gamtos ir istorijos pradžia, vidurys ir pabaiga .

Dievas Kurdamas Adomą sukūrė būtent pagal savo amžinąjį sūnų, į jo paveikslą ir panašumą, nes jis yra tobulas Jo paveikslas. Todėl Jėzus Kristus yra absoliutus panašumo pagrindas. Kai kurie bažnyčios tėvai mokė, jog pats Dievo Sūnus Adome paruošė sau kūną, apskritai žmogiškąją prigimtį, kad atėjus metui galėtų įsikūnyti, priimti žmogaus prigimtį ir išgelbėti pasaulį. Dievo Žodis paruošė žemėje sau žmogystę, padarė ją panašią į save ir ją atpirko, kad galėtų su žmonėmis susivienyti kuo asmeniškiau.

Žmogaus panašumas į Dievą pasireiškia ir tuo, jog Dievas apdovanojo jį dievišku gyvenimu, savo draugyste, jog priėmė jį į savo dieviškąją prigimtį, suteikė jam kaip draugui ir partneriui nepraeinamumą, t.y. amžinumą. Nors sukūrimo momentu, pradžioje žmogus buvo panašus į Dievą pirminiu tobulumu, tačiau Jėzaus Kristaus įsikūnijimas ir išganymas žmpgaus panašumą pakėlė į kur kas aukštesnį lygmenį, t.y. į išganymo ir sudievinimo aukštumą. Atpirkimas yra žmogaus paveikslo atstatymas ir panašumo sugražinimas. Jėzus Kristus yra Tėvo esmės atspindys, neregimo Dievo paveikslas, todėl įsikūnijimu jis suteikė žmogui naują ir pilną paveikslą bei panašumą. Šis paveikslas ir panašumas amžiais formuosis dangaus tikrovėje, jau dabar keičiasi į vis labiau gyvą ir amžiną Viešpaties panašumą.Atsakant į klausimą, kas yra išganymas, sudievinimas, tobulumo ir šventumo pasiekimas, Evangelija nurodo: tapti, būti visiškai panašiu į Jėzų Kristų, ir su jo paveikslu susivienyti.Dievo paveikslas mumyse nėra vien kažkas vidinio, tačiau pasireiškia ir per veikimą. Tai ne tik forma ir idėja, tačiau ir istorija. Tad galima kalbėti ir apie istorinį paveikslą bei panašumą, kuris pasireiškia ir vystosi išganymo istorijoje, keliaujant link amžinybės, anapusybės, nemirtingumo.

Dievo paveikslas pirmuose žmonėse nebuvo užbaigtas, bet pradėtas, padaryti pirmieji potėpiai, bruožai. Žmogus yra Šv. Dvasios nuolat kuriamas Dievo paveikslas.

Pirmųjų žmonių: Adomo ir Ievos klausimu Biblija kalba ne tik kaip apie atskirus individus, asmenis, tačiau ir kaip jų santuoką, vienybę. Pradžios knygos sukūrimo teologija tuo pačiu yra santuokos teologija, nes jau pirmose eilutėse svarstomos santuokos ištakos. Vyras ir moteris nėra sukurti vienas šalia kito, vienas be kito, kaip atsitiktiniai egzemplioriai, tik šiaip, dėl skaičiaus, tačiau kaip skirti vienas kitam, santykyje vienas į kitą. Jie abu yra Dievo kūriniai, kurie nukreipti vienas į kitą, sukurti kartu, kaip pagalba vienas kitam, nugalint vientvę ir vienišumą . Dievas juos sukūrė kaip asmenų bendruomenę, pašaukdamas dalyvauti savo meilės planuose plečiant žmonių giminę ir Dievo karalystę, dar galima pasakyti: gerinant ir tobulinant žmonių giminę. Dievas sukūrė gilią žmogaus būtį, suteikdamas jam begalinį asmens lygmenį, tačiau kūniškai padarė jį lytišką, t.y. vyru ir moterimi. Žmogus yra Dievo paveikslas ne tik kaip atskiras asmuo, tačiau ir kaip vyro bei moters vienovė, tiksliau šeima, ir žvelgiant bendriau - kaip žmonių bendruomenės narys.

