BM Slide Login

Paieška svetainėje

Kaip išsaugoti širdies ramybę

Mes visi gyvename daugybės rūpesčių, nerimo, baimių sūkuryje. Širdies ramybė yra mūsų ieškojimo tikslas. Norint įgyti ir išsaugoti ramybę, reikia nueiti su Jėzumi tam tikrą kelionę.

„Be manęs jūs negalite nieko nuveikti“. Tik Jėzus yra tikroji ramybė. Jeigu atrandame Jį, Jo ramybė „gyvens mūsų širdyse“.

Gyvenimo išbandymai yra ne tik normalus dalykas, bet ir reikalingas bei naudingas. Jie padeda man suprasti, kad vien tik savo jėgomis neįmanoma padaryti nieko gero. Svarbu suvokti ir pripažinti savo ribotumą, savo, kaip kūrinio, trapumą. Išbandymai, nesėkmės, beviltiškos situacijos man padeda vis labiau ir labiau įsisąmoninti, kaip labai man reikalinga Dievo malonė. Be jos negaliu žengti nė žingsnio.

Svarbu yra suvokti ir tai, kad širdies ramybė yra dvasinės kovos (plg. Ef 6, 10-17) vaisius: piktasis ramybei priešinasi galingai ir ryžtingai, nes Dievas „gyvena ramybėje ir ramybėje atlieka didžius darbus“ (Laurynas Scupoli). Ši kova yra mano apvalymo ir dvasinio augimo proga. Aš išmokstu pažinti savo silpnumą ir begalinį Dievo gailestingumą man. Dievas pats parinko tokį būdą mano perkeitimui.

Tai nelengva kova, tačiau ji neturi mūsų gąsdinti, nes Kristus nugalėjo nuodėmę ir mirtį, nugalėjo blogį ir Piktąjį. Pagrindinis mano ginklas šioje kovoje – tikėjimas ir visiškas atsidavimas Jėzui (Fil 4, 13).

1. Pradėti...

Pirmasis žingsnis į širdies ramybę – suprasti, kad tikslas, kurį turime pasiekti, nėra tobulumas, trūkumų ir ribotumų neturėjimas, išsilaikymas neparpuolus, silpnybių nugalėjimas. Jeigu kovosime šia kryptimi, tikrai pralaimėsime: kiekvienas nupuolimas, kiekvienas suklydimas, kiekviena nuodėmė mus neišvengiamai ves į nusivylimą, į drąsos praradimą, į kovos išsižadėjimą.

Tikroji dvasinė kova – tai siekimas nepasiduoti, neprarasti drąsos, nesinervinti, vėl ir vėl pamačius savo silpnumą, savo klaidas, savo nuodėmes.

Pirmasis dvasinės kovos tikslas – išmokti išlaikyti savo širdį ramybėje visose aplinkybėse, net ir nepasisekimų atvejais.

2. Dėl ko prarandame širdies ramybę

Pirmasis „mūšio laukas“, vieta, kur lengviausia prarasti širdies ramybę – tai protas su savo argumentais. Daugybės minčių, kurios nori atimti iš manęs širdies ramybę, akivaizdoje gera prisiminti, kad visi argumentai, dėl kurių prarandu ramybę, yra netikę. Šis įsitikinimas kyla iš tikėjimo Tuo, kuris pažadėjo: „Ieškokite Dievo karalystės... o visa kita jums bus pridėta“. Ramybė, kurią duoda pasaulis (ekonominis, emocinis, socialinis, kompromisais paremtas saugumas), yra greit praeinanti, anksčiau ar vėliau subyra į šipulius. Jėzaus teikiama ramybė yra daug gilesnė, nepriklauso nuo išorinių faktorių.

3. Kur gyvena ramybė

Vidinė ramybė iš esmės kyla iš mano nuostatos Dievo atžvilgiu. Žmogus, kuris priešinasi Dievui ir jo meilės dovanai, niekada neturės širdies ramybės. Dievas pats sukelia jame sveiką neramumą, o tuo tarpu velnias stengiasi užmigdyti jį netikra ramybe, išorine taika. Priešingai, kas ieško Dievo ir stengiasi liudyti jį savo gyvenimu ir žodžiais, tas yra atviras ramybės dovanai. Dievas saugoja jį ramybėje, o šėtonas stengiasi sukelti jame sumaištį skrupulais, nepagrįstomis baimėmis ir pan., kad atimtų ramybę.

Tad teisinga nuostata bus gera valia, kuri palaiko pastovumą meilėje Dievui. Conditio sine qua non (sąlyga, be kurios tai neįmanoma) turėti ir išlaikyti širdies ramybę – tai pastovus apsisprendimas sakyti Dievui Taip bet kokioje situacijoje. Tai reiškia vengimą viso to, kas mane atitolina nuo Dievo, ir sveiką siekimą atsiliepti į Dievo meilę. Būtent to Dievas ir prašo: ne tobulumo, o nuolatinio veržimosi link Jo.

