BM Slide Login

Paieška svetainėje

Homeopatija- įsipainiojimas į magiją

Kun., habil. dr. Aleksandras Posackis SJ

Už pseudomokslo sklaidą dažniausiai atsakinga žiniasklaida, kurią motyvuoja ne meilė tiesai ar intelektualinis sąžiningumas, bet sensacija ir komercinis akstinas. Vis dėlto pseudomokslo garsinimas gali būti susijęs su paprasčiausiu neišmanymu ar netgi įsitikinimu, kad kalbama apie naujus, sensacingus mokslinius atradimus.

Tokiame kontekste 2008 m. balandžio 4 d. Lenkijos Aukščiausiosios gydytojų tarybos paskelbtą pranešimą apie homeopatijos nemoksliškumą ir iš to kylančius pavojus reiktų laikyti svarbiu, galbūt net kertiniu Lenkijos istorijos įvykiu – juo labiau kad šį klausimą aptaria itin aukštos kvalifikacijos specialistai – medicinos mokslų profesoriai. Iki šiol kalbėdavo tik pavieniai asmenys, antai prof. habil. dr. Andrzejus Gregosiewiczius, kurio įsikišimas vis dėlto nepadarė reikiamos įtakos, nors būtent iš šio medicinos profesoriaus lūpų girdėjome rimtus, esminius argumentus, paremtus nenuginčijamu loginiu mąstymu ir pateikiamus su didžiuliu ryžtu, kupinu demaskavimo aistros.

Šis Lenkijos mokslininkų įsikišimas yra tuo labiau vertintinas, kadangi daugelis garsių šios srities specialistų buvo ir vis dar yra neveiklūs šios nerimą keliančios ir itin pavojingos pseudomokslo ekspansijos stebėtojai, o svarbiausia – savo kompetencijos ribose. Vienintelė jų reakcija – išdidi, ironiška ir neįpareigojanti šypsena, netrikdanti jų šventos ramybės dramblio kaulo bokšte, o pseudomokslo daroma žala ir nukentėjusiųjų šauksmai netrukdo jiems ramiai miegoti. Tačiau kokia kaina?

Mokslas prieš homeopatiją – nuo pradžios iki nūdienos

Jau XIX a. pradžioje homeopatija susilaukė plataus atgarsio ir greitai augančių pasekėjų gretų. Šis procesas tęsėsi visą XIX a., ir net šiandien homeopatija yra populiarus alternatyvaus gydymo metodas, propaguojamas Naujojo Amžiaus (New Age) judėjimo. Homeopatija išties pasižymi neįtikėtina įtakos ir plėtros istorija, todėl galima pagrįstai kalbėti apie „visuotinę homeopatijos istoriją“ (Dinges, 1996), net jei pati homeopatija tarp skirtingų šalių gydytojų ir pacientų prigijo skirtingai. Kadangi klasikinė homeopatija veikia tik subjektą, kuriam ji taikoma (tiek vaistų bandymų, tiek jų tariamo poveikio atveju), ji negali pateikti jokių objektyvių duomenų tradicine prasme ir nuolat peržengia pripažintų gamtos mokslų ribas. Nuo pat pradžių būta nemažai nuomonių, homeopatijos poveikį aiškinusių savitaiga, t. y. placebo efektu. Pirmiau minėtame pranešime medicinos profesoriai į šį aspektą atkreipė dėmesį, tuo, regis, neišsemdami homeopatijos „paslapties“, bet apie tai kalbėsime vėliau.

Kaip bebūtų, Lenkijos profesorių reakcija – nieko nauja. Dar prieš daugelį metų prof. Wolfgangas Hopffas, katedros vedėjas Ciūricho universiteto Farmakologijos institute, kalbėjo apie homeopatijos ir svarbių klasikinės fizikos dėsnių – taip pat visų farmakologijos įsitikinimų ir pasiekimų – prieštaravimus (Hopff, 1991). 1990 m. drauge su Berlyno [universiteto] Teismo medicinos katedros vedėju Otto Prokopu jis išplatino pareiškimą apie homeopatiją, sudarytą iš dešimties punktų ir baigiamųjų išvadų, kuriose buvo teigiama, kad homeopatijos taikymas, platinimas ir mokymas esti neleistinas piktnaudžiavimas (žr. Prokop, 1995, p. 103).

