BM Slide Login

Paieška svetainėje

Egzorcizmas kasdienybėje

Kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Mk 1, 21-28
Vienas iš pirmųjų veiksmų, kuriuos Jėzus atlieka iš karto po Krikšto Jordane, yra piktosios dvasios išvarymas iš žmogaus Kafarnaumo sinagogoje: „Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis! Jėzus sudraudė jį: Nutilk ir išeik iš jo! Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo. Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ (Mk 1, 23-27).

Reikia pripažinti, kad Evangelijoje pagal Morkų piktųjų dvasių išvarymas užima svarbią vietą. Jėzaus laikais apsėdimams buvo priskiriamos ir įvairios psichofizinės ligos: epilepsija, šizofrenija, maniakinės depresijos, mikčiojimas. Dar ir šiandien kartais nėra lengva išsiaiškinti, ar tai fizinis susirgimas, ar piktosios dvasios apsėdimas. Tačiau, žvelgdami į Evangelijos visumą, matome, kad Jėzus darė aiškų skirtumą tarp demono apsėdimo ir ligos. Būdamas ištikimas ir kartu laisvas judaizmo atžvilgiu, Jėzus neneigė demonų egzistavimo. Jeigu Jis pats tuo nebūtų įsitikinęs, tai, be abejo, būtų pašalinęs šį tikėjimo svetimkūnį. O tai padaryti Jis turėjo tikrai nemažai progų. Pavyzdžiui, sinoptinės evangelijos pateikia Jo diskusiją su fariziejais apie Belzebulą. Tada grupė fariziejų dėl apsėstojo išlaisvinimo apkaltino Jėzų tai atlikus demonų valdovo galia. Norint išsklaidyti šmeižtą, Jėzui būtų užtekę prisišlieti prie įtakingų sąjungininkų, sadukiejų, kurie, kaip žinoma, neigė demonų egzistavimą, ir paaiškinti fariziejams, kad tai buvo paprasčiausias ligonio išgydymas. Bet taip neįvyko, Jėzus pasirinko sunkesnį kelią: paneigė fariziejų nuogąstavimą dėl Belzebulo galios, esančios Jame, bet patvirtino jų tikėjimą demonais, ir, užuot sumažinęs savo oponentų skaičių, jį tik padidino. Taigi, pats Jėzus pripažino demonus ne kaip kokį nors abstraktų blogį ar psichofizinę negalę, bet kaip protingų ir laisva valia nuo Dievo meilės nusigręžusių dvasinių asmenų tikrovę. Savo išganymo žinioje Jėzus atskleidė taip pat ir savo pergalę prieš demonus.

O kaip yra šiandien? Kai kalbame apie demonus postmoderniajame pasaulyje, turime išskirti du tikėjimo lygmenis: liaudišką (burtininkavimą, magiją, egzotinį dvasingumą) ir intelektinį (literatūrą, filosofiją, teologiją).

Liaudišku lygmeniu mūsų dabartinė situacija beveik nieko nesiskiria nuo viduramžių laikų, ypač XIV-XVI a., kai buvo sureikšmintas demonų vaidmuo: jie dažnai būdavo matomi ten, kur jų nebuvo; inkvizicijos metu buvo atliekama daug neteisybių, kad demonai būtų nugalėti. Tiesa, šiandien jau nebėra inkvizicijos, laužų apsėstiesiems, raganų medžioklės, tačiau įvairios praktikos, kurios savo žvilgsnį – sąmoningai ar nesąmoningai – kreipia į demonus, yra dar labiau išplitusios, negu tada. XXI amžiuje tai yra tapę plačios apimties visuomeniniu (ir komerciniu!) reiškiniu. Yra sakoma, kad kuo labiau stengiamasi išginti demoną pro duris, tuo labiau jis veržiasi pro langus; kuo labiau jis išstumiamas iš tikėjimo, tuo labiau jis siautėja prietaruose.

Visiškai kitokie intelektinio ir kultūrinio lygmens reikalai. Čia viešpatauja absoliuti tyla apie demoną. Priešas daugiau neegzistuoja. Numitinimo autorius ir liberalus evangelikų teologas Rudolfas Bultamannas († 1976) rašė: „Negalima naudotis elektros šviesa ir radiju, negalima sergant kreiptis į medikus ir kartu tikėti dvasių pasauliu“. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl kai kam sunku tikėti demonu, yra ta, kad demono ieškoma knygose, tuo tarpu demoną domina ne knygos, bet – sielos. Jis sutinkamas ne lankant universitetus, bibliotekas ar akademijas, bet apsėda sužalotus ir apgautus žmonių gyvenimus.

Popiežius Paulius VI († 1978) dar kartą aiškiai patvirtino biblinį ir tradicinį Bažnyčios mokymą apie šį „tamsų veikėją ir priešą, kuris yra demonas“. Žinoma, matyti šį nupuolusį kūrinį visur yra tiek pat neišmintinga, kaip jo nematyti niekur. Reikia nemažai blaivaus mąstymo ir Dievo malonės, kad nepakliūtum į piktojo pinkles. Tad visai suprantamas šiandienis Bažnyčios atsargumas, neleidžiantis kunigui atlikti didžiojo egzorcizmo be vyskupo leidimo (plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, n. 1673).

Grįždami prie Evangelijos ištraukos, mes pastebime, kad, dar prieš pradedant Jėzui tą dieną kalbėti Kafarnaumo sinagogoje, piktoji dvasia pajuto esanti išaiškinta ir buvo priversta pasirodyti. Ji ėmė šaukti: „Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“ (Mk 1, 24). Tai Jėzaus šventumas jai buvo nepakeliamas. Krikščionis, kuris gyvena maldos gyvenimą, yra Šventosios Dvasios šventykla, turi šiek tiek Kristaus šventumo. Būtent šis šventumas atlieka toje kasdienėje aplinkoje, kurioje krikščionis gyvena, tylų ir veiksmingą egzorcizmą. Tad ir taip madingas namų šventinimas, pasikviečiant kunigą, yra tik tiek prasmingas, kiek tuose namuose meldžiamasi bei gyvenama pagal Dievo ir Bažnyčios įsakymus.

Bernardinai.lt