BM Slide Login

Paieška svetainėje

Aleksandras Jelčianinovas (1881 – 1934), rusų religinis mąstytojas, religijų istorikas, pedagogas ir dvasininkas

Didysis žmogaus dvasios gelmių žinovas šventasis Izaokas Siras savo 41-ajame Pamokyme sako: „Pažinęs savo nuodėmę yra aukščiau už tą, kuris savo malda gali prikelti iš mirusiųjų; gebantis pamatyti save yra aukščiau už  gebantį matyti angelus“.

Būtent į tokį savęs pažinimą ir veda paantraštėje įvardytos temos gvildenimas.

Ir išdidumas, ir savimeilė, ir garbėtroška, prie kurių galima pridėti puikybę, savęs aukštinimą, pasipūtimą, yra įvairios išraiškos vieno, svarbiausio, reiškinio – susikoncentravimo vien tik į save (palikime šį pavadinimą kaip bendrą, apimantį visus aukščiau įvardytus terminus). Iš visų šių žodžių savo prasme labiausiai išsiskiria du: garbėtroška ir išdidumas. Jie, pasak šv. Jono Pakopininko „Dangiškųjų kopėčių“, yra kaip sūnus ir tėvas, kaip grūdai ir duona, kaip pradžia ir pabaiga.

Garbėtroškos, šios pirmapradės nuodėmės, simptomai: priekaištų nepakentimas, pagyrų troškimas, lengvų kelių ieškojimas, nuolatinis dairymasis į kitus: ką jie pasakys, kaip tai atrodys, ką pagalvos? „Garbėtroška iš tolo pastebi artėjantį žiūrovą: piktus ji paverčia švelniais, lengvabūdžius – rimtais, išsiblaškiusius – susikaupusiais, ėdrius – susilaikiusiais ir t.t.“ – visa tai tol, kol yra žiūrovai.

Vaikiškas ir jaunatviškas drovumas dažnai būna ne kas kita, kaip ta pati savimeilė ir garbėtroška. Dairymusi į žiūrovą aiškinama ir savęs pateisinimo nuodėmė, dažnai nepastebimai įsėlinanti netgi į mūsų išpažintį: „esu nuodėmingas kaip ir visi“, „tai tik smulkios nuodėmės“, „nieko neužmušiau, nepavogiau“. Tai matyti viename S. A. Tolstojos dienoraščio įraše: „Ir tai, kad aš nemokėjau auklėti vaikų (ištekėjau būdama visai mergaitė ir aštuoniolikai metų buvau uždaryta kaime), dažnai mane kankina“. Skliausteliuose esantis savęs pateisinimas visiškai keičia pagrindinę atgailos frazę.

Garbėtroškos kipšas džiūgauja, sako Šv. Jonas Pakopininkas, matydamas mūsų geradarysčių dauginimąsi: kuo labiau mums sekasi, tuo daugiau garbėtroškai maisto. „Kai aš pasninkauju, aš tuščiagarbiauju; kai slepiu savo žygdarbį – tuščiagarbiauju savo protu. Jei aš gražiai rengiuosi, aš tuščiagarbiauju, o persirengęs prasčiau – dar daugiau tuščiagarbiauju. Pradedu kalbėti – apsigaubiu tuščiagarbyste; laikausi tylėjimo – vėlgi jam atsiduodu. Kaip šiuos erškėčius bepakreipsi, vis tiek jie atsisuks savo dygliais“.

Levas Tolstojus gerai žinojo nuodingą garbėtroškos esmę ir savo ankstyvuosiuose užrašuose rūsčiai smerkė save už tuščiagarbystę. Viename iš 1850-aisiais rašytų  dienoraščių jis graudžiai skundžiasi, kad kai tik jo sieloje ima ryškėti geras jausmas, nuoširdus dvasinis judesys, tuojau pat atsiranda koncentravimasis į save, garbėtroškos kupinas savęs tyrinėjimas, o tada brangiausi dvasios poslinkiai nyksta, tirpsta, kaip saulėje sniegas. Tirpsta, vadinasi, miršta; tai reiškia, kad dėl garbėtroškos miršta geriausia, kas mumyse yra, tai reiškia, kad mes žudome save tuščiagarbiškumu; tikrą, paprastą, gerą gyvenimą keičiam vaiduokliais. Garbėtroška veržiasi į mirtį ir ją gauna.

