BM Slide Login

Paieška svetainėje

VISKAS APIE OKULTIZMĄ

Georges MORAND

Aiškiaregystė, horoskopai, spiritizmas, kerėjimas, magija ir t.t.

Įvadas

Chantal liudijimas

“1995 metais viename prekybos centre atsitiktinai susitikau žmogų, kurį pažinojau kaip ekstrasensą. Jis, nors aš to jo nė neprašiau, perdavė man nudegimų gydymo dovaną.

Po šio susitikimo pakliuvau į situaciją kai, per daug nenutuokdama, ar tai veiks, pabandžiau gydyti šildymo katilu apsideginusį žmogų - rezultatas buvo stulbinantis. Pasitaikydavo, kad ir vėliau naudojausi šia dovana nudegimų ar kitokių odos problemų gydymui.

Buvo atvejų, kai šią dovaną naudojau savęs pačios gydymui – tai irgi veikė; ji buvo veiksminga ir sumušimų gydymui. Man nuolatos kildavo klausimas, ar ši dovana yra iš Dievo, bet regėdama pagijimą, manydavau, kad tai iš jo, nes ši praktika padėdavo kitiems. Džiaugiausi šia man suteikta galimybe - be abejonės, šiek tiek ir iš puikybės, nes savo šeimoje niekuomet nebuvau per daug vertinama. Vis tik ne visada gerai jaučiausi viduje, nes nuolatos rūpėjo klausimas, iš kur atsirado ši dovana ir kodėl būtent man…

Tačiau nepaisant to, bėgant metams ėjau vis gilyn:  jeigu galėjau daryti tokius dalykus, gal būt dar turėjau ir kitų sugebėjimų? Kodėl tad nepabandžius švytuoklės - visuomet kitų labui - tai man atrodė akivaizdu!

Taigi, aš pradėjau naudoti savo grandinėlę ir svarelį (kaip buvau mačiusi darant vieną pažįstamą žmogų) pradžioje ant nuotraukų, paskui ant abėcėlės; užduodavau klausimus ir – nelaukta sėkmė – improvizuotai švytuoklei lakiojant lapu gaudavau jos pasakytus atsakymus,  kurie atitikdavo mano vidinius norus - jau tuomet man turėjo kilti įtarimas!

Vėliau toliau tuo užsiiminėjant, kiekvieną kartą, kai naudodavausi švytuokle, atsakymai ateidavo tiesiai į protą, laikui bėgant tai pradėjo tęstis be perstojo: dieną ir naktį aš buvau apsėsta melagingų ir piktų minčių, kurios vertė mane tikėti tuo, kas neegzistuoja ir daryti beprotiškus dalykus. Vienas iš dviejų: arba aš buvau pamišusi, arba apsėsta - pasakiau pati sau. Paprašiau savo vyro, kad atvestų parapijos kunigą, kuris man pasakė, kad sergu (kodėl gi ne?).

Po to gydytojas paguldė mane į psichiatrinę ligoninę, kurioje praleidau tris savaites ir, žinant aplinkybes, buvau gydoma ne taip kaip reikėjo. Išėjus iš ten, daugelį mėnesių buvo labai sunku -  patyriau tiek fizinį, tiek moralinį skausmą.

Tačiau po truputį mano būklė gerėjo ir galėjau beveik normaliai gyventi, nors iki galo nesijaučiau gerai iki pat 1999 birželio, kuomet keistai susitikau vieną porą, pasiūliusią ateiti į jų maldos grupelę, kurią vėliau pastoviai lankiau.

Spalio mėnesį vienos bendruomeniškos vakarienės metu kalbėjomės apie tai, ką Viešpats mums yra padaręs, ir aš papasakojau apie savo dovaną. Tada keletas žmonių man pasakė, kad tai nėra gerai ir kad nereikėjo ja naudotis: siaubas! Parėjau namo. Naktis buvo baisi.

Jaučiausi siaubingai prislėgta ir nežinojau ką daryti. Tada pradėjau melstis Marijai, - aš, kuri iki šiol net nepagalvodavau apie ją, - ir mane apgaubė ramybė, galėjau ramiai užmigti.

Rytojaus dieną pasikalbėjau su draugais, kurie išklausę nuvedė mane į brolių Jonitų bendruomenę, kur kalbėjausi su vienu tėvu ir, kaip supratau, jis meldėsi už mane išlaisvinimo malda.

Po kurio laiko mūsų maldos grupelėje apsilankė vienas kunigas ir kalbėjo apie susitaikinimo sakramentą, tada iškart supratau, kad būtent to man ir reikėjo. Atlikau išpažintį ir visą savaitę kiekvieną rytą eidavau į Bažnyčią, kad galėčiau pabūti su Jėzumi Eucharistijos Sakramente! Visa tai vyko 1999 -2000 metų žiemą.

2000-ieji. Kokie nuostabūs metai! Tai buvo mano atsivertimo ir pažinties su Lurdu pradžia. Norėdama padėkoti už pagalbą, kurios beje, reikėjo dar ne vieną kartą - laimei, ne dėl tokių sunkių dalykų, aš pasišvenčiau Mergelei Marijai!

