BM Slide Login

Paieška svetainėje

Patikimiausias kelias į Pragarą yra laipsniškas

C. S. Lewis

Citatos iš "Kipšo laiškai" 

Lewiso auksinės mintys (IV)

"Skaitytojams patariu nepamiršti, kad velnias yra melagis."

Yra dvi tolygios, bet priešingos klaidos, kurias žmonės linkę daryti spręsdami apie velnius. Pirmoji yra netikėti jų egzistavimu. Antroji – tikėti ir perdėtai, liguistai jais domėtis. Patiems velniams vienodai mielos yra abi klaidos, ir jie su tokiu pat džiaugsmu sveikina materialistą ir tą, kuris užsiima magija. (Pratarmė)

[toliau velnių mintys; "Priešas" – Dievas; "Mūsų Tėvas" – Šėtonas; "globotinis" – jaunas vyras, jis liks tikintis žmogus]

Tavo globotinis dar berniukas būdamas priprato nešiotis galvoje jaukiai sugyvenančias nesuderinamas pasaulėžiūras. Mokymus jis skirsto ne į "teisingus" ar "neteisingus", bet į "akademiškus" arba "praktiškus", "atgyvenusius" arba "šiuolaikinius", "tradicinius" arba "negailestingus". Idant išlaikytum jį atokiau nuo Bažnyčios, savo sąjungininku kvieskis ne diskusiją, o tuščius plepalus... Diskusijos bėda yra ta, kad ji visą kovą perkelia į Priešo teritoriją... Diskusija pati savaime pažadina globotinio protą, ir kas gali pasakyti, kur jis tada mus nuves? (I)

Svarbiausia – nebandyk naudotis mokslu (turiu galvoje tikruosius mokslus) kaip ginklu kovai su krikščionybe. Tie mokslai paskatins jį galvoti apie reiškinius, kurių jis negali paliesti ir pamatyti. Jau būta liūdnų atvejų su šiuolaikiniais fizikais. Jeigu jam jau lemta kapanotis moksluose, pririšk jį prie ekonomikos ir sociologijos, neleisk nutolti nuo neįkainojamo "tikro gyvenimo". Tačiau geriausia yra išvis neprileisti jo prie mokslo knygų, įpiršti didžią nuomonę, kad jis viską jau seniai žino ir kad tai, ką jis atsitiktinai išgirsta ar perskaito, tėra "šiuolaikinių tyrimų rezultatas". Atmink, jog tu esi tam, kad apsuktum jam galvą. (I)

Laikyk jo mintis nukreiptas į vidinį gyvenimą. Jis mano, kad jo atsivertimas yra kažkas, kad vyksta jo viduje, todėl dabar jam labiausiai rūpi jo dvasinės būsenos arba, tikriau tariant, tasai nudailintas jų variantas, kurį ir tegali leisti jam matyti. Padrąsink jį toliau eiti šiuo keliu. Tolink jo mintis nuo kasdienių pareigų ir kreipk prie aukščiausių ir dvasingiausių temų. (III)

Kada jie kreipiasi tiesiai į Patį Priešą, mes pralaimime, bet yra būdų sulaikyti juos nuo tokio kreipimosi. Lengviausias iš jų yra stengtis, kad jie nukreiptų savo žvilgsnį nuo Jo į save. Tegul jie stebi savo protus ir stengiasi valios pastangomis sukelti savyje jausmus. Kada jie rengiasi prašyti Jo malonės, tegul verčiau ima žadinti maloningumo jausmus sau, tačiau daryti tai turi to nepastebėdami. Kada jie meldžia prašydami drąsos, tegu ir pasijunta esą tikri narsuoliai. Kada jie meldžia prašydami atleidimo, tegul pajunta, jog jiems atleista. Mokyk juos vertinti kiekvieną maldą pagal tai, kiek jai pavyksta sukelti norimą jausmą... (IV)

Niekas negali taip užtverti žmogaus proto nuo Priešo, kaip nerimas ir nežinomybė. (VI)

Dorybės mums kelia mirtiną pavojų tik tada, kai jos pasiekia valią ir virsta įpročiais... Jokios dorybės, išgražintos vaizduotėje, sulaukusios proto pritarimo ar net tam tikru požiūriu karštai mylimos, neapsaugos žmogaus nuo Mūsų Tėvo namų; jis bus dar juokingesnis ten patekęs. (VI)

