BM Slide Login

Paieška svetainėje

T. Dr. Clemens Pilar Cop. 
Ezoterika kasdienybėje: sveikata

Namus įsirengėte pagal fengšui, skaitote horoskopus, lankote jogos kursus ar vartojate Bacho žiedų esencijas bei homeopatinius žirniukus, tikite magišku akmenų poveikiu ir pan. Šie ir panašūs ezoterinės minties „turtai“ jau seniai atrado kelią į mūsų kasdienį gyvenimą ir daugumai žmonių yra savaime suprantamas dalykas. Ezoterikos parodos bei astrologijos seminarai labai paklausūs net ir tarp krikščionių. Neseniai išleistos knygos Joga. Astrologija. Homeopatiniai žirniukai autorius kunigas Klemensas Pilaras jau daugiau nei 20 metų gilinasi į ezoteriką, „Naujojo amžiaus“ ir alternatyviosios medicinos idėjas, į šią temą žvelgia su švelnia ironija, tačiau ramiai ir išmaniai. Jis nesmerkia ir nekeikia, bet informuoja. Taip tampa aišku, kas iš tikrųjų yra nepavojinga, o ko geriau vengti.

Klemensas Pilaras (Clemens Pilar) gimė 1961 m. Vienoje. Baigęs pirmosios pakopos medicinos studijas 1984 m. įstojo į šv. Juozapo Kalasanto ordiną ir baigęs teologijos studijas, 1989 m. buvo įšventintas kunigu. Dirba sielovados darbą Vienos arkivyskupijoje, dalyvauja Ordino veikloje, 2004 m. apgynė teologijos daktarinę disertaciją ezoterikos tema.

Siūlome ištrauką iš naujosios knygos, kurią lieuviškai išleido „Katalikų pasaulio leidiniai“. Gegužės 31 d. 17.20 val. Marijos radijo laidoje „Knygų lentynoje“ knygą pristatys relig. m. mgr. kun. Arūnas Peškaitis OFM.

Sveikatos paradoksas

Prieš įžengdami į mūsų laikų „sveikatos šventovę“ – SPA centrą – kur ieškosime ezoterinių idėjų pėdsakų, dar pateiksime įdomų klausimą ir pamąstysime, kodėl „Naujojo amžiaus“ utopija galėjo daug kartų suklestėti sveikatingumo judėjime ir kodėl netradicinės terapijos ypač gerai tinka kurstyti domėjimąsi atitinkamomis ideologijomis. Atidžiau pažvelgus atrodo paradoksalu, kad dar nė viena žmonių karta taip nesirūpino savo sveikata, kaip pastebima šių dienų Vakarų visuomenėje. Toks sveikatos sureikšminimas, pasak Platono, rodo, kad mūsų visuomenė iš tikrųjų serga. Mat graikų filosofas yra pasakęs: kas nuolat galvoja apie sveikatą, tas iš tikrųjų yra ligonis.

Toks susirūpinimas atrodo paradoksalus, nes nė viena karta iki mūsų negalėjo naudotis tokia intensyvia medicinine priežiūra. Negalima neįvertinti mokslinės medicinos, higienos pasiekimų ir aukštesnių mitybos standartų. Tačiau iškilo kitos problemos. Dar prieš šimtą metų penkiasdešimtmetis buvo laikomas seniu. Šiandien septyniasdešimtmečiai supyksta, jeigu kas nors juos pavadina „senais“. Kaip rodo vienos studijos statistiniai apibendrinimai, šiandieninio septyniasdešimtmečio sveikatos būklė prilygsta prieš 30 metų gyvenusio penkiasdešimtmečio sveikatos būklei. Daugelis ligų, kurios mažiau nei prieš 100 metų baigdavosi mirtimi, šiandien nekelia jokios baimės. Nepaisant to, mūsų laikais žmonės jaučiasi labiau ligoti nei anksčiau. Dar 1990 m. kalbėta apie vadinamąjį „sveikatos paradoksą“.