Vieno susitaikinimo sakramento metu pažadėjau Viešpačiui daugiau niekada nebesinaudoti ta  “dovana” ir iki šiol dar niekada nesigailėjau dėl šio pažado, nes Jis man davė dovanų ir malonių, kurios daug vertingesnės už anas. Esu tikra, kad nuo tada daug daugiau galiu kitiems padėti, nei būčiau tai padariusi su dovana, žinoma, ne tokiu išoriškai matomu būdu, tačiau labiau krikščionišku!

Nuo tų palaimintų metų su Šventosios Dvasios pagalba liudiju jaunimui mokyklose, kur mane kviečia kunigai ir mokytojai, kad perspėčiau apie abejotinas praktikas, tokias kaip spiritizmas, aiškiaregystė ir kitus dalykus… kuriais mėgaujasi daug jaunų žmonių.

Linkiu, kad mano liudijimas padėtų išvengti to sunkiai apsakomo siaubo, kurį aš išgyvenau!”

Vietoj pratarmės

Keletas patirčių

“Esu LAISVAS!”

Tiesa! Tačiau saugokis, nes okultizmas ir ezoterizmas nėra viliojantis žaidimas, bet daug baisesnis pavojus nei alkoholizmas ar narkotikai, ir kaip ten bebūtų - labiau apgaulingas!

Kas gali būti patrauklesnio už susėdimą už stalo ir bandymą pabendrauti su dvasiomis?  Tačiau su kokiomis? Į žaidimą įsitraukiama labai greitai, ypač jei “tai veikia”. Tačiau yra ne tik mūsų gerųjų angelų dvasios ar senelio siela! Priešas moka pasinaudoti mūsų smalsumu ir kai nusimeta kaukę… būna per vėlu.

Remi turi liūdną tokių dalykų patirtį, nors jo tėvai visai nekaltai ir nesąmoningai padarė vienintelį neprotingą žingsnį - įrengė savo mažojo berniuko miegamąjį kambaryje, kur daugelį metų vyko spiritizmo seansai! Nuo to laiko jo charakteris netikėtai pasikeitė ir tai tęsėsi iki tol, kol po trijų metų atsitiktinis įvykis padėjo suprasti, kokios priežastys pavertė Remi ir jo šeimos gyvenimą tikra kasdienine drama. Jam nieko nežinant ir nesant namie, buvo meldžiamasi išlaisvinimo malda už kambarį ir jį patį. Jau rytojaus dieną viskas susitvarkė ir jis vėl tapo mažu, švelniu, mėgstančiu darbuotis, pamaldžiu ir gyvenimu beišdžiaugiančiu vaiku, koks seniau buvo. Jo tėvai negalėjo atsitokėti!

Ar gali būti kas nekaltesnio už nuėjimą pasitarti su aiškiaregiu ar aiškiarege arba papraščiausias leidimas kam nors mums išburti kortomis, išpranašauti ateitį arba sudaryti horoskopą?

Emanuelė buvo apstulbinta, išgirdusi vieną induistų aiškiaregį jai pasakant visą jos praeitį ir dabartį, nors jis jos visai nepažinojo!

Bet jos veido spalva persimainė, kai jis išpranašavo pilną nelaimių ateitį, užsibaigsiančią  savižudybe. Iš tikrųjų per šią pranašystę ją užvaldė mirties dvasia ir ja manipuliavo. Šiuo atveju taip pat reikėjo išlaisvinimo maldos, kad ji atgautų laisvę, džiaugsmą ir dar daugiau - sugrįžtų prie tikėjimo.

Dabar Emanuelė gyvena pašvęstąjį gyvenimą vienoje bendruomenėje ir visus žavi savo švytėjimu.

Kas čia baisaus, jei pavartysi kokią ezoterinę knygą, pasižiūrėsi kokį fantastinį filmą, leisiesi užvaldomas abejotinų ritmų ir muzikos, pasikrausi energija, padedamas kokio nors kerėtojo ar  gydytojo?

Ir vis dėl to po truputį išlįs įvairūs sutrikimai, kurie vystysis, bus nesuprantami ir net gydytojas nedaug kuo tegalės padėti. Dėl nežinojimo ir atsargumo stokos pakliūvama į pakankamai slidžią sritį…. ir neilgai trukus esi vidujai suraišiotas ir palaužtas... nebent Dievas viską sutvarko, jei pakanka skaidrumo ir tikėjimo, kad galėtum prašyti jo pagalbos. 

Tiesa, kad Jėzus atėjo mūsų išgelbėti iš Blogio ir visų jo daromų blogybių!
Tačiau geriau nežaisti su ugnimi…

Tėve mūsų,
kuris esi danguje…
Kasdieninės mūsų duonos
duok mums šiandien,
Atleisk mums mūsų kaltes…
Ir neleisk mūsų gundyti,
bet išgelbėk mus nuo Pikto
(tai reiškia nuo Piktojo ir iš jo kylančių blogybių).

Bloga lemtis…

Prancūzija, vienas iš krikščioniškumu garsėjančių regionų. Šios knygos autorius veda rekolekcijas ir kalbasi su rekolektantais.

Viena moteris jam papasakoja apie vidinę sumaištį: jos gyvenimas beveik sugriautas visuose lygmenyse - sveikata, emocinis ir profesinis gyvenimas, šeima ir net pradedantis svyruoti tikėjimas.