Man keista girdėti tavo klausimą, ar svarbu, kad globotinis žinotų apie tavo egzistavimą. Atsakymas į šį klausimą, tinkantis dabartiniam mūsų kovos tarpsniui, duotas Aukštuoju Įsakymu. Mūsų dabartinės politikos esmė yra slėpimasis. Aišku, taip buvo ne visada. Dabar mes esam susidūrę su žiauria dilema. Kai žmonės netiki mūsų buvimu, mes prarandame malonumą, gaunamą iš tiesioginio teroro, ir neišugdome kerėtojų. Kita vertus, kada jie tiki mus egzistuojant, mes negalime padaryti iš jų materialistų ir skeptikų. Bent jau kol kas. Aš puoselėju didelę viltį, jog ilgainiui mums pavyks taip sujausminti ir mitologizuoti mokslą, kad į žmogaus širdį įsėlins tai, kas bus tikėjimas mūsų egzistavimu (nors ir kitaip vadinsis), užtrenkdamas duris tikėjimui į mūsų Priešą. "Gyvenimo jėga", sekso garbinimas ir kai kurie psichoanalizės aspektai gali būti naudingi. Jei mums pavyks sukurti šedevrą – Kerėtoją Materialistą, žmogų, nuoširdžiai garbinantį tai, ką jis miglotai vadina "jėgomis", ir neigiantį "dvasių" egzistavimą – tada jau bus matyti karo pabaiga... Tau padės tai, kad "velniai" šių laikų įsivaizdavimu dažniausiai yra komiški veikėjai. (VII)

Jeigu Pasaulį padarai tikslu, o tikėjimą priemone, beveik jau turi jį savo rankose, ir tada mažai teturi reikšmės, kokio pasaulietiško tikslo jis siekia. Jei mitingai, pamfletai, tikslai ir kryžiaus žygiai rūpi jam labiau už maldą, sakramentus ir gailestingumą, jis yra mūsu rankose – ir kuo "religingesnis" (šiuo požiūriu) jis bus, tuo mažiau jam vilties iš mūsų ištrūkti. (VII)

Žinau, malonumai padėjo mums laimėti daug sielų. Vis dėlto tai Jo išradimas, ne mūsų; Jis sukūrė malonumus; gi mūsų visi ligšioliniai bandymai nuėjo veltui. Mes galime tik gundyti žmones naudotis Priešo sukurtais malonumais tada, tokiais būdais ir kiekiais, kokius Jis draudžia. Mes stengiamės, kad kiekvienas malonumas būtų kuo labiau nutolęs nuo savo sveikos prigimties, kuo mažiau primintų jo Kūrėją ir būtų kuo malonesnis. (IX)

Saikinga religija mums tokia pat gera kaip ir visiškas netikėjimas – tik dar smagesnė. (IX)

Atmink, vienintelis svarbus dalykas yra tai, kiek tau pavyksta atitolinti globotinį nuo Priešo. Visai nesvarbu, kokiu būdu sukaupiamos mažosios nuodėmės, jeigu jomis pavyksta išstumti žmogų iš Šviesos į Nieką. Žmogžudystė nėra geresnė už kortas, jeigu kortos padeda pasiekti tikslą. Tiesą sakant, patikimiausias kelias į Pragarą yra laipsniškas – žengiant nestačia nuokalne, minkšta žeme, be staigių posūkių, be kelio stulpų ir gairių. (XII)

Tol, kol jis savo naujosios atgailos nepavertė veiksmu, ne tiek svarbu, ką jis apie ją mano. Tegu tas paršas pasivolioja joje. Tegu, jei turi tokį polinkį, parašo apie ją knygą; dažnai tai puikiai padeda sterilizuoti sėklas, Priešo pasėtas žmogaus sieloje. Tegu jis daro bet ką, tiktai nesiima veiklos. Joks įsivaizduojamas pamaldumas ar dvasios pakilumas nepadarys mums žalos, jeigu mes sutrukdysime jiems įsitvirtinti žmogaus valioje. (XIII)

Visos dorybės mums yra mažiau pavojingos, kai žmogus suvokia jas turįs, bet tai ypač teisinga kalbant apie nusižeminimą. Užklupk jį tą akimirką, kada jo dvasia puolusi žemai, ir pakišk mielą širdžiai mintį: "Viešpatie! Aš juk esu nusižeminęs!", ir beveik iš karto atsiras pasididžiavimas – pasididžiavimas savo nusižeminimu. (XIV)

Tau reikia slėpti nuo globotinio tikrąjį Nusižeminimo tikslą. Tegul jis mano jį esant ne savęs užmiršimu, bet tam tikra (žinoma, prasta) nuomone apie savo gabumus ir būdą. Kiek suprantu, šiokių tokių gabumų jis turi. Įkalk jam mintį, kad Nusižeminimas iš tikrųjų reiškia bandymą patikėti, jog tie gabumai yra menkesni, negu jis apie juos mano... Priešas nori, kad žmogus galiausiai nusikratytų bet kokio šališkumo savo atžvilgiu ir džiaugtųsi savo gabumais taip pat nuoširdžiai ir su tokiu pat dėkingumo jausmu, kaip ir savo artimo gabumais – arba saulėtekiu, drambliu ar kriokliu. (XIV)