Šį pareiškimą pasirašė daugelis mokslininkų. 1993 m. Marburgo universitetas išplatino vadinamąjį „Marburgo pareiškimą“, kuriame teigiama, jog Marburgo universiteto žmogaus medicinos srities specialybė atmeta homeopatiją kaip visiškai klaidinantį pseudomokslą: „Jei mūsų universitetas pasiduotų spaudimui ir pasiūlytų mokomąjį dalyką pavadinimu Homeopatija objektyviąja prasme, išduotų savo misiją ir sunaikintų savo intelektualinius principus“ (ibid. p. 103–107).

Vis dėlto homeopatijos nemoksliškumo problema yra susijusi ne tik su ja pačia. Tai ne vien specifinio homeopatinių „vaistų“ poveikio, bet ir gamtos mokslų pagrindų, kurie homeopatui turėtų atrodyti kitaip negu tradiciniam fizikui, problema. „Ginčas tarp vadinamosios alternatyviosios ir mokyklinės medicinos nėra šiaip ginčas tarp dviejų mokslinių medicinos pažiūrų – jis kvestionuoja paties mokslo pagrįstumą“, – teigia Berlyno Technikos universiteto Fizikos katedros vedėjas Martinas Lambeckas. Pirmiausia kritikos susilaukia tai, kad homeopatijoje ignoruojami visi trys termodinamikos dėsniai, taip pat kiti fizikos bei chemijos dėsniai – apie tai kalba ir Lenkijos mokslininkai.

„Homeopatija yra įsitikinusi, kad pagrindiniai gamtos dėsniai, iki šiol laikyti tikrais, negalioja“ (Wolf, Windeler, 2000). Toks įsitikinimas, be abejo, turi įtakos ne tik medicinai, bet ir kitiems su žmogumi susijusiems mokslams, antai psichologijai. Galiausiai, tokio įsitikinimo pasekmės paveikia visą kultūrą ir skatina masinę pseudomokslo plėtrą. Visa tai pakerta logikos bei metodologijos principus ir užleidžia kelią pražūtingam racionalizmui, kuris tokiu būdu tampa vis labiau priimtinas visose kultūros sferose. Tai skatina ezoterikos ir – labiau praktiniu lygiu – okultizmo, kurie remiasi pseudomokslu ir jį kruopščiai naudoja savo propagandai, ekspansiją.

Pseudomokslo kritika pagrįsta, kadangi pseudomokslas, taip prieštaraudamas krikščionybei, tvirtai remia okultizmą ir atvirkščiai. Tai gali ne tik klaidinti protą ir sąžinę (tai Lenkijos gydytojai pabrėžia „gydymo“ kontekste), bet, svarbiausia, sukelti konkrečių pavojų ar dvasinę vergovę, į kurią patenkama įsiliejant į sektas arba atsiveriant okultinėms praktikoms – o tai artimai susiję su homeopatija ir jos propaganda.

Ezoterinės ir okultinės homeopatijos savybės

Pasak Lenkijos ekspertų, „homeopatų tvirtinimas, kad jų vaistų poveikio neįmanoma paaiškinti dabartiniais nusistovėjusiais universitetiniais dėsniais, reiškia, jog jie skatina ieškoti homeopatinių produktų veikimo mechanizmo paaiškinimo spekuliatyviomis, magija paremtomis idėjomis“. Šis tvirtinimas teisingas, tačiau jį būtina papildyti.

Homeopatija nuo pat atsiradimo yra susijusi su magija, spiritizmu, t. y. ezoterika ir okultizmu. Ką tai reiškia? Minėjome, kad homeopatija neatitinka gamtos dėsnių, tad net jei ji yra „veiksminga“, tai ne pagal moksliškai paaiškinamus gamtos dėsnius. Jei tai ne gamtos jėgos, tai galbūt kokios nors kitokios? Taigi tai nebūtinai visada savitaigos arba placebo efektas, bet taip pat magiškų-spiritistinių jėgų, kurios, remiantis krikščioniškąja pasaulėžiūra, gali egzistuoti ir veikti žmogų, poveikis. Psichologijos ir psichoterapijos srityje tas pats taikoma į Lenkijos psichologiją įžūliai besiskverbiančiai pseudomokslinei Berto Hellingerio „terapijai“, kuri atvira šamanizmui ir spiritizmui.