Jau tris šios šeimos kartas ištinka panašus likimas: nestabilumas, sutrikęs emocinis gyvenimas, skyrybos, profesinės nesėkmės, alkoholizmas, depresijos, protinės ligos, seksualiniai iškrypimai, žiaurios ir ankstyvos mirtys ir galiausiai aukštas savižudybių procentas – žymiai aukštesnis, lyginant su vidutiniu šalies savižudybių skaičiumi.

Šio niūraus paveikslo išimtis - jos nuostabus tėtis. Būdamas pilnas tikėjimo ir artimo meilės, jis yra žinomas ir vertinamas daugelio kilometrų spinduliu aplink. Iš tikro jis turi iš savo tėvo gautą ypatingą dovaną “užgesinti” ugnį. Jis akimirksniu pagydydavo nudegimus – to padaryti negalėtų jokie vaistai. Daugybė žmonių juo visiškai pasitikėdavo ir kreipdavosi pagalbos. Jis padeda veltui, juolab, kad šio žmogaus pamaldumas akimirksniu išsklaido bet kokius įtarinėjimus.

Kadangi kyla klausimų, paprašau susitikimo su jos tėvu. Tai įvyksta po dviejų mėnesių.

Susipažinau su nuostabiu žmogumi, kuris iš tikrųjų patvirtina visą tai, ką buvo sakiusi jo dukra. Dovana, kurią jis buvo gavęs iš savo tėvo, yra perduodama iš kartos į kartą. Vis tik, truputį sumišęs jis man prisipažįsta, kad šia dovana jis nesinaudoja lygiai taip, kaip buvo mokytas tėvo - gydyti šaukiantis… Judo vardo!!!

“Aš jus labai gerai suprantu, - sakau jam, - nes rytų ezoterinėje tradicijoje šiuo vardu kreipiamasi į vieną iš svarbiausių demonų (!) - būtent į tą, kuris puola žmogaus širdį.

-Šito aš nežinojau, bet dabar geriau suprantu, kodėl dėl to jausdavausi nepatogiai. Kaip ten bebūtų, aš vietoj jo naudojau Jėzaus vardą, ir jūs žinote, tai veikė taip pat puikiai.

-O taip! Jūs pakeitėte etiketę, tačiau nuo to įpakavimo turinys ir jo šaltinis nepasikeitė”.

Tuomet jam paaiškinau, kad kalba eina apie iš senovės laikų atėjusią ir iš pagoniškų praktikų kilusią senovinę magijos apeigą, kuria kviečiamos dvasios ir pseudo-dievybės. Visa tai iš tiesų susiję su Blogio jėgomis. Tokios praktikos taip pat egzistuoja Antiluose. Ekstrasensai ir raganos krikščionių šventųjų vardais perkrikštijo afrikietiškas dvasias ir dievybes, ritualais perduotas senovės laikų gydytojų ir raganų.

Sužinojęs apie tai, šis iki šiol nieko nenutuokęs raganius, tvirtai atsižadėjo šių praktikų. Jis atnaujino tikėjimo išpažinimą Jėzumi, vieninteliu Išgelbėtoju, labai gražios išlaisvinimo maldos už jį ir jo namiškius metu. Paskutinėmis žiniomis šeimos gyvenimo horizontas pradeda šviesėti.

Tačiau tuo istorija dar nesibaigia. Per aštuoniolika mėnesių kiti 15 asmenų, kilusių iš visos Prancūzijos ir net Šveicarijos ir Belgijos, papasakoja analogišką savo ir savo šeimos istoriją, kad padarytų galą tai pačiai galiai gydyti nudegimus. Dauguma kalbėjo apie tą pačią formulę, mininčią Judą.

Pasitaikė atvejis, kad dėl to paties skrupulo, įkvėpusio pirmąjį ekstrasensą, Judo vardas buvo pakeistas 91 (90) psalmės eilute: “Tu sumindžiosi liūtą ir gyvatę, sutrypsi liūtuką ir slibiną”.

Panašu, kad vietos abejonei nebelieka. Jei ir išmintinga kai kuriais atvejais kalbėti apie natūralias priežastis ir pateikti psichologinės bei medicininės kilmės paaiškinimus, tai akivaizdu, jog tokių atvejų gausa atskleidžia priežasties ir pasekmės ryšį tarp maldos į Judą ir bėdų, užgriuvusių šeimas, kuriose ji perduodama ir praktikuojama… tą patį rodo ir magiška dovanos ir formulės prigimtis; tikras tikėjimas ir nuoširdumas tų, kurie tai daro, neturi čia jokios reikšmės.

Jeigu pačioje pradžioje Priešas ir jo demonai ir pakankamai gerai pasislepia, tai tikrųjų interesų pasireiškimo netenka ilgai laukti! Jie, prisidengę gėrio pavidalu, visuomet bando mus sugundyti ir, kaip sako šventasis Ignacas Lojola, jų geluonis kaip ir  skorpiono yra ne liežuvyje, bet uodegoje. Kiekvieną kartą, kai šios galios atsižadama ir meldžiamasi išlaisvinimo malda, ateina didžiulė vidinė ramybė, nauja laisvė ir kartais net labai akivaizdūs pokyčiai šeimos gyvenime.

Kas tik gyvena Aukščiausiojo pastogėje,
Pasilieka Visagalio pavėsy.
Jis sakys Viešpačiui:
“Mano Dieve, mano prieglauda ir tvirtove, pasitikiu tavimi!”