Mūsų darbas – atitraukti juos nuo amžinybės ir nuo Dabarties... Kur kas geriau apgyvendinti juos Ateityje... Ateitis iš visų dalykų yra mažiausiai panaši į amžinybę... Dėkingumas žvelgia į praeitį, o meilė – į dabartį; baimė, godumas, gašlumas ir ambicingumas žvelgia į priekį... Be abejo, Priešas nori, kad žmonės galvotų ir apie ateitį – tiek, kiek tai būtina dabar, mąstant apie teisingumo ar labdaros žygius, kurie galbūt taps pareiga rytoj. Planuoti rytdienos darbus yra šios dienos pareiga: ir nors žaliava jai skolinama iš ateities, ši pareiga, kaip ir kitos, yra Dabartyje. Bet tai yra šiaudo skaldymas. Jis nenori, kad žmonės atiduotų savo širdis Ateičiai, sudėdami į ją savo brangiausią turtą. Mes – priešingai. Jo idealas yra žmogus, kuris, visą dieną dirbęs būsimų kartų labui (jei toks yra jo pašaukimas), iškart pamiršta, ką nuveikęs, palikdamas tai Dangui, ir iškart grįžta prie kantrybės ar dėkingumo, kurių iš jo reikalauja ši diena. O mums reikia žmogaus, apsėsto Ateities, persekiojamo neišvengiamo dangaus ar pragaro žemėje vizijų, pasiruošusio sulaužyti Priešo įsakymus dabar, jei mes jį įtikinsime, jog taip darydamas jis sulauks vieno arba išvengs kito... Mes norime, kad visa padermė amžinai vytųsi vaivorykštės galą, neturėdamas sąžinės, gerumo arba laimės dabar, bet visada tik kurui naudodama tikrąsias dovanas, siūlomas jai dabartyje, ir kraudama jas ant ateities aukuro. (XV)

Priešas pateikia reikalavimą žmonėms dilemos forma: arba visiškas susilaikymas, arba absoliuti monogamija. Pirmasis jiems yra sunkiai pasiekiamas nuo pat didžiosios mūsų Tėvo pergalės laikų. Antrąją, kaip išsigelbėjimo kelią, per pastaruosius kelis šimtmečius mums beveik pavyko išgyvendinti. Mums daug padėjo romantikai ir rašytojai, per kuriuos įtikinome žmones, kad keistas ir paprastai neilgai trunkąs jausmas, kurį jie vadina "įsimylėjimu", yra vienintelis pagarbos vertas pagrindas santuokai; kad santuoka gali ir turėtų nuolat palaikyti šį jausmą ir kad santuoka, to neįstengianti, praranda savo esmę. Ši mintis yra mūsiškė parodija idėjos, atėjusios iš Priešo... Žmones reikia padrąsinti santuokos pagrindu laikyti labai margą ir iškreiptą versiją tos ateities, kurią, pasak Priešo duodamų pažadų, ta santuoka jiems atneš. (XVIII)

Apskritai kalbant, nuosavybės jausmą reikia visada skatinti. Žmonės vis reiškia savo teises į nuosavybę, sukeldami juoką ir Danguje, ir Pragare, ir mes turime stengtis, kad jie taip ir toliau darytų. Šiuolaikinis priešinimasis skaistybei daugiausia kyla iš žmonių tikėjimo, kad jie savo kūno "savininkai"... (XXI)

Galų gale Mūsų Tėvas arba Priešas pasakys "mano" apie kiekvieną egzistuojantį daiktą, juolab apie kiekvieną žmogų. (XXI)

Muzika ir tyla – kokios jos man abi šlykščios! Kokie mes turime būti dėkingi, kad nuo tada, kai Mūsų Tėvas įžengė į Pragarą – nors daug anksčiau, nei žmonės sugebėtų suskaičiuoti savo šviesmečiais – nė vienas kvadratinis Pragaro erdvės colis, nė viena Pragaro laiko akimirka nebuvo atiduota vienai iš tų dviejų nepakenčiamų jėgų, bet viską amžinai užpildo Triukšmas – Triukšmas, didysis judėjimas, girdima išraiška visa ko, kas džiūgauja, kas negailestingas ir trykštantis vyriška jėga, Triukšmas, kuris vienintelis mus gina nuo kvailo silpnadvasiškumo, beviltiško sąžinės graužimo ir neįvykdomų norų. Kada nors mes Visatą paversime nepaliaujamu triukšmu. (XXII)