Biologiniu požiūriu lytiškumas yra skirtas prokreacijai, žmonių giminės plėtimui, tačiau žmogaus atveju tuo neapsiribojama. Žmogaus lytiškumas turi labai ryškų personalistinį pobūdį, praturtina žmogaus būtį, tarnauja jo egzistencijai, skatina žmogaus aktyvumą, kūrybingumą ir yra svarbi visuomeninio, bendruomeninio gyvenimo prielaida.

Žmogaus sukūrimas jahvistiniame tekste pristatomas santuokos motyvais, t.y. žmogaus sukūrimas ir santuokos klausimas yra tapatūs. Taigi, santuoka priklauso žmogaus ištakoms, todėl vyrą ir moterį jungia ne vien fiziologinis poreikis, jie nėra bandos nariai arba prieštaravimo, opozicijos atvejis, tačiau dviejų asmenų, dviejų skirtingų lyčių žmonių bendruomenė. Beje, sukūrimo faktas ir taip pat asmens garbingumas liudija, jog ši vyro ir moters sąjunga iš prigimties yra monogamiška: vyras glausis prie savo žmonos ir du taps vienu kūnu. Biblija rašo ne apie kažkokią moterį apskritai, bet apie žmoną. Tai reiškia, jog Dievas kuria žmogų toliau, jį tobulindamas būtent santuokoje.

Kristus grąžino prarastą monogaminį šeimų principą, kuris kyla iš paties žmogaus sukūrimo ir jo orumo, atstatydamas šiuo klausimu ortodoksiją ir ortopraktiką. Todėl santuoka toliau išlieka antropogenesis continua - besitęsiantis žmogaus ir žmonijos gyvavimo ir vystymosi pagrindas.

Skaitydami Naujajį Testamentą sužinome, kad šeimoje spindi Švč.Trejybės paveikslas. Šeimoje yra aiškus principas: tėvas, motina ir vaikas. Egzistenciniu, bendravimo ir konkretaus gyvenimo požiūriu išlieka labai savitas, labai intymus, artimas, giminiškas, dvasinis, kultūrinis, meilės ir t.t. ryšys tarp trijų: tėvo, motinos ir vaiko.

Žmogus yra Dievo paveikslas ir panašumas ne tik kaip pavienis asmuo, tačiau ir kaip šeimos, žmonijos narys. Tačiau tai dar ne viskas - taip pat kaip gimdytojas, kaip dalyvaujantis Dievo kūrėjo planuose, į būtį, į gyvenimą pašaukiant kitus žmones, kurie yra savo gimdytojų paveikslas ir panašumas.

Šėtonas siekė sugriauti ne tik pirmąją šeimą, tačiau ir kiekvieną dabar esančią šeimą, iškreipti jos esmę, nugręžiant nuo pašaukimo dalyvauti Dievo kūrėjo ir atpirkėjo planuose.

1.3. Žmogus - charitologinė būtis

Dar kitas svarbus teiginys: žmogus yra sukurtas ne tik kaip biologinis, zoologinis, materialus padaras, tačiau kaip teologinė būtybė, Dievo korelatas, apdovanotas Dievu visuose būties lygmenyse . Jis savaime savyje yra Dievo meilės ir išminties dovana, charitologinė (malonės) būtybė. Personalistiniu požiūriu žmogus yra absoliuti Dievo dovana sau pačiam ir kitiems. Tai atsiskleidžia jo žmogystės kūnišku ir dvasiniu aspektais. Malonės pagrindu čia yra prigitminė tvarka. Žmogus egzistenciškai yra priklausomas nuo Dievo, tačiau tai reikia suprasti ne kaip vergišką determinizmą, bet kaip apdovanojamuoju būvimu, dovana in se, kitiems ir pagaliau grįžtančioji dovana Dievui.