Juk tai jis išgelbės tave nuo medžiotojo kilpos
ir nuo mirtį nešančio maro.
Savo sparnų plunksnomis jis uždengs tave, -
Po jo sparnais rasi prieglaudą.

Jo ištikimybė – dengiantis skydas.
Nereikės tau bijoti nakties siaubo,
Nei strėlės, iššautos dieną,
Nei maro, sėlinančio tamsoje,
nei rykštės, niokojančios vidudienį.

Neištiks tavęs žala,
Nepalies tavo palapinės nelaimė,
Nes jis palieps savo angelams saugoti tave visur,
Kad ir kur tu eitum.

Savo rankomis jie neš tave,
Kad kojos į akmenį neužsigautum.
Tu sumindžiosi skorpioną ir gyvatę,
Sutrypsi liūtą ir slibiną.
91(90) psalmė

Taip, Šėtonas yra, aš buvau jį sutikusi!

Dabar perduodu žodį vienai moteriai, kurią prieš trisdešimt metų turėjau malonę susitikti tuo metu, kai ji buvo ką tik išsivadavusi iš trijų metų košmaro:

“Tėvas Morand paprašė paliudyti, ką esu išgyvenusi. Džiaugiuosi galėdama tai padaryti Dievo garbei, kuris yra galingesnis už patį niekšiškiausią blogį.

Augau pas svetimus žmones, nes tikra motina manęs nekentė ir leisdavo savo draugams išnaudoti mane, tačiau nuo 16 metų vasaras reikėdavo praleisti pas ją. Ji gyveno su vienu vyru, po kurio džentelmeniška išvaizda slėpėsi žiaurus gyvulys.

Vieną vakarą jis man pasiūlė nueiti į klubą pasišokti. Vos tik atvykus, pasijutau apimta baimės, tačiau jis mane privertė įeiti į tą vietą, kurioje buvo šokama pagal pragariškos muzikos ritmus… Pasakyta nė kiek ne perdedant!

Praėjus keletui minučių, jis nusivedė mane į šoninę salę. Ten mane užpuola šeši vyrai ir nuplėšia mažytį auksinį kryželį, kurį nešiojau ant kaklo. Tamsu. Jokio lango, pro kurį įeitų šviesa. Raudona švieselė, kad “apšviestų” jų tamsos darbus ir sandėrį su Šėtonu, kuris karaliauja tokiose vietose. Užpuolę mane kaip pasiutę gyvuliai, jie prisipažino, kad jų tikslas yra neišleisti manęs iš čia tol, kol neišsižadėsiu savo tikėjimo.

Tikslui pasiekti jie naudojo velniškas priemones, prie kurių dar prisidėjo įvairiausios psichologinės manipuliacijos ir, žinoma, šantažas ir grasinimas susidorojimu, jei apie tai prabilčiau. Kiekvienas mano tikėjimo aktas Dievu jiems buvo nepakeliamas, todėl su manimi elgėsi siaubingai.  Jie vertė mane kiek tik galėjo labiau kentėti fiziškai ir morališkai iki tol, kol netekusi jėgų, pasakiau: “Daugiau Dievu nebetikiu”. Jie tarnavo Šėtonui visu savo protu, naudodami psichologines ir medicinines žinias. Taip išrado pragariškas mašinas ir ultra-sofistines kankinimo technikas. Protarpiais dar buvau gyva tik todėl, kad po kiekvieno kankinimo jie man kažką suleisdavo. Jų tikslas buvo ne kad išlikčiau gyva, bet kad pakankamai atgaučiau jėgas tam, kad galėtų dar daugiau įgyvendinti savo sadistinių ir satanistinių užmačių.

Taigi, man reikėjo savo burna paimti į šuns nasrus sudėtas ostijas, leistis būti pačia suluošintai ir valgyti žmogaus kūno mėsą, kad apsaugočiau Jėzų-Ostiją nuo naujo išniekinimo. Paskutinis kankinimas buvo korimas ant kryžiaus – taip buvo imituojamas Kristaus nukryžiavimas ir tikrinama, “ar aš vis dar tebemyliu savo Dievą” - tai buvo daroma už tai, kad atsisakiau išpažinti ir savo krauju pasirašyti jų išpažinimą! Iš drovumo čia praleidžiu seksualinius kankinimus, kuriuos jie mane privertė patirti, nes šios orgijos yra neatskiriama jų ritualų dalis.

Taip, Šėtonas yra, aš jį buvau sutikusi!

Tačiau mūsų Viešpats yra didysis gelbėtojas. Šėtonas negalėjo sutrukdyti įvykti Dievo meilės planui mano gyvenime. Savo noru laisvai pasišvenčiau Dievui ir esu laiminga kasdien galėdama atiduoti savo gyvenimą tam, kuris mirė, kad mus išgelbėtų. Žinoma, pradžia buvo sunki: pradėjusi kalbėti apie tai, buvau apimta gilios depresijos, manęs laukė ilgas kelias, kurį reikėjo nueiti, kad galėčiau priimti ir atleisti. Nors pati niekada ir nebuvau susijusi su jų satanistinėmis praktikomis, kad būčiau išlaisvinta iš Blogio įtakos, reikėjo trijų egzorcizmų, atgimimo ir išgijimo kelio su tėvo Morand, vienos palydėtojos ir psichologo pagalba. Tai dar tebesitęsia, tačiau jau galiu dėkoti už viską, ką Jėzus jau yra išgelbėjęs ir išgydęs ir žinau, kad Jis yra manyje tam, kad prikeltų tai, ką dar reikia prikelti. Aleliuja!”