Mes tikrai norime, net labai norime, kad žmonės krikščionybę laikytų priemone; geriausiai, žinoma, jų tobulėjimo priemone, bet, ištikus nesėkmei, priemone pasiekti bet kam – net socialiniam teisingumui. Mums reikia priversti žmogų vertinti socialinį teisingumą kaip dalyką, kurio reikalauja Priešas, o paskui įstumti jį į tokią būseną, kad jis pradėtų vertinti krikščionybę kaip priemonę pasiekti socialiniam teisingumui. Nes Priešas neleidžia, kad juo būtų piktnaudžiaujama. Žmonės ar tautos, manantys, kad atgaivinę tikėjimą sukurs gerą visuomenę, lygiai taip pat gali manyti, kad lipdami laiptais į Dangų jie nukirs kampą ir sutrumpins kelią į artimiausią vaistinę. Laimė, labai lengva įkalbėti žmones šį kampą apeiti. Tik šiandien perskaičiau vieno krikščioniško rašytojo žodžius, kuriais jis rekomenduoja savąjį krikščionybės variantą, sakydamas, kad "tik toks tikėjimas gali pergyventi senų kultūrų mirtį ir naujų civilizacijų gimimą". Ar matai, kur čia šuo pakastas? "Tikėk tuo ne todėl, kad tai tiesa, bet dėl kitos priežasties". Štai kur gudrybė. (XXIII)

Pažiūrų mados skirtos atitraukti žmonių dėmesiui nuo tikrųjų jiems gresiančių pavojų. Kiekvienos kartos madingą šūkį mes nukreipiame prieš jai mažiausiai pavojingas ydas, o pritarimą – į tą dorybę, artimiausią ydai, kurią mes stengiamės padaryti būdingą tam laikui. Gudrybė yra ta, kad per potvynį visi bėgiotų aplink ugnį su gesintuvais, o skęstant valčiai susispiestų tame jos gale, kurį jau semia vanduo. (XXV)

Didžiausia pergalė pasiekiama, kai pasibaisėjimas senais ir įprastais dalykais paverčiamas filosofine katergorija, ir tada mąstyme esanti nesąmonė rodo tik pagedimą veiksmuose. Štai tada labai praverčia šiuolaikinės Europos minties (iš dalies mūsų darbas) evoliucinis ir istorinis pobūdis. Priešas mėgsta nuvalkiotas tiesas. Kiek suprantu, Jis nori, kad žmonės apie įvykių eigą užduotų labai paprastus klausimus: ar tai teisinga? ar protinga? ar įmanoma? Tad jeigu mes priversime juos klausti: "Ar tai atitinka mūsų laiko dvasią? Ar tai pažangu, ar reakcinga? Ar tai šituo keliu eina istorija?", jie atmes kitus su šia tema sietinus klausimus. (XXV)

Netikrą dvasingumą visados reikia skatinti. Tariamai pamaldžiu pagrindu, kad "tikroji malda yra Dievo šlovinimas ir bendrystė su juo", žmones galima suvilioti tiesiogiai nepaklusti Priešui, kuris (savo įprastu, vienodu, banaliu ir neįdomiu stiliumi) jiems aiškiai nurodė melstis kasdienės duonos ir ligonių pasveikimo. Tu, žinoma, nuslėpsi nuo jo tai, kad malda dėl kasdienės duonos, aiškinama "dvasine prasme", iš tikrųjų yra tokia pat šiurkšti prašomoji malda, kaip ir bet kuria kita prasme. (XXVII)

Pagrindinė taisyklė, kurią mes gerai įtvirtinome, yra ta, kad visokiame patyrime, darančiame juos laimingesnius ar geresnius, "iš tikrųjų" yra tik fiziniai faktai, o dvasiniai elementai yra "subjektyvūs"; visokiame patyrime, liūdinančiame juos ir gadinančiame, dvasiniai elementai yra tikroji realybė, ir numoti į juos ranka reikštų bėgti nuo tikrovės. Tad gimdant kraujas ir skausmas yra "iš tikrųjų", o džiaugsmas tik subjektyvi nuomonė; mirties patalo siaubas ir atgrasumas atskleidžia, ką mirtis reiškia "iš tikrųjų". "Iš tikrųjų" jaučiama neapykanta nekenčiamam žmogui – neapykantoje žmonės matomi tokie, kokie jie yra atmetant iliuzijas; susižavėjimas mylimu žmogumi tėra subjektyvi miglelė, paslepiant nepasotinamo gašlumo ir turtinių sumetimų branduolį, kuris egzistuoja "iš tikrųjų". Karai ir skurdas yra "iš tikrųjų" baisūs; taika ir gerovė yra tik fiziniai faktai, keliantys žmonėms tam tikrus sentimentus. (XXX)