Natūralioji malonė yra tik įžanga į aukštesnio lygio malonę, kurią vadiname nuteisinimu, atpirkimu, išganymu, įsūnijimu, sudievinimu. Šis natūraliosios malonės pasaulis yra miglotas kito, jau prasidėjusio krikšte ir išsipildisiančio, išaukštinanačios malonės pasaulio paveikslas.

Malonė turi savo labai konkretų praktinį, kūrybingą ir veiklų santykį. Per tai pasireiškia visapusiškas Dievo santykis su žmogaus praxis. Ne žodžiais, bet darbu ir tiesa Dievas myli žmogų, todėl įsakė ir jam taip elgtis. Prakseologinė Trejybė savo malonės praktika ir dinamika kuria, atperka, išgano ir veda į visišką charitologinę egzistenciją, t.y. pilnutinį malonės gyvenimą.

1.4. Žmogus - moralinė būtis

Dar vienas esminis žmogaus būties elementas: žmogus yra moralinė, ambivalentiška būtybė, stebinančiai arba moraliai geras arba blogas. Neveltui sakoma, jog moralė yra tarsi antrasis žmogaus sukūrimas, t.y. žmogus apdovanotas reliatyviai absoliučia laisve ir neišvengiamai formuoja arba deformuoja savo asmenybę, gyvenimą, santykius ir amžinybę. Žmogus kaip asmuo yra pašauktas būti Dievo korelatu, todėl turi jį priimti ir jo klausyti kaip Kūrėjo sąmoningai, laisvai ir praktiškai. Šio ryšio išsaugojimo sąlyga - laikytis Dievo valios, tai yra antropogenetinio įsakymo, kuris Pradžios knygoje buvo išsakytas neigiama prasme: nepažinsi blogio. Būdamas moralinė būtybė žmogaus būtis turi dramatinę struktūrą, kadangi gali pasirinkti blogį, Dievo ir savęs neigimo bei autodestrukcijos kelią. Žmogus pašauktas gyventi ne dėl savęs, bet dėl Dievo, siekiant vienybės su juo. 

Galima sakyti, jog būdamas moraline būtybe, žmogus yra drauge su Dievu save kuriantis, apibrėžiantis, autointerpetuojantis. Todėl išganymas ir būsimoji asmeninė eschatologija yra koreliacinis, bendradarbiavimo su Dievo malone, rezultatas.

2. Demonologija ir pastoracija

Žmogaus egzistencijos dramos ir išganymo istorijos tamsų kontekstą sukuria puolusių angelų egzistencija ir veikimas. Bažnyčia suvokia ne tik žmogaus nuodėmingąją kondiciją, tačiau ir žmogaus, jo išganymo priešininko, velnio bei jo angelų, tikrovę, todėl pastoraciškai pratęsdama paties Išganytojo misiją vaduoja žmogų iš šėtoniškos vergijos. Tai ne kas kita - kaip atnaujinti Kristuje tikrą žmogaus pašaukimą, būti Dievo suteiktu būvimu.

2.1. Demoniško veikimo kontekstas

Pačioje istorijos pradžioje pasirodė velnio figūra, kuris priešinasi Dievui ir mėgina įsiterpti tarp Dievo ir žmogaus, patraukdamas žmogų į blogį. Bibliniu požiūriu žmonijos istorija pristatoma kaip kova tarp moters palikuonių ir žalčio palikuonių, todėl įgauna esminį išganymo istorijos bruožą ir tikrovę.

Demonologijos teiginiai remiasi Apreiškimo mokymu, jog egzistuoja puolę angelai, kurie vadinami piktosiomis dvasiomis. Angelų nuopuolio pradžia tapatinama su vienu angelu, kuris Biblijoje vadinamas puolusių angelų vadu - šėtonu, Liuciferiu . Po nuopolio angelai prarado savo prigimtinį tobulumą. Liko iškreiptas intelektas, kažkokios prigimtinės galios, tačiau kurti nepajėgūs. Jų egzistenciją ir veikimą apibūdina vien neapykanta, naikinimas, manipuliavimas tuo, kas yra, iki absurdo, bjaurasties ir apgaulės formų.

