BM Slide Login

Paieška svetainėje

Vyskupo Giovanni D’Ercole* pranešimas[1]

1. Pirmiausia sveikinimas

Sveikinu jus visų vyskupų vardu, išreikšdamas pagarbą ir dėkingumą už Bažnyčioje atliekamą jūsų tarnystę. Dėkoju, kad ir šįmet pakvietėte mane dalyvauti jūsų tarptautiniame kongrese; ypatingai dėkoju jūsų prezidentui t. Francesco Bamonte ir sveikinu jus visus. Juk žinote – jau kurį laiką jaučiuosi esąs jūsų šeimos nariu.  Jūsų tarnystė  yra labai subtili, svarbi, ir netgi, galėtume pasakyti, ‘pavojinga’, tiek iš jūsų pačių, tiek ir iš jūsų bendradarbių reikalaujanti rimto pasiruošimo, nuolatinės ir kruopščios priežiūros, o ypatingai –  ištikimybės visoms bažnytinėms, pastoracinėms ir kanoninėms nuostatoms.

Man patikėta tema „Kunigo egzorcisto ir jo pagalbininkų dvasinis gyvenimas“. Neketinu pateikti išsamaus šios temos išdėstymo. Mano tikslas – remiantis asmenine patirtimi atkreipti dėmesį į kai kurias esmines nuorodas, kaip gyventi nuolatiniame ryšyje su Jėzumi Kristumi. Tai būtina sąlyga efektyviai kovojant prieš Šėtoną ir bet kurią kitą blogio dvasią. Pridėsiu patarimų ir pasvarstymų, kurie yra mano patirties vaisius ir tikiuosi, kad jie gali būti naudingi jūsų tarnystėje.

2. Egzorcizmas – sunki kova prieš šėtono galią

Po to, kai Jėzus išgelbėjo apsėstąjį epileptiką, apaštalai Jo paklausė: „Kodėl mes negalėjome jo išvaryti?“ O Jis atsakė: „Ta veislė neišvaroma niekuo kitu, tik malda“, o evangelistas Matas dar priduria: „pasninku“ (Mt 17, 21; Mk 9, 29). Taigi, malda ir pasninkas, malda ir atgaila yra svarbiausi egzorcisto ir jo pagalbininkų ginklai sunkioje kovoje prieš demonus.

Leiskite priminti, ką apie egzorcizmą sako Kanonų Teisės Kodeksas. Egzorcizmu vadinama malda, kai Bažnyčia viešai ir autoritetingai Jėzaus Kristaus vardu prašo, jog asmuo ar daiktas būtų apsaugotas nuo piktojo įtakos ir būtų išlaisvintas iš jo valdžios. Tai praktikavo Jėzus; iš Jo Bažnyčia gavo galią ir užduotį egzortuoti. [Žr. Mk 1, 25 ss; 3, 15; 6, 7.13; 16, 17 ]. Paprasta egzorcizmo forma yra atliekama Krikšto metu. Iškilmingas egzorcizmas gali būti atliekamas tik kunigo, turinčio vyskupo leidimą. Egzorcizmas yra nukreiptas į demonų išvarymą arba išlaisvinimą iš demoniškos įtakos per Jėzaus Bažnyčiai patikėtą dvasinį autoritetą. Visiškai kitoks yra ligų, o ypač psichinių atvejis: jis patenka į medicinos mokslo sritį. Taigi, prieš atliekant egzorcizmą yra svarbu įsitikinti, kad atvejis susijęs su Piktojo buvimu, o ne su liga  [Žr. Kanonų Teisės Kodeksas, 1172].