Galima išvardyti daug to priežasčių. Kylantys standartai, kaip žinoma, dažnai sukelia didėjantį nepasitenkinimą ir nuolatinį poreikį turėti vis daugiau. Medicinos prognozės tiek anksčiau, tiek ir dabar siekia labai toli. Mintims, kad dėl mokslinės pažangos pavyks įveikti ligas, skausmą ir mirtį, peno duoda patys mokslai. Nepasitenkinimą taip pat gali sukelti ir neišsipildžiusios viltys dėl mokslinės pažangos. Be to, ne paslaptis, kad dėl verslo interesų mūsų laikais dauguma ligų yra „naujai“ atrandamos. Tai, kas anksčiau buvo traktuojama kaip nepavojingas savijautos sutrikimas arba natūrali senėjimo apraiška, šiandien žiniasklaidos yra įvardijama kaip „liga“, kad tuo pasinaudojus būtų galima parduoti atitinkamą pagalbą: ar vaistus, ar kokią kitokią terapiją.

Prie to dar prisideda mokslo pažangos nulemta ilgesnė gyvenimo trukmė, todėl vis daugiau žmonių nei anksčiau sulaukia senatvės ir patiria šio amžiaus tarpsnio negalavimus. Tačiau šis sveikatos paradoksas turi ir kitų priežasčių. Nors šių dienų Vakarų pasaulyje bendra fizinė visų gyventojų sveikata yra geresnė nei prieš 100 metų, tačiau sielos sveikatos reikalai yra daug prastesni. Vienas gydytojas labai taikliai pareiškė: ne elektrobiologinė tarša ir ne aplinkos apnuodijimas yra didžiausios problemos, su kuriomis šiandien turi kovoti žmogus.

Daugelis yra alergiški XXI amžiui. Atplėšti nuo senųjų tradicijų, netekę prasmingo pasaulio ir gyvenimo aiškinimo, priversti kaskart vis naujai atrasti save ir išstatyti save kaip „Aš – UAB“, kol galiausia lieka tik „išsekusi savastis“, – taip situaciją prieš dešimt metų apibūdino vienas prancūzų psichologas. Nuolat genamas, streso kamuojamas žmogus, dažnai be atramos ir aiškaus tikslo, sužeistas sielos gilumoje trokšta tik nusiraminti ir savo viduje išgyti. Šis „postmoderno negalavimas“ vėliau taip pat tampa somatiniu – jis pasireiškia fiziniais nusiskundimais ir liga. Dauguma tų, kurie ieško sveikatos, nors patys to ir neakcentuoja, iš tikrųjų ieško ir sveikatos, ir savo gyvenimo tvarkos.

Tas, kuris bėdos prispirtas turi kreiptis į nebylią aparatų mediciną, jaučiasi pačiu sunkiausiu metu paliktas vienas ir neranda, ko jam iš tikrųjų reikia, kad išgytų. Medicina, kuri tik „remontuoja“ organus, nesusidoroja su tikrąja mūsų laikų liga. Tačiau ko galima tikėtis iš atsakymų, kurie šiandien siūlomi kaip išeitis, kaip alternatyva ar bent jau kaip papildymas? Švelnios terapijos paklausa yra didelė, o pasiūla beribė. Kaip susiorientuoti šitokioje gausoje, kaip atskirti pelus nuo grūdų? 2007 m. dviejuose tūkstančiuose Vokietijos sveikatingumo įstaigų atlikti tyrimai parodė, kad tik vienas dešimtadalis šių įstaigų pateikia rimtą pasiūlą. Likusiose „klesti kvailybė“. „Geresnio gyvenimo perspektyva kiekvieną dieną tūkstančius pastūmėja į absoliučią beprasmybę“ – taip susiklosčiusią situaciją 2008 m. komentavo vienas austrų žurnalo „Profil“ autorius. Bet kodėl net ir absurdiškos terapijos yra tokios paklausios?