Šioje žmogaus nuopolio istorijoje Dievas nelieka nuošalyje, tačiau apsireiškia kaip gelbėtojas, siūsdamas savo Sūnų. Įsikūnijimo įvykiu į pražūties istoriją įeina ir tolydžio apsireiškia Dievo išgelbėjimas.

Nuo pat savo misijos pradžios Jėzus susiduria su velniška jėga. Velnio gundymų akivaizdoje Jėzus - naujasis Adomas - atmeta blogio puolimus. Jo artumas verčia velnią drebėti. Kova prieš šėtoną yra jo misijos dalis, kontekstas, o velnio išvarymas yra Dievo karalystės prisiartinimo ženklas.

Jėzus šio pasaulio kunigaikštį nugali tokiu būdu, kuris pralenkia bet kokį žmogaus įsivaizdavimą. Jėzus triumfuoja tada, kai atrodo, jog būtent šėtonas pasiekė galutinę pergalę - savo nukryžiavimo ir mirties momentu. Velnias galutinai nugalėtas, žmogus išlaisvintas iš tamsos galių, per Šventosios Dvasios dovaną švenčiama Naujoji Sandora, įvyksta dieviškas įsūnijimas, gimsta naujoji žmonija - Bažnyčia -, kuri yra Moters palikuonių bendruomenė.

Prisikėlęs Jėzus pavedė Bažnyčiai tęsti jo išganymo misiją, suteikdamas jai savo galią: šventinti, mokyti ir valdyti. Jis pasirūpino, kad kunigiškoji tauta galėtų būti nuolat maitinama ir pati pajėgtų aukoti save Tėvui Šventojoje Dvasioje, vienybėje su Jėzumi. Bažnyčios misija ir užduotis vyksta piktųjų dvasių, puolusios kūrinijos kontekste, kuris apibrėžiamas kaip kova . Tai Jėzaus kovos su šėtonu ir Jėzaus galios bei pergalės pratęsimas. Kiekvienas pakrikštytasis krikštu ir tikėjimu yra išvaduotas iš piktojo valdžios, maža to - yra pajėgus nugalėti šėtoną. Tai vyksta Viešpaties malone, jo karališkąja, pranašiškąja ir kunigiškąja galia, pasireiškiančia per pašventintą kunigystę.

Kalbant apie žmogaus gyvenimo dramos visumą, galima išskirti kelis jos aspektus: sužeistos prigimties ir kūrinijos, polinkio į blogį, puolusių angelų ir žmonių veikimo kontekstą, kuriame ne savo noru atsiduria kiekvienas gimęs žmogus; kitas aspektas - tai asmeninė žmogaus kaltė, dalyvaujant nuodėmės vyksme ir struktūrose. Aiškumo dėlei reikia išskirti ir skirtingas dvasios sampratas, kuriose pristatomi skirtingi veikimai: tai Šv.Dvasia, žmogaus dvasia, pasaulio dvasia ir piktoji dvasia. Iš to išplaukia, kad negalima viso blogio apraiškų priskirti vien demonams, demonizuojant visą tikrovę.

Paprastai kiekvienas apsėdimas turi savo antisoterinę priešistorę, asmens nuopolio ir atvirumo piktajai dvasiai aspektus. Neatsitiktinai Laterano IV susirinkimas mokė, kad žmogus, velnio įtakojamas, nusideda pats" . Kaip teigia daugelis egzorcistų, sunkios nuodėmės situacija yra pirmasis, pagrindinis ir bendrasis atvirumo piktajai dvasiai faktorius. Tačiau čia galima išskirti nuodėmių grupes, kuriose radikaliai paneigiamas Dievas Kūrėjas, gvybės Davėjas ir Gėlbėtojas. Tai prieštaravimas pirmajam Dievo įsakymui, kuomet melagingais kultais žmogus garbina šėtoną, patekdamas į sandoros su blogiu situaciją: burtai, magija, okultizmas, New Age, tiesioginiai ir sąmoningi paktai su velniu ir pan. Kai kurie egzorcistai teigia, kad sąmoningai prieštaraujant ketvirtajam ir šeštajam įsakymams, asmuo dalyvauja pikčiausiuose velnio motyvuose, nes neigiami būtis ir gyvybė - didingiausi Dievo atributai, ir jo dovana kūriniams, ypač žmogui. Žinoma, bendrai iman ne tik nuodėmingumas, tačiau ir šventumas gali būti šėtoniškų puolimų priežastis. Pirmu atveju yra atvirumas, tarsi kvietimas, antru atveju - velnio neapykanta Dievo žmogui, šventajam.