Keletas komentarų…

Šios jaunos merginos rašytą tekstą perteikiau pažodžiui, tačiau dar reikėtų pridėti keletą komentarų.

Aš asmeniškai patvirtinu visišką pateiktų faktų tikrumą:

Tai ne pasakos ar psichotiniai kliedesiai. Tai gali paliudyti ir jos kūną apžiūrėjęs gydytojas bei psichologas, kuris jau 5 metai ją palydi (nes jai reikia kalbėtis, kad visa tai būtų pašalinta ir būtų išgydyta atmintis).

Gal būt daugeliui šias eilutes bus sunku skaityti, tačiau nemažiau ir įdomu:

Kai ji man pirmą kartą nedrąsiai atvėrė savo širdį, aš jai paprasčiausiai pasakiau: “Tu turi jausti didžiulę gėdą man tai pasakodama, tačiau žinok - aš tavimi tikiu, galiu pasakyti, kad tavo žaizdos yra kaip iš mūšio grįžusio kareivio. Ir dar daugiau: tu esi nekalta mergelė ir kankinė!

-Aš mergelė?

-Taip! Nes Bažnyčios gerbiamos mergelės ir kankinės egzekucijos metu jau nebebūdavo nekaltos. Romėnų įstatymas draudė bausti mirtimi mergeles, todėl tuo būdavo pasirūpinama kalėjime.”

Apvaizda paruošė mane šiam atsivėrimui:

15 metų aš palydėjau kitą jauną merginą, patyrusią analogišką smurtą ir galėjusią iš to išsivaduoti. Tie patys sadomazochistiniai pažeminimai (anot žurnalistų vartojamo eufemizmo, aprašant neseniai įvykusius įvykius).

Toks pat rafinuotumas, naudojant fizinius ir psichologinius kankinimus, tie patys satanistiniai pagražinti ritualai - šiuo atveju iš motinos įsčių išplėšto gemalo paaukojimas Šėtonui, kitu atveju –neįgalios jaunos merginos paaukojimas, viskas užbaigiama neaprašomomis orgijomis…

Kodėl aukos neprabyla apie tai?

Jei nepakanka gėdos ir patirtų išgyvenimų padarytų traumų, tai yra tylėjimo įstatymas, terpės  įstatymas, nes šios praktikos yra susijusios (su tuo susidūriau net du kartus) su prostitucijos terpe, narkotikų prekyba ir pinigų plovimu. Niekas nežino visų tame pasaulyje vykdomų kankinimų ir šantažo.

 Ar bereikia pridurti, kad šie ypatingi seansai paprastai dažnai yra lankomi aukštuomenės…

... Įtakingi asmenys dažnai iš pačių aukščiausių visuomenės sferų. Tuo įsitikinau šiais dviem atvejais ir visai neseniai trečiuoju. Kaip kitaip paaiškinti tai, ką neseniai kalbėdamas apie vieną reikalą (iki šiol neišaiškinto ir be abejonės iš tos pačios serijos) teisingumo ministras pavadino administracijos ir teisingumo disfunkcionalumu?

Ne be abejonės priduriu, kad dviem iš šių trijų atvejų, jei ir būtų pradėti kokie nors tyrimai, stogas arba vienos galingos gerai žinomos slaptos visuomenės narių sambūris garantuotų galimą šio reikalo užslopinimą.

Pabaigai

Galiu teigti, kad panašūs seansai, kad ir kokie išskirtiniai jie bebūtų, vis tik yra dažnesni, nei galvojame. Jie vyksta ne tik Paryžiaus regione, bet beveik visuose didžiuosiuose Prancūzijos miestuose.

Tada velnias, pavedėjęs jį aukščiau,
vieną akimirką parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė:
“Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę;
jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju.
Taigi jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo.”

O Jėzus jam atsakė:

“Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink
ir jam vienam tetarnauk!”
(Lk 4, 5-8)

I. Truputis istorijos

1 skyrius
Nuo urvinio žmogaus iki tradicinių religijų ir maginių praktikų

Animizmas ir panteizmas

Bet kurioje srityje ištakų paslaptis yra nepažini. Vis dėl to, remiantis vėlesniu vystymusi, galima išdrįsti pateikti kai kuriuos spėliojimus. Taigi, kaip pirmykštė žmonija peržengė Akmens Žmogaus praktinio proto ribas, kad pakiltų iki Homo Sapiens mąstymo, klausimų, intuicijų ir protavimo ir nuo tada - iki tam tikro neregimybės pažinimo?

Jei turime atsisakyti noro žinoti viską nuo pirmojo pirmykščių žmonių proto blykstelėjimo, tai mažų mažiausiai galima konstatuoti, kad mokslininkai paleontologai veltui ieškojo kriterijaus, kuriuo remiantis būtų galima atskirti priešžmogiškosios ir žmogiškosios būtybės palaikus.