Kaip paminėjo t. Francesco, reikia elgtis apdairiai, griežtai laikantis Apeigyne nustatytų taisyklių ir nuorodų. Noriu tuoj pat paminėti, kuo rizikuoja nepatyrę egzorcistai ir deja, kalbu apie realius atvejus. Manant, jog išvaromas piktasis, imama liesti  demono varginamą ar apsėstą žmogų ir kartais nuslystama iki mažiau kilnių kūno dalių. Taip elgdamiesi statome save į labai rizikingas situacijas, kurių reikia vengti. Niekada nebus per daug atsargumo šioje srityje, nes kaip gerai žinote, šiandien egzorcizmai sulaukia didžiulio žiniasklaidos dėmesio. Negalima atmesti to, kas paaiškėjo paskutinėse apklausose ir reportažuose, kaip kai kurie asmenys, apsimesdami apsėstais, į nepatogią ir gėdingą padėtį pastato kunigus ir egzorcistus, padarydami didelę žalą ir sukeldami pasipiktinimą tikinčiųjų tarpe. Leiskite priminti, kad vieninteliai Apeigyne leidžiami gestai yra šie: Kryžiaus ženklas, rankų uždėjimas ant galvos, pūstelėjimas, apšlakstymas švęstu vandeniu (Žr. Egzorcizmo apeigos, n. 20). Tegul šis paraginimas jums nepasirodys perlenktas, nes jis kilo iš apgailėtinų epizodų, apie kuriuos buvo pranešta kai kuriems vyskupams. Rekomenduoju didžiausią atsargumą ir didelę pastoracinę išmintį.

Taigi, egzorcizmas yra kova, dažnai labai sunki, prieš Šėtono ir demonų galią, kova, reikalaujanti budrumo, atsargumo, drąsos, nuolankumo, pasitikėjimo Dievo meilės galia, kantrybės ir tikėjimo. Reikalingas nuolatine ištikimybe Evangelijai maitinamas gyvenimas, įkvėptas ir palaikomas intensyvios maldos ir paremtas sąmoningos aukos ir atgailos dvasia.

Trumpai tariant, reikalingas dvasinio užsidegimo kupinas gyvenimas, neleidžiantis kristi į drungnumą – tai rizika, kurią patiriame visi, o ypač mes kunigai ir tie, kurie turi kontaktą su dvasine tikrove. Rutina – tai pavojus ir gundymas, kurio reikia dėmesingai saugotis. Taigi, mes klausiame: kokios yra konkrečios dvasinio gyvenimo savybės, reikalingos kunigui egzorcistui ir pasauliečiams, kurie jam padeda šioje subtilioje ir svarbioje krikščionių bendruomenės tarnystėje.        

3. Apsirengti Dievo šarvais – tikėjimu

Pirmiausia reikėtų pabrėžti nuolat atnaujinamą ir saugomą tikėjimą Jėzumi. Tai Jis veikia mumyse; Jis yra tas, kuris nugali blogio galias. Susiduriant su mūsų laikų iššūkiais, stovint tamsybių kariuomenės akivaizdoje, mus išlaisvina ir išgelbsti ne formulė ar doktrina, bet Asmuo, Jėzus Kristus ir pasitikėjimas Jo pažadu: „Aš esu su jumis“.

Todėl būtina, kad Kristus būtų mūsų krikščioniško ir kunigiško gyvenimo centru, plakančia mūsų egzistencijos širdimi. Jam, Jo tiesos Dvasiai turi atsiverti širdies durys, ir jos šviesa  apšvies mūsų misiją kiekviename mūsų žingsnyje. Tai tiesa: esame nuolatinėje kovoje su Blogiu. Ši dramatiška viso pasaulio, kuris „yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5, 19), būsena žmogaus gyvenimą paverčia kova: „Per visą žmonijos istoriją tęsiasi atkakli kova su tamsybių galybėmis; pradėta nuo pasaulio pradžios, ji truks, kaip sako Viešpats, iki paskutinės dienos. Įtrauktas į šią kovą žmogus turi nuolat grumtis, kad laikytųsi gėrio; savo vidinę vienybę jis gali pasiekti tik didelėmis pastangomis, Dievo malonės padedamas“  (Katalikų Bažnyčios Katekizmas 409). Kad būtume tinkamai pasirengę šiai dvasinei kovai, šventasis Paulius pataria: „Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas.  Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“  (Ef 6, 11-12).   Tai mūšis, kuris visų pirma turi vykti mūsų pačių dvasiniame ir apaštaliniame gyvenime. Apgaubtas Dvasios galia, kunigas egzorcistas yra pajėgus nugalėti aiškias blogio jėgas, apnuogindamas visas jų klastas ir išlaisvindamas tuos, kurie įvairiais būdais papuolė jų galion. Dėl šios sunkios užduoties egzorcistai turi būti gerai apsišarvavę Dievo šarvais: „Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais  ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją.  O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles.  Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį“ (Ef 6, 14-17).