Garsus italų egzorcistas kun.Gabrielis Amortas ir daugelis kitų egzorcistų įvardija kelis šėtoniško varginimo būdus, pasižyminčius skirtingu intensyvumu, apraiškomis ir padariniais: 

  • Šėtoniškas apsėdimas su polinkiu žudytis (geraziečio tipas);
  • Varginimas, pasireiškiantis sveikatos, gyvenimo, materialinėmis ir emocinėmis problemomis;
  • Obsesija - tai košmariški sapnai, įkyrios mintys, bjaurūs vaizdiniai, suicidinės mintys;
  • Daiktų, vietų, namų, gyvūnų apsėdimas;
  • Priklausomybė ir tarnavimas šėtonui šėtoniškų paktų pagrindu;
  • Išorinis varginimas, patiriant kankinimus, trukdymus, apie kuriuos liudijo šventieji . 

Priklausomybė (sutarties pagrindu) arba apsėdimas gali turėti ir etinį - moralinį pobūdį, nepasireiškiant išoriniams apsėdimo požymiams. Tokiu pavyzdžiu gali būti apaštalas Judas, apie kurį rašoma, jog prieš išdavystę į jį įėjo šėtonas.

2.2. Pastoracinis egzorcizmų aspektas

Pastaraisiais dešimtmečiais buvo siekiama naujai pažvelgti į Bažnyčios mokymą apie piktųjų dvasių egzistavimą ir jų antisoterinį vaidmenį išganymo istorijoje. Norint pažinti piktojo vykdomą ne-išganymo ekonomiją žmogaus atžvilgiu, ir siekiant žmogui padėti, būtina pažinti, kas yra žmogus. Į šį klausimą stengiasi atsakyti ir savitą pagalbą natūraliu lygmeniu siūlo įvairios daugiau ar mažiau autentiškos žmogaus fenomeną pažįstančios, tiriančios filosofinės, gamtamokslinės, socialinės ir kt. disciplinos. Kaip atskirą dalyką, iš esmės svarstančią ir sprendžiančią blogio ir nuodėmės probelmą, šiuo klausimu galima išskirti Bažnyčios tikrovę, pažymėtą tiesos ir malonės dovana, bei jos pagalbines sritis - teologiją, sielovadą ir konkrečiai egzorcistų tarnystę.

Savo prigimti egzorcistinė tarnystė yra Bažnyčios gydomosios tarnystės dalis. Ši tarnystė pasireiškia įvairiai ir įvairiuose lygmenyse: pirmiausia Evangelijos skelbimu gydant protus, požiūrį, prasmę. Kita vertus tai paties Dievo gydančioji malonė, pasireiškianti sakramentuose, ypač Atgailos, Eucharistijos ir Ligonių patepimo sakramentuose. Ši tarnystė pasireiškia ir socialiniu veikimu, nuodėmės struktūras pakeičiant Dievo karalystės.

Velnio išvarymas priklauso Kristui. Jis perduoda tai savo broliams, ypatingai tiems, kurie veikia Jo asmeniu, t.y. kunigams, todėl egzorcizmą atlieka tik Bažnyčios įgalioti . Kunigas tęsia Kristaus slėpinį laike tarnaudamas broliams. Tai pasireiškia ir egzorcistinėje tarnystėje. Tačiau visada išlieka svarbu, kad savo tarnystę egzorcistas atliktų įaugęs į Kristaus slėpinį ir į Bažnyčios slėpinį. Be šio aspekto, jo tarnystė taptų mažai arba visai neveiksminga. Velnio veikimui gali pasipriešinti tik tas, kas gyvena vienybėje su Dievu ir vienybėje su Bažnyčia. Tik tas, kas veikia įkvėptas Šventosios Dvasios, kurios vaisius visada yra meilė įvairiausiomis savo apraiškomis, kaip tvirtina apaštalas Paulius laiške Galatams: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas" (Gal 5, 22).

