BM Slide Login

Paieška svetainėje

Paryžiaus mokslo instituto nominuotas Nobelio premijai medicinos srityje Simone Morabito yra vienas žymiausių italų medicinos profesorių. Jis atrado ir užpatentavo kompiuterinę ligų nustatymo sistemą. Dvidešimt ketverių metų jis geriausiai savo kurse baigė medicinos studijas, įgydamas chirurgo specializaciją, po to gavo dar psichiatro, neurologo ir pediatro specializacijas. (...) Savo paskutinėje knygoje „Psichiatra all`inferno" (Psichiatrija pragare) prof. Morabito rašo, kad per ilgą darbo su pacientais laiką turėjo galimybę surinkti medžiagą apie šimtus apsėdimų.

Prof. Morabito pabrėžia, kad apsėdimo atvejai, kaip taisyklė, pasitaiko žmonėms, kurie laisvai pasiduoda piktojo įtakai. Jie naudojasi magų, žiniuonių ir aiškiaregių paslaugomis, dalyvauja spiritistiniuose seansuose ir juodose satanistų mišiose ar klausosi satanistų muzikos.

S. Morabito: „Esu įsitikinęs, kad yra sukurtas pasaulio valdymo planas, kurį sukūrė La Veyo bažnyčia, kuri kilo iš Kalifornijos ir New Age judėjimo padedama plinta po visą pasaulį. Turi šimtus leidyklų ir knygynų, taip pat muzikinių grupių grojančių satanistų muziką, kurie skatina narkotikų vartojamą, gašlumą ir pornografiją. Tokiu būdu visi tos organizacijos nariai ir jiems simpatizuojantys, dažniausiai jauni žmonės, tampa blogio vergais..."

Žinomas ir vertinamas mokslininkas su daugiau nei trisdešimties metų dėstymo patirtimi universitete ir darbo universitetinėse klinikose prof. Simone Morabito surinko nemažai dokumentinės medžiagos apie velnio sukeltas ligas. Jis dar prieš keliolika metų netikėjo, kad yra piktosios dvasios ir apsėdimo galimybė.

Tik pritrenkiantys atvejai, su kuriais susidūrė savo gydytojo praktikos metu, privertė visiškai pakeisti nuomonę. Nuo to laiko profesorius pradėjo rinkti medžiagą, susijusią su velnio apsėdimo sukeltomis ligomis. Šiandien jis bendradarbiauja su daugelių egzorcistu ir dažnai yra kviečiamas į konferencijas šia tema.