4. Malda krikščionio gyvenime

Krikščionis, o ypač kunigas egzorcistas tiek parodo savo pergalę prieš Šėtoną, kiek jo siela išlieka laisva nuo bet kokių žemiškų ydų, kiek jis gyvena pasaulyje nebūdamas iš pasaulio, pasak Jėzaus žodžių (plg. Jn 17, 15-16). Pašventintas tiesa, krikščionis yra pajėgus tęsti šį Tiesos liudijimą netikinčio pasaulio akivaizdoje, Tiesos, kurią Jėzus paskelbė savo mirtingojo gyvenimo dienomis. Veikiant tiesos Dvasios impulsui, kova tarp Kristaus ir pasaulio tęsiasi per visus Bažnyčios amžius. Jėzus pats tai apreiškė. „Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu. Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo. Dėl nuodėmės, – kad netiki manimi. Dėl teisybės, – kad aš pas Tėvą einu, o jūs manęs daugiau neberegėsit. Dėl teismo, – kad šio pasaulio kunigaikštis jau pasmerktas” (Jn 16, 7-11). Todėl krikščionio gyvenime malda įgauna esminę svarbą, atsiteisiant už nuodėmes ir įgyjant ypatingų malonių. Malda – tai dovana malonės, mūsų prašančios ištikimybės laikymosi, suponuoja įsipareigojimą, kartais netgi varginantį. Didieji Senosios Sandoros maldininkai, buvę prieš Kristų, kaip ir Mergelė Marija bei šventieji, mus to moko: malda yra kova. Prieš ką? Prieš mus pačius, prieš gundytojo gudrybes, kuris daro viską, kad tik atitrauktų žmogų nuo maldos ir nuo vienybės su jo Dievu. Meldžiamasi taip, kaip gyvenama, nes gyvenama taip, kaip meldžiamasi. Krikščionio gyvenime, įkvėptame Evangelijos, „dvasinė kova“ yra neatskiriama nuo maldos kovos, maldos, kuri, deja, supaprastinama iki tam tikrų pozų, ritualinių žodžių ar mechaniškai kartojamų formulių. Reikėtų paminėti, jog pagunda nustoti atkakliai melstis atsiranda tuomet, kai pamirštama, jog mumyse meldžiasi Šventoji Dvasia. Apie tai rašo apaštalas Paulius: „O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą“ (Rom 8, 26-27).

Kunigas egzorcistas žino, kad be intensyvios, ilgos maldos jo misija nebus sėkminga. Kalbant apie tai, prisimenu tėvo Candido, Šventųjų laiptų Romoje egzorcisto pavyzdį ir mokymą. Mums, jauniems egzorcistams, jis patarė maldai skirti aukščiausią dėmesį. Turi melstis egzorcistas ir jo pagalbininkai, turi melstis egzortuojamas asmuo, reikėtų, kad melstųsi ir jį lydintys asmenys, šeimos nariai. Malda turi įtraukti visus. Patariama, kad melstųsi ir daug kitų žmonių. Pažįstu egzorcistų, Dievo vyrų, kurie palaikymo maldos prašo klauzūrinių vienuolynų, maldos grupių. Kalbant apie pastarąsias – kai asmenų grupė dalyvauja egzorcizme, ji turi apsiriboti malda, jokiu būdu nemėgindama dalyvauti aktyviojoje egzorcizmo dalyje (kartais pasitvirtina ir tokie dalykai!). Egzorcizmas yra liturginis aktas ir reikalaujama, kad jis būtų atliekamas visapusiškai laikantis Bažnyčios nuostatų. Jei malda yra galingas ginklas kovai su šėtoniškais darbais, tai savaime suprantama, kad egzorcistas visų pirma yra besimeldžiantis tikintysis, niekada nesiliaujantis melstis, malda tampa jo gyvenimu. Galų gale reikia nepavargstant melstis, kad būtų nugalimos sutiktos kliūtys, kad būtų įgyjama nusižeminimo, pasitikėjimo, būtino įžvalgumo ir ištvermės, reikalingų šioje gailestingumo tarnystėje, taip svarbioje mūsų laikais.