„Tik labai retais atvejais teko matyti, – rašo vienas iš šiuolaikinių rašytojų, – kad iš kančios gimęs didingas, nebylus džiaugsmas užplūstų beribę žmogaus dvasią, nelydimas savo pasibjaurėtino palydovo, tuščio, plepaus koketiškumo (garbėtroškos). Kas koketiškumo esmė? Manau, nesugebėjimas būti. Koketiški žmonės – žmonės, iš esmės neegzistuojantys, nes savo gyvenimą jie sutapatina su kitų žmonių nuomone apie juos. Patirdami didžiausias kančias, koketiški žmonės visa savo esybe siekia pasirodyti kitiems, nes jiems pašalinio žmogaus žvilgsnis, nukreiptas į juos, yra tas pat, kas rampos apšvietimas teatro dekoracijoms“ (F. A. Stepun, „Nikolajus Peresleginas“, 24 psl.).

Auganti puikybė pagimdo išdidumą. Išdidumas – tai kraštutinis pasitikėjimas savimi ir atmetimas visko, kas ne mano; tai yra pykčio, žiaurumo ir blogio šaltinis, atsisakymas Dievo pagalbos,  „demoniška tvirtovė“. Ji – „vario siena“ tarp mūsų ir Dievo (abba Poimenas); ji yra priešiška Dievui, visokios nuodėmės pradžia, aptinkama visose nuodėmėse. Juk bet kokia nuodėmė yra savanoriškas atsidavimas aistrai, sąmoningas Dievo įstatymo atmetimas, įžūlumas prieš Dievą, nors „išdidusis kaip tik ypač stokoja Dievo, nes žmonės tokio negali išgelbėti“ („Dangiškosios kopėčios“).

Iš kur atsiranda ši aistra? Kaip ji prasideda? Kuo minta? Kokius didėjančius laipsnius pereina? Pagal kokius požymius galima ją pažinti?

Tai ypač svarbu, kadangi išdidusis nemato savo nuodėmės. Kartą išminčius kreipėsi į vieną brolį, kad nesididžiuotų, o tas, apakintas savo proto, atsakė jam: „Atleisk man, tėve, many nėra išdidumo“. Išmintingas senolis jam atsakė: „Tai kuo gi tu, vaikeli, galėjai geriau įrodyti savo išdidumą, jei ne šiuo atsakymu“.

Bet kokiu atveju, jei žmogui sunku atsiprašyti, jei jis įžeidus ir įtarus, jei prisimena blogį ir teisia kitus, visa tai yra neabejotini išdidumo požymiai.  

Apie tai puikiai rašo Simeonas Naujasis Teologas: „Kas nesąžiningumą ar kitų erzinimą giliai priima į širdį, apie tą žmogų težinoma, kad savo viduje jis nešioja senąją gyvatę (puikybę). Jei jis pradės tyliai pakęsti nuoskaudas, tai šią gyvatę padarys bejėgę ir nekenksmingą. O jei su kartėliu priešgyniaus ir įžūliai kalbės, tai gyvatei pridės jėgų išlieti nuodus į jo širdį ir negailestingai ėsti jo vidų “.

Šv. Atanazo Didžiojo „Pamokyme stabmeldžiams“ yra ši frazė: „Savo įžvalgas vertindami aukščiau už dieviškąsias, žmonės įpuolė į savimeilę“. („Sutvėrimas“, 1t.,8 psl.). Šiame trumpame apibūdinime atskleista pati išdidumo esmė: žmogus, kuriam iki šiol Dievas buvo centras ir siekimo objektas, nusisuko nuo Jo, „įpuolė į savimeilę“, pamilo ir iškėlė save aukščiau Dievo, o žavėjimasis savimi nustelbė žavėjimąsi Dievu.