Pasak prof. S. Morabito, žmogus, kuris savanoriškai pasiduoda piktųjų dvasių įtakon, tuo pačiu sutinka su tuo, kad velnias užvaldytų jo kūną ir labiausiai pribloškiančiu būdu naikintų jį. Daug paslaptingų ligų, apie kurių priežastis medicina niekuo negali pasakyti ir prieš kurias yra bejėgė, yra sukeltos asmeninių blogio galių. Vienintelis vaistas, kuris šiuo atveju gali būti naudojamas, yra egzorcizmo malda, kuria Bažnyčia naudoja jau nuo savo gyvavimo pradžios. Prof. S. Morabito pirmą kartą susidūrė su realiu velnio buvimu prieš keletą metų. Tada į jo gydytojo kabinetą atėjo devyniolikmetis studentas Fabio. Dėl apsilankymo susitarė jo tėvai. Jaunuolis atrodė normalus ir inteligentiškas. Sakė, kad jį dažnai kamuoja stipri depresija ir nerimas, kurie trikdo jo miegą. Vieną akimirką prof. S. Morabito pastebėjo, kad jauno paciento veidas labai pakito, tapo siaubingas, o akys buvo pilnos pykčio. Tuo pat metu kažkokia nematoma jėga atsukdavo jo veidą link tėvų, kurie buvo už jo. Per sukastus dantis vaikinas kartodavo: „Nekenčiu savo motinos ir tėvo". Po kelių minučių viskas grįžo į ankstesniąją padėtį ir Fabio tęsė savo pasakojimą lyg nieko nebuvo atsitikę. Po tam tikro laiko toks šokiruojantis elgesys kartodavosi. Profesoriui tapo aišku, kad susidūrė su ypatingai retu patologiniu elgesio sutrikimu, kuris liudijo, kad kažkokia slapta asmeninė jėga skelbė apie savo buvimą ir vertė Fabijų taip keistai elgtis. Per ilgą gydymo praktiką gydytojas nesusitiko taip keistai besielgiančių pacientų. Nusprendė pravesti psichoanalitinį seansą. Priėmus tokį sprendimą, Fabio netikėtai pradėjo kankinti stiprūs traukuliai, pradėjo šaukti nežmogišku balsu ir iš visų jėgų trankyti galvą į sieną. Tai buvo šiurpulingas vaizdas. Kaip patyręs gydytojas, prof. S. Morabito suprato, kokios bus tokių stiprių galvos smūgių į sieną pasekmės. Šoktels kraujoplūdis. Tuo tarpu Fabio vis stipriau ir dažniau trankė galvą į sieną. Tai atrodė kaip savižudybės priepuolis. Į pagalbą buvo pakviesti penki suaugę vyrai, kurie bandė sutramdyti jaunuolį, bet nesugebėjo to padaryti. Tada dr. S. Morabito suleido jam raminančių vaistų, stipriausių, kokių tik turėjo, kurie per keletą sekundžių užmigdytų net dramblį. Bet dėl nežinomų priežasčių pacientas į tai visai nesureagavo. Vaistai visiškai jo nepaveikė ir jis toliau iš visų jėgų daužė galvą į sieną, rėkdamas nežmogišku balsu. Kada visų nuostabai situacija pasikeitė, ant jaunuolio galvos nebuvo jokių ženklų to, kas čia vyko. Fabio grįžo į normalią būseną ir pradėjo kalbėti, taip lyg nieko neįvyko. Prof. S. Morabito buvo apstulbęs ir negalėjo nieko suprasti. Kodėl suleisti vaistai nesuveikė? Kodėl staigūs galvos smūgiai į sieną nesukėlė jokių sužalojimų? Klausė savęs gydytojas.

Po savaitės Fabio, kaip buvo susitarta, atvažiavo su kitu vizitu. Iš pradžių pasirodė labai ramus, bet po trumpo pokalbio su profesoriumi siaubingai šaukdamas jis pradėjo su didele jėga daužyti galva į sieną. Prof. S. Morabito, kaip ir praeitą kartą, panaudojo ypač stiprius vaistus, tik kiek kitokius. Šįkart irgi niekuo jie nepadėjo.

Kaip katalikas, Morabito mokėsi katekizmo, kur sakoma apie angelus ir piktąsias dvasias. Į tas tikėjimo tiesas nekreipė didelio dėmesio. Tiesą sakant universitetinėje klinikoje daug kartų buvo susitikęs su keistomis ligos formomis, kurių medicina nesugebėjo klasifikuoti. Tik stebėdamas Fabio elgesį, prof. Morabito pradėjo rimtai svarstyti, ar tai ne piktų dvasių sukeltas susirgimas. Juk nei vieno žmogaus organizmas nesugebėtų apsiginti nuo tokio stipraus raminamųjų vaistų poveikio, kokių gavo Fabio. Taip pat joks normalus žmogus neišgyventų po tokių staigių ir besikartojančių galvos smūgių į sieną, kaip tai buvo Fabiaus atveju.