5. Širdies budėjimas ir troškimas aukotis

Egzorcistas gerai žino, kad prie maldos turi būti jungiama ir rimta, gerai subalansuota askezė. Kova prieš mus užvaldantį, dominuojantį ‘aš’ reikalauja iš mūsų intensyvaus, nuolankiai ir su pasitikėjimu ugdomo budėjimo, sujungto su širdies blaivumu.  Ir šiuo atžvilgiu negaliu neprisiminti praktinių tėvo Candido nurodymų, nes jo mokykloje esu gavęs formaciją. Dažnai kartodavo man, kunigui Giancarlo Gramolazzo ir visiems, kurie dalyvaudavome egzorcizmuose, kad norint įvykdyti šią misiją, reikia ugdyti maldą ir rimtą pasiaukojimo dvasią. Žinome, kad jis pasninkavo ir dažnai praleisdavo naktis maldoje, atimdamas iš savęs reikalingą poilsį, pasirinkdamas atgailą ir apsimarinimą.

Šiais mūsų laikais Bažnyčiai reikia žmonių, kurie ją palaikytų ne tik melsdamiesi, bet ir aukodami savo kančią, skausmą, vargus ir savanoriškas aukas. Ypatingai reikia pabrėžti pasninką. Evangeliniame tekste, kuriuo pradėjau šią savo kalbą, Jėzus aiškiai sako, jog blogio jėgos išvaromos ir pasninko pagalba. Gera yra tokia egzorcisto praktika, kuomet jis savo askezės plane numato pasninko laiką, kuris nesikoncentruoja tik ties susilaikymu nuo maisto, tačiau numato ir kitas „pojūčių pasninko“ formas, kurias pažįsta krikščioniškoji praktika ir apie kurias skaitome šventųjų biografijose. Dėka šių pastangų, kurias įkvepia gilios kontempliacijos dvasia ir Dievo žodžio klausymasis, Bažnyčios pašauktojo kovoti su Šėtonu gyvenimas tampa ištikimybės ir atsidavimo Šventosios Dvasios galiai atspindžiu. Taip elgdamasis egzorcistas budi saugodamas širdį. „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26, 41), primena Jėzus. Pagunda tyko nuolat: kuo iš aukščiau krentama, tuo labiau susižeidžiama. Nuolankusis nesistebi savo skurdu – jis kaip tik žadina jame didesnį pasitikėjimą, ir pasitikėdamas Dievu, jis lieka tvirtas ir ištvermingas, nebijo kovoti prieš blogį, remdamasis ne savo jėgomis, bet dieviškąja visagalybe. Reikia kliautis Dievo veikimu, ne savimi pačiais. Tai esminis dalykas. Leiskite jums, broliai egzorcistai, priminti: galite būti geriausi egzorcistai, bet jei Šėtonui pavyks aptikti nedidelę spragą jūsų gyvenime, jis nuves jus ten, kur nori jis!