Mūsų gyvenime šis „žavėjimasis savimi“ tapo tarsi prigimtiniu ir pasireiškia bent jau kaip stiprus savisaugos instinktas tiek kūniškoje, tiek ir dvasinėje plotmėje.

Kaip piktybinis auglys dažnai prasideda nuo tam tikros vietos užgavimo arba ilgalaikio dirginimo, taip ir išdidumo liga dažnai prasideda nuo staigaus dvasios sukrėtimo (pvz., didelio sielvarto) arba dėl ilgalaikės būsenos, kurią sukėlė, pvz., sėkmė arba nuolatinis savo talento ugdymas. 

Dažnai taip nutinka vadinamajam „temperamentingam“ žmogui – smalsiam, aistringam, talentingam. Tai tarsi veikiantis ugnikalnis, savo nepertraukiamu aktyvumu trukdantis prie jo prisiartinti tiek Dievui, tiek žmonėms. Jis yra pilnas savęs, užvaldytas, apsvaigęs nuo savęs. Jis nieko nemato ir nejaučia, išskyrus savo entuziazmą, talentą, kuriuo gėrisi, dėl kurio jis tampa visiškai laimingas ir patenkintas. Vargu ar galima padėti tokiems žmonėms, kol jie patys neišsikvėps, kol neužges vulkanas. Toks pavojus kyla kiekvienam, apdovanotam talentu. O sveiką pusiausvyrą išlaikyti padėtų tikras, gilus dvasingumas.

Priešingu atveju, tai yra išgyvenant sielvartą, matome tokį patį rezultatą: žmogus panyra į savo skausmą, jo akyse blanksta supantis pasaulis; jis apie nieką negali nei galvoti, nei kalbėti, kaip tik apie savo sielvartą, jis gyvena juo, galų gale laikosi jo kaip vienintelio, kas jam beliko. Juk yra žmonių, „kurie save žemindami jaučia pasitenkinimą“ (F. M. Dostojevskis, ,,Užrašai iš pogrindžio“).

Toks panirimas į save dažniausiai išsivysto tyliems, paklusniems, nekalbiems individams, kurių asmeninis gyvenimas buvo slopinamas nuo vaikystės, ir šis „užslopintas  subjektyvumas kaip kompensaciją gimdo polinkį į egocentriškumą“ (K. G. Jungas, „Psichologiniai tipai“). Galimos pačios įvairiausios apraiškos: įžeidumas, įtarumas, koketiškumas, noras atkreipti  dėmesį, palaikant ir išpučiant apie save net ne itin gerus gandus, o kartais pasireiškia netgi atviros psichozės, įkyrios idėjos, persekiojimo arba didybės manija (plg. N. V. Gogolio Popryščiną).

Pamažu įsigilinimas į save nukreipia žmogų nuo pasaulio ir nuo Dievo; kitaip tariant, jis atskyla nuo bendros pasaulėtvarkos ir tampa skiedrele, besisukančia aplink tuščią vietą. 

Pamėginsime apžvelgti pagrindinius išdidumo vystymosi etapus – nuo lengvo pasitenkinimo savimi iki kraštutinio dvasinio aptemimo ir pražūties. Iš pradžių tai tik užimtumas savimi, beveik normali, lydima geros nuotaikos, dažnai pereinanti į lengvabūdiškumą būsena. Žmogus savimi patenkintas, dažnai kvatoja, švilpauja, niūniuoja, spragsi pirštais, mėgsta atrodyti originalus, stebinti parodoksais, šmaikštauti, demonstruoti išskirtinį skonį, yra išrankus maistui. Noriai dalija patarimus ir draugiškai įsipainioja į svetimus reikalus, galop išreiškia savo išskirtinumą tokiomis frazėmis (nutraukdamas kito kalbą): „ne, ką aš jums papasakosiu“, arba „ne, aš žinau geresnį atvejį“, arba „aš turiu įprotį..., laikausi taisyklės...“ (I. S. Turgenevas).