Egzorcizmų apeigyno Įžangos 24 numeryje pateikta egzorcizmų pastoracinė gairė: "tegul bus skelbiama Evangelija kaip Kristaus prevencijos ženklas, kuris savo žodžiu, skelbiamu Bažnyčioje, žmonių ligas gydo" . Šiuose žodžiuose atsiskleidžia visuotinis Bažnyčios pašaukimas skelbti Evangeliją ir taip pat įprastinė tvarka, nurodant į Kristaus asmenį ir jo Įvykį, tačiau tuo pačiu labai specifiškas skelbimas, galima sakyti, tiesiogiai susiduriant su demonišku veikimu, atliekant Egzorcizmą.

Katalikiškoje tradicijoje yra keli egzorcizmų pavadinimai ir kategorijos: dydysis, mažasis, mažesnysis, iškilmingas, privatus ir paprastas. Mažesniuoju egzorcizmu paprastai vadinamas krikšto egzorcizmas. Mažasis, paprastas, privatus egzorcizmas dažnai tapatinamas su malda, prašant išlaisvinimo nuo piktosios dvasios veikimo. Tai paprasčiausios maldos į Šv.Arkangelą Mykolą, Švč.Mergelę Mariją, Jėzų Kristų ir pan., kurias privačiai gali atlikti kiekvienas katalikas. Terminas "didysis egzorcizmas" taikomas tik oficialiam egzorcizmų ritualui.

Egzorcizmas nėra maginis ritualas, tačiau Bažnyčios malda Kristaus vardu už nuo apsėdimo kenčiantį asmenį . Liturgine forma egzorcizmas nėra sakramentas, tačiau nėra ir privati malda, bet sakramentalija , kuris turi būti suvokiamas kaip dalyvavimas Kristaus prisikėlime. Egzorcisto ir egzorcizmų ritualo dvasingumas yra velykinis, savo šaltinį randantis tiek metinėse Velykose, tiek savaitinėse sekmadienio Velykose, tiek kasdienėse Velykose, iš kurių semiasi galią, jėgą ir energiją.

Pastoracinis egzorcizmų kontekstas aprėpia daug visuomeninio, bendruomeninio, šeimyninio ir asmeninio gyvenimo aspektų. Dalyvaujant vienoje egzorcistų konferencijoje išgirdau teiginį, jog kai kuriais demoniškojo apsėdimo atvejais piktoji dvasia nėra išvaroma, bet laikinai atitolinama. Tai reiškia, jog be asmenio atsivertimo, nuodėmingų ryšių nutraukimo ir krikščioniškų dorybių praktikos žmogus gali sugrįžti į tą pačią ar blogesnę apsėdimo būseną. Neretai į egzorcizmą žiūrima kaip į maginę priemonę, kurią pritaikius savaime išsisprendžia visi sunkumai, nededant jokių pastangų ir nekeičiant gyvenimo. Egzorcizmai nepaneigia asmens laisvės, jo atsakomybės, pastangų ir konkrečios jo gyvenimo tikrovės. Priešingai - egzorcizmo veiksmingumas priklauso ir nuo asmens asmeninės kovos, pastangų ir pažangos atsivertimo procese, ir tuo pačiu mobilizuoja, įgalina ir padeda keisti gyvenimo situaciją.

Stačiatikių Bažnyčioje, pvz. Rumunijoje, į šėtoniško varginimo ir išvadavimo klausimą yra žiūrima kompleksiškai. Paprastai egzorcistas yra vienuolis, gyvenantis vienuolyne, turintis savo bendruomenės dvasinį palaikymą kunigas. Apsėsto asmens šeima dalyvauja pokalbyje, egzorcizmo maldoje. Kenčiantis žmogus ir net jo artimieji ilgesniam laikui apsigyvena vienuolyne ir sulaukia katechetinės, dvasinės ir socialinės pagalbos. Šiuo atveju svarbu neapsiriboti vien egzorcizmu, tačiau suteikti ir kitokią plačią pagalbą, atsižvelgiant į visą plačią antropologinę žmogaus situaciją, poreikius ir pašaukimą.