6. Kai kurios Toskanos Episkopato nuorodos

Prieš pradedant kalbėti apie pagalbininkus, priminsiu čia keletą nuorodų ir taisyklių iš Toskanos Vyskupų pastoracinio laiško „Egzorcizmai ir išgydymo maldos“, kurie yra labai naudingi visiems egzorcistams. Imdami prieš dvidešimt metų išleistą dokumentą „Apie magiją ir demonologiją“, Vyskupai nesileidžia į kiekybines analizes, nepateikinėja duomenų, bet išreiškia susirūpinimą augančiu reiškiniu. Tekste jie rašo: „Didelis yra asmenų, besikreipiančių į magus ir chiromantus skaičius, tikintis gauti įvairaus pobūdžio naudą, išgijimą nuo ligų ir kančių, o neretai ir pakenkti kitiems žmonėms  piktadarių pagalba“.

Paskutiniojoje teksto dalyje, kuri mus domina ypatingai, yra daug ‘normatyvinių taisyklių’, kalbančių apie egzorcizmą, ir visų pirma pabrėžiančių, kad jį gali atlikti tik „kunigas, gavęs specialų ir aiškų leidimą iš savo Vyskupo ir tik savo diecezijos ribose“. Pabrėžiama įžvalgos svarba, naudojantis, jei reikia, „Vyskupo paskirtų ir patvirtintų medicinos ir psichiatrijos ekspertų patarimais“. Bet kuriuo atveju „jei asmuo kenčia nuo psichikos sutrikimų, atlikti egzorcizmo maldas būtų apgaulinga ir kenksminga“.

Taip pat Vyskupai draudžia „organizuoti bendruomenines išgydymo pamaldas be raštiško Vyskupo leidimo“. Tokios pamaldos – jei leidžiamos – visada atliekamos didžiausiame konfidencialume ir nuosaikume, stengiantis išvengti bet kokių inscenizacijų, dirbtinumo ir teatrališkumo. Yra griežtai uždrausta „individualiai laiminti tikinčiuosius Švenčiausiuoju Sakramentu Eucharistijoje, siekiant išgijimo ar išlaisvinimo iš Piktojo“.

Paskutinė teksto pastraipa kalba apie „neteisingą išsireiškimą: „Išlaisvinimo arba išgydymo Mišios“, primindama, kad „kiekvienos šventosios Mišios yra išlaisvinimo šaltinis, todėl Mišiole neegzistuoja jokia specifinė „išlaisvinimo“ arba „išgydymo“ mišių formuluotė“.

Paskutinis patarimas yra susijęs su „neatlyginamumo“ įsipareigojimu. Niekada negalima kalbėti apie „kompensacijas“ už tai, kas buvo gauta. Galimos aukos, kaip pasidalijimo ir meilės ženklai, bet jos turėtų būti ne tik visiškai laisvos, bet ir griežtai reglamentuotos pagal Bažnyčios teisės nurodymus  (KTK 848) ir CEI (Italijos Vyskupų Konferencijos) nuostatas“.

Tad kokie gi yra egzorcisto uždaviniai? Pagal Toskanos Vyskupus, būtų keturi esminiai momentai:

1) Skelbti.

Egzorcistas turi skelbti Evangeliją. Atlikdamas egzortus jis evangelizuoja. Tiek dabartinės, tiek senosios egzorcizmo apeigos numato daug tekstų iš Šventojo Rašto.

Reikėtų laikytis pateiktų apeigų nurodymų, neišradinėjant formulių ir spontaniškų maldų. Kai tėvas Candido lotyniškai skaitydavo Evangelijos ištraukas, Šėtonas įsiusdavo. Man pasitaikė dalyvauti kelete egzorcizmų, kuriuose kunigas naudojo maldas ir formules ne iš Šventojo Rašto ir rezultatai labai skirdavosi. Egzorcistas kalba Dievo žodžius, egzortuoja Jėzaus vardu: tai Kristus kalba ir veikia per jį ir jame.

2) Laiminti.

Egzorcistas laimina per sakramentinį Bažnyčios veikimą, ištikimai laikydamasis to, ką Bažnyčia numato.

3) Išlaisvinti.