Vienintelis lemiamas kriterijus, kuriuo remiantis būtų galima pažengti pirmyn, laikantis tam tikro atsargumo, yra laidojimo apeigų pėdsakai. Iš jų visiškai aišku, kad šios būtybės turėjo esminį jas iš kitų gamtos būtybių išskiriantį bruožą – suvokimą, kad fiziniam kūnui suirus, kažkuri jų būties dalis išlieka (jų dvasia); tam tikro solidarumo su protėviais, kuriems jie atlikdavo tam tikros rūšies kultą, suvokimą. Be abejonės, tai labai mažai, tačiau jau daug.

Praslinkus tūkstantmečiams, randame kitą liudijimą – paslaptinguosius piešinius ir paveikslus ant kai kurių nuošalių uolų sienų. Jų interpretacija dar tebėra ir ilgam bus prieštaringų ir labai spėliotinų hipotezių objektas.

Ar tai buvo šventyklos, kur kokie nors įšventintieji ateidavo atlikti kulto apeigų kokioms nors dievybėms, vadovaujančioms jų kasdieniniam gyvenimui? Arba magiški ritualai, skirti užtikrinti medžiotojų ir karių sėkmingą veiklą?

Kaip ten bebūtų, panašu, kad neregimojo pasaulio buvimas yra patvirtintas ir menininkams rūpi užmegzti ryšį su juo, kad užsitikrintų sėkmę savo žemiškajai veiklai.

Galiausiai, istorikai ir sociologai tegali tik konstatuoti religinių faktų visuotinumą visose civilizacijose ir kultūrose, tiek Antikos, tiek tokiose, kurios gyvuoja iki šiol. Visur pamažu atsirado ir vystėsi tikėjimų ir apeiginės praktikos.

Ateizmas ir grynasis materializmas pasirodė tik labai vėlai ir visuomet pasireiškė kaip iki tol buvusių religinių tikėjimų atmetimas; panašu, kad tai prasidėjo VI amžiuje prieš Kristų kartu su kai kurių graikų filosofų racionalizmu ir to, kuris turėjo tapti Buda - tai reiškia “Apšviestuoju”, indų panteono atmetimu.

Ir šis praktinis arba (ir) ideologinis ateizmas yra pats pakankamai trapus!

Šiandien matydami mūsų vakariečių kartas, neturinčias autentiško dvasinio maisto, be jokio kritinio mąstymo puolančias į archaiškiausias ezoterizmo ir okultizmo formas, suvokiame, kiek “gamta nepakelia tuštumos” ir žmogus negali išgyventi be minimalaus dvasingumo. “Dievo mirties” filosofijos pasėkoje 1968 krizės įkarštyje regėjome hiper kritiškos ir jokių iliuzijų neturinčią “žmogaus mirtį” skelbiančią mąstyseną!

Beveik visoms tradicinėms civilizacijoms būdingas panašus to, ką mes vadiname “gamta”, supratimas – tai didysis dieviškasis ar neregimasis vienis, o dvasios susimaišiusios su iš vien veikiančiais juntamais įvairių gyvybės formų pasireiškimais.

Tai, kas vadinama politeistinėmis dievybėmis tėra tik šios didžiosios universalios gyvybės srovės išnėrimas privilegijuotose būtybėse ar vietose ir žmogaus rankų padarytos statulos arba stabai tėra tik personifikuotas atvaizdavimas.

Tai animistinis ir panteistinis pasaulis, kuriame atliekamas kultas šaltiniams, upėms, medžiams, kalnams, kaip kitose civilizacijose žvaigždėms, audrai, dangui. Kai kurioms kultūroms ypatingą vertę turi iš žemės ir vandens trykštančios gyvybės jėgos (tokie yra patys seniausi Graikijos ir Vidurinių Rytų kultai), kitoms - dangaus tikrovės (tokie Semitai) iki kol pradedamos sakralizuoti socialinio susiorganizavimo tikrovės (kartu su Arijų ir kitų Indo-Europiečių invazija) ir visos šios dievybės galiausiai susimaišo didžiosiose Antikos mitologijose.

Tačiau panašu, kad labai greitai, dar net prieš iškylant didžiosioms tradicinėms religijoms, įvyksta žmogaus žvilgsnio į šias neregimas ir dieviškas tikroves skilimas. Arba jos bando nusipelnyti jų palankumą garbindamos maldomis, aukomis ir atnašomis - tai religija; arba stengiasi užvaldyti šias paslaptingas jėgas, kad pagal savo poreikius ir troškimus būtų galima jomis naudotis - tai yra magijos ritualai.

Pakeliui į Naująją Sandorą

Taigi, žmogus visada ir visur yra “religinis gyvūnas” - tuo jis radikaliai skiriasi nuo gyvūnų ir pirmykščių žmonių. Savyje jis nešiojasi nuojautą, kad jo egzistencija yra susijusi su neregimuoju dvasių, dieviškumo, daugybės dievybių, su kuriomis jis stengiasi palaikyti gerus santykius, pasauliu. Tačiau apie šį pasaulį jis beveik nieko nežino, tik tai, kad jis egzistuoja ir kad jis pats visiškai yra priklausomas nuo jo. Remdamasis jutiminės tikrovės patirtimi, jis susikuria įvaizdžius, atvaizdus, stabus. Tai fragmentiškas pasaulis, net jei jame ir atsiranda (kur ir kada?) didelio dievo nuojauta - tolimo, nepasiekiamo, nepažįstamo, daugiau ar mažiau beasmeninio ir beveik nesikišančio į žmonių gyvenimą. Po truputį ši nuojauta sustiprėja civilizacijose, kurios dar labiau atsigręžia į dangiškąsias dievybes: Dangų, Saulę, Mėnulį, Žvaigždes…

Būtent tokiame kontekste II tūkstantmetyje prieš Jėzų Kristų Mesopotamijoje įvyksta dar svarbesnė nei Koperniko, atradusio, kad žemė sukasi apie Saulę, o ne priešingai, revoliucija.