Įtardamas piktųjų dvasių buvimą ir veikimą, prof. Morabito susitarė susitikti konsultacijai su patyrusiu kunigu egzorcistu. Tas susitikimas tapo lūžiu jo gyvenime ir gydytojo darbe. Po ilgo pokalbio su egzorcistu gydytojas suprato, kad daug ligų, su kuriomis susidūrė, galėjo būti velniškos kilmės. Vienintelis veiksmingas vaistas tokioje situacijoje yra egzorcisto malda. Po kielių savaičių prof. Morabito savo kabinete susidūrė su dar vienu ypač sunkiu atveju. Į jį kreipėsi dvidešimt dvejų metų Pranciška, labai simpatiška, inteligentiška ir turtinga mergina iš žinomos Italijoje šeimos. Į susitikimą su profesoriumi atėjo su savo dvidešimt aštuonerių metų seserimi. Kai moterys įėjo į kabinetą, Morabito staiga suprato, kad temperatūra patalpoje sumažėjo iki dešimties laipsnių. Jis pats, nors ir yra stiprių nervų vyras, šįkart pajuto didelę baimę. Pranciška priėjo arti profesoriaus ir pilna neapykantos pasakė: „Noriu, kad mane užhipnotizuotumėte!" Morabito buvo įsitikinęs, kad jo kabinete yra kažkoks paslaptingas, nematomas asmuo, turintis gąsdinančiai blogą dvasinę jėgą, kuri jį terorizuoja, vesdama iki vidinės panikos ir rankų drebėjimo. Profesorius suprato, kad tos varžančios baimės kaltininkė nebuvo Pranciška, bet kažkoks kitas nematomas ją lydintis asmuo. Morabito savo gydytojo praktikoje ne kartą susitiko su sunkiausiomis ir dažnai pavojingomis psichinių susirgimų formomis. Niekada nejautė baimės, tik laikėsi tam tikro atstumo nuo tokių ligonių ir žvelgė į juos su užuojauta ir gailesčiu. Dabar noriai išbėgtų iš kabineto. Sunkiai atsistojo nuo kėdės ir nuėjo į gretimą kabinetą, kad paprašytų savo draugo advokato, kad pabūtų su juo. Pranciška dar kartą pakartojo savo reikalavimą: „Noriu, kad mane užhipnotizuotumėte!" Morabito jautė, kaip jį apima dar didesnė baimė, kuri vis dar didėjo ir gydytojas suprato, kad šitoje situacijoje jam gali padėti tik malda. Negalėjo prisiminti „Tėve mūsų" maldos žodžių. Todėl pradėjo šauktis Jėzaus, kartodamas Jo vardą: „Jėzau, Jėzau, Jėzau..." Tuo metu kai meldėsi, paslaptingas šaltis dingo iš kabineto ir jį apėmusi baimė mažėjo, o jis pats pradėjo atgauti dvasinę pusiausvyrą ir pasitikėjimą savimi. Liepė išvesti Prancišką iš kabineto, kad galėtų ramiai pasikalbėti su jos seserimi. Tik tada sužinojo, kad Pranciškos problemos prasidėjo nuo tada, kai pradėjo vaikščioti į satanistinės sektos susirinkimus. Dalyvavo juodose mišiose ir spiritistiniuose seansuose, o po merginos grįžimo į namus pradėdavo dėtis keisti dalykai. Tarp kitko, visiems namiškiams atrodė, kad naktį jos kambaryje yra apie dvidešimt žmonių. Iš jos kambario sklido baisūs šauksmai, sprogimai, smūgiai į sienas, riksmai ir verksmas, o po to daiktus į sienas mėtė nematomos rankos. Ryte Pranciška visa buvo nusieta mėlynėmis ir nepaisant to, kad dešimt dienų nevalgė, buvo kupina jėgų. Kai psichiatras kalbėjo su jos seserimi, Pranciška pilna neapykantos šaukė: „Nieko nesakyk, nekalbėk!" Be to, dar spardė ir daužė rankomis sienas. Kai jai pavyko įeiti į kabinetą, piktai priėjo prie gydytojo, kuris tvirtai pasakė jai: „Tai ne mano gydymo metodas ir todėl tavęs neužhipnotizuosiu".

- Tu, nelaimeli, - atsakė mergina - gerai tave pažįstu, sumokėsi už tai!

Tada profesorius Mortabito susisekė su Pranciškos tėvais ir patarė su dukra kreiptis į egzorcistą. Pirmo egzorcizmo seanso metu Pranciškai vyko siaubingi dalykai. Po tos maldos mergina pasijuto geriau, bet dar būtinai reikėjo sekančių susitikimų, po kurių ji pradėjo grįžti į normalų gyvenimą.

Šaltinis: Simone Morabito: Psichiatra all`infer-no, Edizioni Segno, 2004.