Placebo efektas

Terapijų nedaugėtų, jei jos nebūtų tokios sėkmingos. Tačiau ką rodo šitoji sėkmė ir ką pasako apie žmogų ir jo bėdas? Pastaraisiais metais vis daugiau tenka girdėti apie šį faktą, jis tapo medicininių tyrimų objektu: terapijos niekada neveikia vien per vaistus ar dėl ypatingų procedūrų, nesvarbu, kokios rūšies jos būtų. Taip pat ir mokslas šiandien primena, kad žmogus yra ne mašina, bet bendraujanti būtybė. Sveikata ir ligos nepriklauso vien nuo organizmo funkcijų arba išorinių materialaus pobūdžio veiksnių. Santykiai gali atsistatyti ir būti tiesiog „sveiki“, santykiai gali „susargdinti“ ir padaryti iš tikrųjų neatsparų įvairiems susirgimams. Santykis, kaip pareiškė vienas neurologas, nuolatos perkeliamas į biologiją ir daro poveikį kūnui. Viltis, įsitikinimas ir tikėjimas, kad bus geriau, yra lemiami veiksmingi kiek­vienos sėkmingos terapijos faktoriai.

Kalbant apie žmogų, sakoma, kad jau ankstyvoje savo gyvenimo stadijoje, kūdikystėje, jis yra nukreipiamas arba „koordinuojamas“: pirmykštis placebas, kaip teigia specialistai, yra jau motinos piene. Todėl suaugusieji, vos tik blogai pasijunta, ieško „gydomojo gėrimo“ arba paprasčiausiai nori „kažką nuryti“ – nesvarbu, ar tai tabletė, žirniukai, ar gydomieji lašai. Kai kurie veterinarai tvirtina, kad netgi ir mieli gyvūnai yra sėkmingai gydomi tariamais vaistais.

Šis vadinamasis placebo efektas rodo, kaip tam tik­ros situacijos arba gydymo sureikšminimas gali turėti poveikį visam organizmui. Jau seniai žinoma, kad placebas ne visada yra vienodas. Dydis, spalva, forma, vaisto pateikimo būdas – visa tai gali turėti įtakos tariamų preparatų „veiksmingumui“. Kai kuriose primityviose tautose svarbią reikšmę turi brangiai atsieinantis ritualinis vaistų paruošimas. Be šio ritualo, kaip teigiama, vaistas neturėtų jokios galios. Vaistas veikia, nes gydantysis ir pacientas, o kartais ir visas kaimas, yra įtraukiami į ritualą. Tai sustiprina tikėjimą ir viltį.

Mūsų civilizuotose šalyse nedaug kas yra kitaip. Tik pagaminimo ritualai yra pritaikyti prie mūsų kultūros. Pagaliau kuo daugiau vaistai ar metodas per žiniasklaidos pranešimus yra sureikšminami ir vaizduojami su reikiamu įtikinamumu, tuo labiau jie paveikia galutinį vartotoją: kuo labiau tikima, tuo terapija veiksmingesnė. Tokiu būdu net ir veiksmingųjų medžiagų neturintys žirniukai, naudojami homeopatijoje, ritualiniu būdu pripildomi gydomojo reikšmingumo, arba „informacijos“.

Geras gydytojas supranta susitikimo svarbą, todėl gali dvigubai padėti. Ir ne tik per terapiją, kurią jis taiko, ar vaistus, kuriuos išrašo, bet taip pat ir per savo elgesį su pacientu. Gydytojas yra pats pirmasis ir svarbiausias vaistas. Gydytojų aplinkoje yra paplitęs posakis: „Gydytojas, kuris negali sukelti placebo efekto, turėtų tapti patologu.“ Geras, padrąsinantis žodis, kuris sužadina viltį ir paguodžia, daugeliu atvejų yra tikroji išgijimo versmė. Ciuricho farmakologas Volfgangas Hopfas (Wolfgang Hopf) atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 60 iki 90 procentų pacientų, apsilankančių gydytojo kabinete, iš tikrųjų nėra ligoniai, jiems tiesiog „kažko trūksta“. Geras gydytojas padės pacientui neišnaudodamas šios situacijos ideologiniams tikslams.

Vertė Zofija Stanevičienė

Iš knygos Clemens Pilar. „Joga. Astrologija. Homeopatiniai žirniukai. Krikščionių tikėjimas ir ezoterika kasdienybėje“, Katalikų pasaulio leidiniai

Publikuota bernardinai.lt