Štai dievybė, kurią, kaip ir jo protėviai, garbino Abraomas, apsireiškia jam per visiškai naują religinę patirtį. Jis yra “Aukštybių Dievas”, “Visagalis”, pasirinkęs jį, kad duotų Pažadą, kuris jį lydės visose jo kelionėse – sudaryti sandorą su juo.

Ir po truputį, jo palikuonių istorijos tėkmėje, Dievas apsireikš jau nebe tik kaip pats aukščiausias iš visų tautų dievų, bet kaip Vienintelis, ne kaip tolimas ir beasmeninis dievas, bet kaip Kažkas (asmuo, kuris apreikš savo Vardą: JAHVĖ), daugiau nebe kaip nebylys, bet kaip Tas, kuris kalba, veikia, kuris apsireiškia, “Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas” (Iš 3, 6; Jn 22, 32), Mozės ir visų pranašų Dievas, Jėzaus Kristaus Dievas!

Jis jau nebėra nugrimzdęs, paskendęs gamtoje ir didžiojoje visuotinėje gyvenimo tėkmėje. Visata nebėra dieviška, ji yra Jo paties sukurtas kūrinys, nebe beasmenės dievybės metamorfozės - tarsi Vienio susiskaidymas į daugybę ir Neregimojo į apčiuopiamybę, bet atsiradusi laisvu jo valios nutarimu. Dievas sako: “Tebūnie šviesa!” ir šviesa atsirado (Pr 1, 3).

“Vienas Dievas yra Dievas” ir visata, kad ir kokia didelė ir graži ji bebūtų, tėra tik kūrinys, ištryškęs iš jo Visagališkumo. “Viešpatį, savo Dievą tegarbinsi ir Jam vienam tetarnausi” (Mt 4, 10; Įst 6, 13).

Nuo šiol pasaulis patikėtas žmogui, kad jis savo protinga veikla darytų tai, ką Dievas jam patikėjo (Pr 1, 26-31) ir neštų vaisių. Šis pasaulis, Dievo kūrinys, yra geras ir net labai geras (Pr 1, 31), tačiau vienas Dievas yra Dievas.

2 skyrius
Kristaus ir Apaštalų laikais

Prieš Jėzų Kristų

Taigi, per Dievo apsireiškimą Izraelio tautai įvyksta vienintelio Dievo, kūrėjo ir Viešpaties, Aukščiausiojo ir viršesnio už visus Dievo (filosofiniais terminais kalbant - transcendentinio) atskyrimas nuo jo sukurto pasaulio - tiek mūsų akimis regimo pasaulio, kurį mes vadiname gamta, tiek neregimos visatos, dvasių pasaulio.

Tuo pasibaigė pradinis susimaišymas (Pradžios knygos 1, 2 padrika žemė) tiek tarp Dievo ir gamtos, tiek tarp regimojo ir neregimojo dvasių pasaulio, kurie abu yra dieviški.

Dėl to išdžiūvo du nuodingi vandens šaltiniai: daugybės netikrų dievų ir jų stabų kultas ir  maginės praktikos – tos dvi vandens srovės, kurios liejosi į senosios pagonybės pelkes.

Visa Izraelio istorija yra ilga kova – nusigręžimas nuo vilionių ir gundymų, kuriuos tautai keldavo ją supusių tautų dievybės ir kultai.

Dažnai Izraelis nutolsta nuo Sandoros Dievo, vienintelio gyvojo vandens šaltinio (Jer 2, 13), tačiau tas, kuris yra savo tautos ir Tėvas, ir Sužadėtinis, nepavargdamas kviečia su nauja ištikimybe sugrįžti pas save, kur ji atras naują gyvenimą. Su sąlyga, kad nustos “šlubuoti abiem kojom” (1 Kar 18, 21) ir radikaliai nutrauks ryšius tiek su stabų kultu, tiek su daugybe nuo jų neatsiejamų maginių praktikų.

Taip pat ir Įstatymo knyga radikaliai pasmerkia ir kaltina stabų kultą ir magines praktikas – du mirties šaltinius, nes jie įkvėpti demonų - prieš Dievą, kuris jas sukūrė, sukilusių dvasių.