Panašiai ir homeopatijos atveju. Monako psichoterapeutas W. Schmidbaueris homeopatiją priskiria šamanizmo terapijoms. Pastarųjų gydymui visada būdingas ryšys su kosmosu ir spiritizmu: „Šis ryšys su kosmosu, sąsaja su metafizine sistema išsilaikė visose ezoterinėse grupėse (antai antroposofijoje), astrologijoje ir homeopatijoje“ (Schmidbauer, 2000, p. 44).

Daugelis homeopatų neatsitiktinai yra ezoterikai arba praktikuojantys okultistai. Daugelyje knygų apie paramedicinines alternatyvias praktikas šios terapijos siejamos su ezoterine mintimi (tai galima pastebėti Lenkijos medicinos knygynuose, kurie neteisėtai ir nebaudžiamai platina šias idėjas). „Taip ezoterinė medicina, nepaisant priešiškų kai kurių gydytojų pareiškimų, mūsų kultūroje tapo svarbiu naujos religijos pirmtaku“ (Bittner, Pfeiffer, 1996, p. 38).

Ši „religija“ nėra nauja – tai ezoterika ir okultizmas. Pasak kun. Clemenso Pilaro, Vienos universitete apsigynusio daktaro disertaciją apie homeopatiją, 90 proc. homeopatų – ezoterikai. Dr. A. Voegeli, garsus gydytojas homeopatas, patvirtino, kad daugelis homeopatų naudojasi švytuokle. Yra grupių, ieškančių sprendimo spiritizmo seansų metu tarpininkaujant mediumams, kurie prašo dvasių suteikti informacijos. Be to, garsiausias mūsų laikų mediumas ir spiritistas Edgaras Cayce’as rėmė homeopatiją, kurios taikymo viziją pamatė būdamas transo būsenoje.

Homeopatiniai centrai Vokietijoje ir Prancūzijoje nuolatos ieško mediumų, kurie galėtų padėti gaminant homeopatines priemones. Homeopatinę tradiciją taipogi šlovina ir antroposofija, paremta mediumų patirtimi ir mokanti tokio pažinimo būdo (įskaitant vaikus, rengiamus iniciacijai Valdorfo mokyklose ir darželiuose (!)). Vienõs didžiausių ir rimčiausių Prancūzijos homeopatinių laboratorijų direktorius, įdarbindamas tam tikrą asmenį, pirma pasiteiravo, koks darbuotojo astrologinis ženklas. Be to, direktorius norėjo sužinoti, ar šis asmuo yra spiritistinis mediumas, kadangi šios bendrovės praktikos paslaptis susijusi su faktu, kad „naujų vaistų ieškoma spiritizmo seansų metu tarpininkaujant asmenims, apdovanotiems okultinėmis galiomis (mediumams) ir galintiems bendrauti su dvasiomis“ (H. J. Bopp).

Homeopatija kaip iniciacijos tradicija

Remiantis istorija, homeopatijos idėja, paremta panašumo principu (similia similibus curentur – panašaus gydymas panašiu: Lenkijos gydytojai atmetė šį principą kaip nemokslinį (!)), yra nenauja – ir ne tik Europos kultūroje (Paracelsus, Agrippa, G. Bruno, G. Della Porta), – o „maginis mąstymas“ (simpatinė magija), viena iš homeopatijos ištakų, buvo plačiai praktikuojamas pirmykščių žmonių tradicijoje (J. G. Frazer, L. Lévy-Bruhl), taip pat Europos ezoterinėse iniciacijos brolijose (rozenkreiceriai, masonai) ir Vakarų Europos okultinėje tradicijoje (H. Bławatska, A. Bailey, R. Steiner).