4. Tai, kas atima ramybę. Kaip reaguoti.

  1. Nepasitikėjimas Dievu. Paprastai prarandu ramybę, žvelgdamas į ateitį: kyla baimė prarasti arba negauti ko nors sau arba tiems, kurios myliu, baimė, kad niekada nepajėgsiu išsivaduoti iš sunkios praeities arba varginančios dabarties. Garantuotas būdas prarasti širdies ramybei yra rūpinimasis „užsitikrinti“ gyvenimą vien savo žmogiškomis jėgomis, bet juk „Kas nori išsaugoti savo gyvybę, tas ją praras“. Tai atsitinka pirmiausia dėl to, kad neturiu pasitikėjimo, jog Dievas dalyvauja mano konkrečiame kasdieniame gyvenime. Šis nepasitikėjimas užmaskuojamas klaidinga brandumo, sugebėjimo prisiimti atsakomybę, išdidaus atsiribojimo nuo kitų nuostata. Tačiau vaikas juk taip nesielgia, jis niekada neabejoja Tėvu. 
    Kartais neteisingas „dolorizmas“, klaidinga Kristaus kryžiaus samprata mane verčia abejoti, kad Dievas iš tikrųjų gali padaryti mane laimingą jau čia ir dabar. Šis nepasitikėjimas yra gimtosios nuodėmės pasekmė (ir ji liečia visus), kartais privedanti mane iki pasakymo: arba Aš, arba Dievas, kaip pasakė Adomas. Tai įvyksta todėl, kad dažnai nepajėgiu matyti Dievo, veikiančio aplink mane, mano gyvenime. Šventasis Kryžiaus Jonas rašė: „Dievas dovanoja tiek, kiek mes iš jo tikimės“. Jeigu netikiu Dievo Apvaizda, jos ir nepatiriu, o nepatirdamas negaliu tikėti. Tik visiškai atsiduodamas Dievui galėsiu atrasti, kad Jis yra daug dosnesnis už didžiausius mano lūkesčius!
  2. Kentėjimų baimė. Pasikliauti Dievu – nereiškia nekentėti. Savo gyvenimu, ne tik mirtimi ant kryžiaus, Jėzus parodė, kad kančia kartais yra būtina, todėl leista Dievo. Tačiau, kaip primena šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, Dievas niekada neleidžia nenaudingų kentėjimų. 
    Kaip reaguoti į šį ir kitus galimus faktorius, kurie gyvenime man atima ramybę? Kontempliatyviu žvilgsniu žvelgiant į Kristų. Tai tikėjimo ir meilės žvilgsnis į Jėzų, neužsiimant per daug intelektualiniais išvedžiojimais, svarstymais, skaičiavimais. Nustebęs ir mylintis vaiko žvilgsnis. Jėzaus buvimas mano širdyje išvarys iš jos nerimus ir baimes. Savaime aišku: kuo širdis daugiau užgriozdinta kitais dalykais, tuo mažiau joje gali apsigyventi Dievas. Tai, ko neatsisakau – pirma dvasine prasme, po to realiai – ir toliau laikys mane neramybėje. Būtina palikti viską ne tam, kad viską prarasčiau, bet kad Dievas galėtų tvarkyti tai, kas man reikalinga. Iš tikrųjų, tai viena blogiausių pagundų – manyti, kad Dievas prašo ko nors iš manęs tam, kad sunaikintų arba atimtų visam laikui. Mano nusiteikimas atsižadėti, kurio Dievas prašo, niekada neveda į mirtį, bet į gyvenimą. Viešpats suteiks jėgų, reikalingų išsižadėjimui. O išsižadėjimas niekada nėra nei lengvas, nei savaiminis. Tai malonė, kurios reikia prašyti, o Dievas neatsisakys jos suteikti, kadangi ji tikrai yra jo troškime. Tad reikia maldauti su tikėjimu, kad būsiu išklausytas, ir su ištverme to, kuris žino, kad Viešpaties laikas – tai ne mūsų laikas.
  3. Man ko nors trūksta. Šiame etape labai lengvai pasiduodama vienai pagundai: manyti, kad man ko nors dabar, šiandien trūksta ir kad tas kažkas mane stabdo. Tai tikrai yra pagunda. Kiekvieną akimirką mes gauname iš Dievo tai, kas būtina mūsų dvasiniam augimui.