Kalbėdamas apie kito nelaimę, toks žmogus nesąmoningai kalba apie save: „Aš buvau taip sukrėsta(s), lig šiol negaliu atsitokėti“. Tuo pat metu yra stipriai priklausomas nuo aplinkinių nuomonės, nuo kurios žmogus staiga tai pražysta,  tai pragyžta. Bet apskritai šioje stadijoje nuotaika lieka šviesi. Ši egocentrizmo rūšis labai būdinga jaunystėje, nors aptinkama ir brandžiame amžiuje.

Žmogui pasiseks, jei šiuo laikotarpiu jį užgrius rimti rūpesčiai, susiję su kitais žmonėmis (vestuvės, šeima), veikla, darbas; arba jį patrauks religinis kelias, ir jis, sužavėtas dvasinio žygdarbio grožio, pamatys savo skurdumą, menkumą ir trokš palaimintos pagalbos.

Jei taip nenutiks, liga vystysis toliau. Atsiras nuoširdus tikėjimas savo viršenybe. Dažnai tai pasireiškia nesuvaldoma daugžodyste. O kas gi yra plepumas? Iš vienos pusės – kuklumo stoka, o iš kitos – pasitenkinimas primityviu savęs atskleidimo procesu. Išdiduolis gali postringauti bet kokia tema: apie susitaikymą ir tylėjimą, aukštinti pasninką, sukelti debatus - kas svarbiau: geri darbai ar malda.

Pasitikėjimas savimi greitai perauga į įsakinėjimą. Išdidusis kėsinasi į kito laisvę (nepakęsdamas nė mažiausio pasikėsinimo į savąją), naudojasi svetimu dėmesiu, laiku, jėgomis, tampa įžūlus ir brutalus. Mano reikalas - svarbu, svetimas - menkniekis. Jis visko imasi, į viską kišasi.

Šioje stadijoje išdidaus žmogaus nuotaika genda. Jo agresyvumas, žinoma, sutinka pasipriešinimą ir atsaką, tad atsiranda dirglumas, užsispyrimas, irzlumas, jis įsitikinęs, kad jo niekas nesupranta, netgi jo dvasinis vadovas. Susidūrimas su „pasauliu“ aštrėja ir išdidusis galutinai renkasi „aš“, o ne žmones, bet dar nesukyla prieš Dievą. Dvasia tampa šalta ir tamsi, joje įsikūnija pasipūtimas, panieka, pyktis, neapykanta. Aptemsta protas, susipina gėris ir blogis, nes visa pasidalija į „mano“ ir „ne mano“. Jis visiškai praranda paklusnumą, tampa nepakenčiamas visuomenėje. Jo tikslas – laikytis savo, pažeminti, priblokšti kitus. Be to, jis godžiai trokšta išgarsėti, kad ir skandalingai, tuo keršydamas pasauliui už nepripažinimą ir norėdamas atsirevanšuoti. Jei jis vienuolis, tai meta vienuolyną, kur viskas jam nepakeliama, ir ieško savo kelių. Kartais ši savęs įtvirtinimo jėga nukreipiama į materialinę plotmę, karjerą, visuomeninę ir politinę veiklą, kartais, jei yra talentas, - kūrybą, ir čia išdidusis dėl savo atkaklumo gali iškovoti kai kurių pergalių. Šioje dirvoje tarpsta skaidymas(is) ir erezija.

Pagaliau, ant paskutinio laiptelio, žmogus nutraukia ryšį su Dievu. Anksčiau jis darė nuodėmę iš pašėlimo ir maišto, o dabar leidžia sau viską: nuodėmė jo nebekankina, ji tampa įpročiu, ir jei šioje stadijoje jam gali būti lengva, tai lengva tik tamsiame kelyje su šėtonu. Dvasinė būsena  niūri, be prošvaisčių, visiška vienatvė, bet kartu su nuoširdžiu tikėjimu savo teisumu ir visišku saugumo jausmu. Nors tuo tarpu juodi sparnai neša jį į pražūtį.