Apibendrinimas

Kūrinija dalyvauja toje pačioje sukurtojoje būtyje, nes abu sukurtieji pasauliai - dvasinis ir materialusis - nėra radikaliai atskirti vienas nuo kito, tačiau vienas su kitu susijęs, vyksta abipusė įtaka. Iš čia kyla šventųjų bendravimo slėpinys ir taip pat negatyvia reikšme - nuodėmingųjų bendravimo slėpinys. Gerosios dvasios, angelai, padeda žmonėms, veda į gėrį, na o piktosios - siekia atskirti žmogų nuo Dievo ir jį sunaikinti.

Biblija moko apie šėtono įsiterpimą tarp Dievo ir žmogaus, kuris sąlygojo žmogaus būties dramą: Dievo antropogenetinė valia buvo sulaužyta, žmogaus būtis ėmė temti, vidiniai suskeldėjo, užsitraukė mirtį, prakeiksmą, kitaip sakant nebūties grėsmę.

Šėtoniško veikimo motyvas yra neapykanta Dievui, o dėl jo taip pat pavydas ir neapykanta žmogui. Tiesiogiai Dievui puolusios asmeninės būtybės, piktosios dvasios nieko negali padaryti, todėl kėsinasi į jo kūriniją, tame tarpe labiausiai į žmogų, kuris yra pagal savo Kūrėjo paveikslą ir panašumą. Veikimo tikslas yra paniekinti Dievą, paniekinant ir sunaikinant Dievo šlovės pasireiškimą žmogaus asmenyje ir jo gyvenime.

Šėtoniško gundymo turinyje atsiskleidžia sukūrimo, kūriniškumo, būties ex nihilo ir visais aspektais charitologiškumo neigimas. Žmogui ima nepelnytai save laikyti esančiu virš visko, be atžvilgio į Dievą, ne kaip valdytojas, kuriam pavesta, bet kaip absoliutus turėtojas, neatskaitingas Dievui. Iš to išplaukia destruktyvi autointerpretacija, pasireiškianti autoredempcionistiniais lūkesčiais ir nuostatomis. Dabartinė kultūra, medicina, mokslas, pseudo dvasingumas remiasi šiuo požiūriu.

Drauge su šiomis idėjomis pateikiamas žmogaus savitiksliškumas, užsidarymas savyje, uždarame savo minčių ir daiktų pasaulyje. Šėtoniškoji egzistencija vyksta betikslėje perspektyvoje. Žmogui pasiūlomas gyvenimas be jokios perspektyvos. Iš čia kyla gundymas, mintis, tarsi būtų Dievo paliktas, neturintys vilties ir išeities, neigiant perspektyvą Dievuje ir raginant kabintis į kūriniškumą, murkdytis dabartyje, teigiant, jog yra tik dabartis.

Akivaizdu, kad yra atakuojami esminiai žmogaus kaip Dievo paveikslo ir panašumo aspektai tiek idėjiniu, tiek praktiniu lygmenimis. To rezultatas - žmogus kaip ne-paveikslas ir ne-panašumas.

Šėtonas siekia pagrobti visą žmogų ir išstatyti jį pražutingoms nuodėmės konsekvencijoms. Nuodėmė tampa aistra, ir įgauna savo jėgą per ydą, kuri tampa pastoviu prieštaravimu Dievui, tuo pačiu ir sveikam protui. Sunkios nuodėmės būsena tampa nusidėjusio asmens dalyvavimo šėtono karalystėje ir atvirumo piktojo veikimui situacija.

Bažnyčia dalyvauja Kristaus velykinime įvykyje ir jį pratęsia savo veikimu: Evangelijos skelbimu ir sakramentine malone.