  4. Mano mylimų žmonių kentėjimai. Jie mane išveda iš pusiausvyros, dažnai jaučiu bejėgiškumą prieš fizinį arba dvasinį blogį, kuris puola man brangius asmenis. Jeigu tokia kančia man atima širdies ramybę, tai reiškia, kad mano meilė jiems nesiremia vien tik Dievu. Tai, kas galioja man, galioja ir tiems, kuriuos myliu. Kad užuojauta būtų autentiška, ji turi būti įsišaknijusi meilėje (norėti gero pagal Dievo širdį), antraip ji bus įsišaknijusi baimėje (bijoti pačios kančios prarasti kažkokį daiktą ar asmenį). Šiuo atveju malda už brangius asmenis nėra paskutinė galimybė, atvirkščiai, tai pirmasis gėris, kurio turiu ištvermingai siekti. Užuojauta – tai pasidalinimas taika, viltis, kuri teikia ramybę.
  5. Kitų ydos. Be mūsų švelnumo ir ramumo tie, kurie mus supa, tuo labiau jeigu jie yra riboti, niekada nepajudės į priekį. Tik Dvasia yra pajėgi vesti į Gėrį tuos, kurie yra toli, o Dvasia negyvena tame, kuris supyksta ir praranda ramybę dėl kitų žmonių trūkumų. Gera intencija ir dorumas – tai išradingos kaukės, kurių pagalba Piktasis bet kokias pastangas padaro bergždžias. Paprastai troškimas, kuris savyje atrodo gal ir labai nuostabus, bet man atima ramybę, nėra iš Dievo. Aš galiu trokšti bet kokio gero dalyko sau ar kitiems, bet jeigu mano troškimas neišsipildo, dėl to neturiu prarasti ramybės. Dievas myli mane taip pat, kaip ir tas situacijas ir man brangius žmones, tai kodėl aš noriu pralenkti jį? Dažnai tai atsitinka todėl, kad man trūksta pasitikėjimo, o geriau įsigilinus, aš galvoju, kad išmanau apie tai geriau už Dievą.
  6. Nuodėmė, skrupulai. Labai svarbus kriterijus, kad galėčiau ramiai žvelgti į save, yra tai, kad ne visa kritika, sujudinanti mano sąžinę, ateina iš Dvasios. Dažnai ji turi kitokią kilmę: puikybė, tuščiagarbiškumas, klaidingas savęs ir gėrio įvaizdis. Ne kartą nuodėmėje sunkiausias dalykas yra ne pats faktas, veiksmas ar apsileidimas, bet iš jo kylantis nusiminimas. Dvasiškai subrendęs yra ne tas, kuris nebenusideda, bet kas nusidėjęs tuojau keliasi!  Kai tai atsitinka, turiu ne save bausti, pasilikdamas toli nuo Dievo, bet elgtis kaip tik priešingai: tuojau stengtis atgauti širdies ramybę, leisdamas jai prisiglausti prie Dievo meilės.
  7. Sprendimai, kuriuos turiu daryti. Ramybė nesunkiai prarandama, trokštant „vykdyti Dievo valią“. Čia svarbus yra kitų patarimas, situacijos išnagrinėjimas, kantrybė laukiant rezultatų, ištvermė ieškant Dievo valios. Šv. Faustina Kowalska rašė, kad jeigu (rūpestingai atlikus visa, kas iki šiol išvardinta), vis dar išlieka neaiškumas, „[...] kad ir ką pasirinkčiau, bus gerai, kadangi turiu troškimą daryti geriausia, ką galiu“. Turiu sutikti su tuo, kad galiu suklysti, ir kai tai kartas nuo karto atsitinka, aš tampu nuolankesnis prieš kitus ir prisimenu, kad be Dievo negaliu nieko. Norint iškelti į dienos šviesą savo pretenziją niekada neklysti, pakanka patikrinti, ar sprendimas (ir jį lydinčios mintys) man atima širdies ramybę, ar ne.

5. Aukso taisyklė

Tobulas yra tas, kuris labiau myli, o ne tas, kuris yra tobulas! Būsiu šventas tada, kai mano netobulumai, nesugebėjimai ir ribotumas bus man džiaugsmo ir ramybės šaltinis pasitikėjime ir Dievo gailestingumo apkabinime.

Jeigu nepajėgiu arba negaliu atlikti didelių dalykų, nenusiminsiu, nes tikrai galiu padaryti mažus, ir tuose mažuose dalykuose Viešpats įvertins ir apdovanos mano ištikimybę. Ramybėje, su meilės pastovumu išgyventa mano kasdienybė bus ta vieta, kur sutiksiu Viešpatį. Šventasis Paulius ragina niekuo perdaug nesirūpinti, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka išdėstyti savo troškimus Dievui, ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės mūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (plg. Fil 4, 6-7).

(Pagal Jacques Philippe Širdies ramybė)