Kitaip tariant, tokia būsena mažai kuo skiriasi nuo pamišimo.

Išdiduolis šiame gyvenimo tarpsnyje atsiduria visiškoje izoliacijoje, aklinoje tamsoje.  Tas matyti iš to, kaip jis kalbasi, ginčijasi: arba visai negirdi, ką jam sako, arba girdi tik  tai, kas sutampa su jo požiūriu. Jei jam teigiama, kas nesutampa su jo nuomone, – pyksta kaip dėl asmeninės nuoskaudos, tyčiojasi ir aršiai neigia. Aplinkiniuose jis mato tik tas savybes, kurias jis pats jiems įpiršo. Net giriamas jis lieka išdidus, užsisklendęs savyje, nepralaidus objektyvumui.

Būdinga, kad dažniausiai paplitusi dvasinės ligos forma – didybė ir  persekiojimo manija – tiesiogiai susijusi su perdėtu savęs vertinimu ir visiškai nesuvokiama nuolankiems, paprastiems, apie save negalvojantiems žmonėms. Juk ir psichiatrai teigia, kad į dvasinę ligą (paranoją) dažniausiai veda savo asmenybės sureikšminimas, priešiškumas žmonėms, praradimas normalaus sugebėjimo prisitaikyti, iškreiptas suvokimas. Tipiškas paranojikas  niekuomet savęs nekritikuoja, savo akyse visuomet teisus, aršiai nepatenkintas supančiais žmonėmis ir savo gyvenimo sąlygomis.

Štai koks gilus yra išdidumo apibūdinimas pagal šv. Joną Pakopininką: „Išdidumas yra galutinis dvasios skurdas“. Išdiduolis pralaimi visuose frontuose:

  1. Psichologiškai - liūdesys, tamsa, nevaisingumas.
  2. Moraliai - vienatvė, gebėjimo mylėti išsekimas, pyktis.
  3. Dievišku požiūriu - dvasios mirtis, pirmesnė už kūno mirtį, ir pragaras dar nenumirus.
  4. Gnoseologiškai – solipsizmas (visiškai individualus pasaulio vaizdas).
  5. Fiziologiškai ir patologiškai - nervinė ir dvasinė liga.

Pabaigoje užduokime klausimą: kaip kovoti su liga, kaip priešintis pražūčiai, gresiančiai einantiems šiuo keliu?

Atsakymas paprastas: nuolankumas, paklusnumas objektyvumui; klusnumas  pakopomis:  pirmiausia mylimiems žmonėms, artimiesiems, pasaulio įstatymams, objektyviai tiesai, grožiui, gėriui mumyse ir aplink mus, paklusnumas Dievo įstatymams, galiausiai – paklusnumas Bažnyčiai, jos nuostatoms, įsakymams, jos slėpiningam veikimui.  

Krikščioniškasis kelias prasideda štai nuo ko: „Kas nori eiti paskui mane, tegul išsižada pats savęs“.

Teišsižada... Teišsižada kiekvieną dieną, kaip nurodyta seniausiuose rankraščiuose,  žmogus ima savo kryžių – kryžių nuoskaudų kentėjimo, save pastatydamas į paskutinę vietą, liūdesio pakėlimo, ligų ir įžeidinėjimų priėmimo, visiško, besąlygiško paklusnumo – instinktyvaus, savanoriško, džiugaus, bebaimio, nuolatinio.

Ir tuomet jam atsivers kelias į ramybės karalystę, „giliausią iš nuolankumo kylančią išmintį, visas aistras naikinančią“.

Garbė teesie mūsų Dievui, „kuris išdidiesiems priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę“.

Versta iš knygos „Užrašai“
http://predanie.ru/elchaninov-aleksandr-ierey/book/68762-zapisi/