Jau minėjome, bet yra gerai šią sintezę priminti: apsėstieji yra išlaisvinami gelbstinčia Jėzaus galia. Niekad nesiliausiu jums priminti, kad tai Jėzaus, ne mūsų galia.

4) Budėti.

Budėti prie religinio jausmo ir praktikų, kurių pagalba tikintieji išreiškia savo tikėjimą, kad nebūtų klaidų ir nukrypimų nuo tikros ir autentiškos doktrinos.  Kaip matote, Vyskupas, patikėdamas šią tarnystę kunigams, negali nepriminti šių keturių esminių gero egzorcisto bruožų.

7. Pagalbininkų dvasingumas

Dabar žodis pagalbininkams, dalyvaujantiems egzorcizmuose. Kaip pastebėta, naujosiose apeigose nėra daug nuorodų apie tikinčiųjų pasauliečių, padedančių egzorcistui rolę.

«Prænotanda» (nr. 35), apie egzorcizmų apeigas ir maldas ypatingose aplinkybėse, skaitome: „Jei egzorcizme dalyvauja tam tikri kvalifikuoti asmenys, jie taip pat raginami aktyviai melstis už demono kankinamą brolį, tiek individualiai, tiek pagal apeigų nurodytas formas. Tačiau jie turi susilaikyti nuo bet kokių egzorcizmo formulių, tiek kviečiamųjų, tiek ir liepiamųjų, skirtų tik egzorcistams“.

Yra gerai, kad egzorcistas pasinaudoja keleto patikimų bendradarbių pagalba, ypač jei egzortuojamas asmuo yra moteris, su sąlyga, kad tai būtų padorūs žmonės ir turėtų gerą maldos praktiką ir būtų aukštos moralės. Jie turi dalyvauti melsdamiesi: tai maldos bei tikėjimo vyrai ir moterys, vertinami už savo evangelinį liudijimą, žmogiškai apdairūs ir išmintingi. Malda ir pasiaukojimo dvasia, nuolankumas ir nuoširdus tikėjimas yra būtini tiems, kurie nori palaikyti egzorcistą ir jam pagelbėti. Taip  sukuriama glaudi užkarda prieš piktąjį, o egzorcistui, kuris žino jog gali kliautis tikinčiais pasauliečiais, (o jie kartais meldžiasi ir būdami kitur), eucharistinės adoracijos grupėmis, ligoniais, kenčiančiaisiais, kurie savo skausmą ir ligas aukoja Dievui,  nematoma kontempliatyvių vienuolynų pagalba – tai yra nepaneigiamas dvasinis šaltinis.

Mūsų žinioje yra šie dvasiniai ginklai, kad atsilaikytume ir atremtume piktųjų dvasių atakas ir kad žengtume toliau šventumo keliu, į tikslą, į kurį visi esame pašaukti.

8. Keletas baigiamųjų pasvarstymų

Brangūs egzorcistai, jūsų tarnystė yra viena iš vertingiausių tarnysčių Bažnyčioje, reikalaujanti didelio pasiaukojimo, pasišventimo ir drąsos. Būkite apdairūs, išmintingi ir labai kantrūs. Kaip jau gerai žinote, egzorcizmas yra varginantis ir kartais reikia daugybės pakartotinių susitikimų. Egzorcizmo metu niekada nesileiskite būti „tampomi“ susidūrimo jėgos. Tėvas Candido visada rodydavo ypatingą ir stebinančią ramybę. Kuo labiau demono apsėsti asmenys blaškydavosi, tuo labiau jis būdavo bejausmis.

Šėtono piktdžiugišką patosą nugali kantri Dievo žmonių ramybė. Šalia jau keletą kartų paminėto paklusnumo Bažnyčios reikalavimams, kaip pabrėžia Toskanos vyskupai, ugdykite dovanojimo „skonį“. Tarnystė, kurią atliekate, neturi kainos, ji nekompensuojama pinigais: esate dalintojai dieviškosios malonės, kuri yra dovanai visiems.