Remiantis išdėstytais faktais, homeopatijos kūrėjo S. F. Hahnemanno ideologija – tai ezoterinių masoniškų idėjų atkūrimas, o pati homeopatija ne veltui yra pagrindinė Naujojo Amžiaus gydymo praktika. Su šia koncepcija susijusios kontraversijos taip pat kyla iš to, kad homeopatija priskiriama „terapijoms“, kurios semiasi jėgų ir veiksmingumo iš simbolių galios (C. Pilar). Tai galėtų patvirtinti faktą, kad homeopatija – tai iniciacijos tradicija (perduodama žmonių ir daiktų-fetišų „vaisto“ forma), kuri tuo pat metu esti paremta pseudoreligija ir pseudomokslu. Parareliginį ir „simbolinį“ homeopatijos pobūdį savo daktaro disertacijoje parodo kun. C. Pilaras (Symbole der Heilung – Symbole des Heils?, Viena, 2004).

Tokioje argumentacijoje taip pat svarbu pabrėžti, kad homeopatijos kūrėjas Hahnemannas buvo įsivėlęs į ezoterinę ir iniciacinę masonų tradiciją, o jo požiūris į Kristų neaiškus arba net niekinamas. Be to, Hahnemannas palaikė ryšius su F. A. Mesmeriu, „gyvūnų magnetizmo“ (bioenergoterapijos pirmtako) kūrėju, kurio pažiūros buvo panteistinės (susijusios su tikėjimu astrologija), o teorijos taipogi įkvėptos slaptų masonų doktrinų (L. Chertok, R. de Saussure).

Pasitelkiant dvasinį įžvalgumą, plaukiantį iš teologijos ir tikėjimo, neįmanoma nepastebėti šių faktų, net jei interpretuojant siekiama išlaikyti santūrumą. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad čia svarbiausi ne Hahnemanno ar Mesmerio asmeniniai santykiai su masonais (taip pat ne šių dviejų tyrinėtojų asmeniniai tarpusavio santykiai, kurie galėtų būti puikiu atskiro tyrimo objektu), bet reikšmingas jų teorijų ryšys su būtent šia ezoterine (iniciacine) doktrina. Todėl nėra jokio atsitiktinumo, jog šiandien norėdami atrasti tinkamą vaistą, pavyzdžiui, augalą homeopatinio preparato motininės tinktūros paruošimui, tyrinėtojai paprastai naudojasi okultine praktika ir sprendimo ieško ezoterinėse ideologijose.

Taigi nieko stebėtino, kad po homeopatinių priemonių vartojimo iškyla įvairių dvasinių problemų. Dėl šios priežasties Lenkijos egzorcistai, įžvelgdami homeopatijos ryšį su stabmeldystės nuodėme ir spiritizmu (dvasių poveikio prasme), nerekomenduoja vartoti homeopatinių preparatų (tai buvo nutarta vieno nacionalinio suvažiavimo metu). Jei homeopatija išties kyla iš spiritizmo, naudojimasis šiomis „žiniomis“ neliks „nenubaustas“ (J. Verlinde).

Remiantis minėtais faktais, homeopatija viršija gydytojo kompetenciją (kuris, šiuo atveju, paliečia tik ledkalnio viršūnę), kadangi yra susijusi su tam tikra visumos pasaulėžiūra (pasaulio, kaip visumos, vizija) ir kriptoreliginiu kultu. Homeopatijos ideologiją sudaro gnostinės, hermetinės ir orientalinės idėjos, kur dominuoja monizmo ir panteizmo (pasaulėžiūra) idėja, o remiantis ja, stabmeldiškai (bent jau potencialiai) dievinama kiekviena sukūrimo rūšis (kultas).

Taigi galima apibendrinti, kad šiuo atveju (kaip ir kitais vadinamosios alternatyvios medicinos atvejais) „medicinos“ praktika kyla iš tam tikros pasaulėžiūrinės-kultinės (ne tik filosofinės ar teosofinės) sistemos, o tai reiškia, kad homeopatija tariamai padeda vienoje srityje, tačiau gali būti pavojinga kitose, gerokai svarbesnėse srityse – dvasinėse, arba vidinėse (ypač atsižvelgiant į tai, kad homeopatas įsibrauna į žmogaus vidinį gyvenimą, jį specifiškai interpretuodamas).