Galų gale primenu, jog reikalinga tam tikra egzorcistų priežiūra, tiek iš mūsų, Vyskupų, tiek ir iš jūsų Asociacijos pusės, nes jei egzorcistas padarytų kažką ne visiškai teisingo, turėtų būti įsikišama greitai ir drąsiai. Priežiūra yra numatyta ir jūsų statute, kur 8d straipsnis sako, jog viena iš narystės panaikinimo ar pašalinimo iš jūsų Asociacijos priežasčių yra šiurkščiai amoralus arba priešingas Asociacijos tikslams elgesys. Tai yra svarbu ir į tai turėtų būti atsižvelgiama.

Paskutinis patarimas būtų toks: būkite labai pasišventę Šv. Juozapui ir ypač Nekalčiausiajai Mergelei. Kaip žinote iš savo patirties, Šėtonas Jos nekenčia, tačiau žino, jog nieko prieš Ją padaryti negali. Dažnai Jos šaukitės ir prašykite savo pagalbininkų, o taip pat ir asmenų, kuriuos egzortuoti esate prašomi, į Ją melstis. Labai veiksminga yra rožinio malda, tai galingas ginklas prieš šėtoniškas klastas. Jus pavedu Marijai, kad jums padėtų ir jus palaikytų, kad jūsų misijoje Ji būtų jums guodėja ir pagalbininkė. Pajuskite Ją kaip mokytoją, o visų pirma – motiną.  Bažnyčios Motiną, mūsų Motiną!

_________________________________________________

* Vyskupas Giovanni D’Ercole gimė 1947 spalio 5 d. Morino miestelyje, Akvilos provincijoje. Įstojo į Mažojo Apvaizdos Veikimo kongregaciją, įkurtą Don Orione. Laterano universitete gavo licenciato laipsnį, kunigu buvo įšventintas 1974 m. spalio 5 d.  Alfonsianum’o Akademijoje siekė moralinės teologijos licenciato ir daktarato laipsnių. Statistinių Mokslų fakultete, La Sapienza universitete Romoje gavo socialinės komunikacijos specialybės diplomą Nuo 1974 iki 1976 metų buvo mažamečių kalėjimo kapelionas Casal del Marmo, netoli Romos, pilietinio bei religinio švietimo dėstytojas bei klebonas. Nuo 1976 iki 1984 m. dirbo misijose Dramblio Kaulo Krante. Dirbo Grand Bassam vyskupo generalvikaru ir moralinės teologijos dėstytoju Didžiojoje ad Anyama kunigų seminarijoje, netoli Abidjan sostinės. Savo misijos Afrikoje metais jis atliko ir egzorcisto tarnystę. 1984 m. grįžo į Italiją ir tapoVisų Šventųjų parapijos Romoje klebonu; nuo 1986 iki 1987 m. dirbo savo vienuolinės kongregacijos Tėvu Provinciolu Centro–pietų Italijai. 1987 m. popiežius  Jonas Paulius II paskelbė jį Šventojo Sosto spaudos salės vicedirektoriumi.

1990 m. perėjo į Valstybės Sekretoriatą, kur 1998 m.  jam buvo patikėtos Pirmosios Sekcijos Biuro Viršininko pareigos. Prie tarnystės Šventajam Sostui jungė ir socialinę veiklą, visų pirma jaunų žmonių tarpe, o ypač kreipė dėmesį į jaunuolius, turinčius sunkumų. 2009 m. lapkričio 14 d. Popiežius Benediktas XVI jį paskyrė Akvilos Vyskupu augziliaru; vyskupo šventimus gavo 2009 m. gruodžio 12 d. 2014 m. balandžio 12 d. Popiežius Pranciškus jį paskelbė Ascoli Piceno Vyskupu. Būdamas Lazio ir Molise žurnalistų sąjungos narys, pravedė daug religinio turinio programų radijuje ir televizijoje.

[1] Pranešimas skaitytas Tarptautinės egzorcistų Asociacijos (AIE) suvažiavime Romoje (Sacrofano) 2014 m.