“Neužsiimkite būrimu ar kerėjimu”.
“Nesikreipkite į dvasias ar kerėtojus; jų patarimo neieškokite, kad nebūtumėte suteršti; aš esu Viešpats, jūsų Dievas”.
(Kunigų 19,  26. 31)

Po eilučių, smerkiančių tuos, kurie aukoja žmones kaip aukas dievui Molechui ir ištvirkauja su juo, Įstatymas priduria:

“Jei kas kreiptųsi į dvasias ir kerėtojus, ištvirkaudamas su jais, aš atgręšiu į jį savo veidą ir pašalinsiu iš tautos.
Taigi pašventinkite save ir būkite šventi, nes aš esu Viešpats, jūsų Dievas.”
(Kun 20, 6-7)

“Kai būsi įėjęs į kraštą, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau duoda, nesimokysi pamėgdžioti tų tautų bjaurių darbų.
Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris aukoja sudegindamas savo sūnų ar dukterį arba užsiima būrimu,
arba yra žynys, ar burtininkas, ar raganius, ar kerėtojas, arba tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, arba teiraujasi mirusiųjų.
Juk kas tik tokius dalykus daro, tas pasibjaurėtinas Viešpačiui;
už tokius bjaurius darbus Viešpats pašalina tautas tau iš kelio.
Tad tu turi būti nuoširdžiai ištikimas Viešpačiui, savo Dievui.
Nors tos tautos, kurias tu eini išvaryti, iš tikrųjų klauso žynių ir užsiimančiųjų būrimu,
Viešpats, tavo Dievas, tau to daryti neleis”
(Įst 18, 9-14)

Po Jėzaus Kristaus

Amžių bėgyje prieš Kristų žydų pasaulyje labai išsivystė angelologija, kalbanti apie daugybę dangiškų kūrinių ir jų vaidmenį Dievo plano išsipildyme. Žodis angelas reiškia Dievo pasiuntinys! Tačiau kai kurios gerosios dvasios sumaištavo, tapo Dievo varžovėmis ir priešėmis, ir žmonių suvedžiotojomis.

Jobo ir Tobijo knygoje minimas Šėtonas - “Asmodėjus”, demonų tėvas. Keletą kartų Jėzus užsiminė apie angelus, kurie jo vardu saugo žmones (Mt 18, 10). Pradedant gundymo dykumoje pasakojimu (Mt  4, 1-11), beveik kiekviename puslapyje matome jį stojant į kovą prieš Velnią, Demoną, “netyrąsias dvasias”, kad jas išvarytų, išlaisvintų žmones nuo jų įtakos ir įspėja saugotis jų klastų.

Paskutinės vakarienės metu Šėtonas įeina į Judą (Jn 13, 27), o Getsemanėje angelas nusileidžia iš dangaus, kad jį sustiprintų (Lk 22, 43). Visa Jono evangelija yra tarsi didžioji kova tarp Šviesos ir tamsybių (Jn 1, 4-5), tarp Sūnaus ir šio pasaulio kunigaikščio, kurį Jėzus atėjo nugalėti (Jn 14, 30).

Apaštalų darbuose keletą kartų užsimenama apie angelų veikimą (6,16; 6, 19; 7, 53; 8, 7-8) ir ne viename epizode pasakojama apie apaštalų kovą su maginėmis praktikomis, kurios buvo įprastos Romėnų imperijoje:

Štai Samarijoje diakonas Pilypas pamokslauja, gydo ir išvarinėja netyrąsias dvasias iš daugybės apsėstųjų:

“Mieste buvo vienas žmogus, vardu Simonas; jis vertėsi žyniavimu, stebindamas Samarijos gyventojus ir girdamasis esąs didis. Ir visi – nuo maži iki didelio – prie jo šliejosi ir sakė: “Jis yra Dievo galybė, vadinama ‘Didžioji’. Žmonės prie jo šliejosi, nes per ilgesnį laiką buvo apsukęs jiems galvas savo kerais. Bet, patikėję Pilypu, skelbiančiu Dievo karalystės gerąją naujieną ir Jėzaus Kristaus vardą, ėmė krikštytis vyrai ir moterys. Simonas taip pat įtikėjo ir pasikrikštijęs visur sekė Pilypą. Jis buvo apstulbintas, matydamas nepaprastus ženklus ir didžius stebuklus, kurie dėjosi jo akivaizdoje.

Pamatęs, kad apaštalų rankų uždėjimu teikiama Dvasia, Simonas pasiūlė pinigų ir prašė: “Duokite ir man tą galią”. Bet Petras tarė jam: “Kad tu pražūtum su savo sidabru, jei sumanei už pinigus nusipirkti Dievo dovaną…  Tavo širdis Dievo akivaizdoje neteisi.” (Apd 8, 7-24)

Vėliau Kipre Paulius ir Barnabas susitiko “vieną žydą, burtininką ir netikrą pranašą, jis buvo artimas prokonsului, kurį jis stengėsi atitraukti nuo tikėjimo; tada Saulius, kitaip vadinamas Pauliumi, prabilo: “Ak tu, velnio vaike! Tu, visokių klastų bei suktybių pilnas teisumo prieše! Ar dar nesiliausi kraipęs tiesių Viešpaties kelių? Dabar štai tave ištiks Viešpaties ranka: tu tapsi aklas ir kurį laiką neregėsi saulės”. Ir tučtuojau užgulė jį tiršta tamsa. Tai pamatęs, prokonsulas įtikėjo”. (Apd 13, 6-12)

Po kiek laiko Filipuose Paulių ir Silą įkyriai persekiojo “viena tarnaitė, turinti spėjimo dvasią. Neapsikęsdamas Paulius atsigręžė ir paliepė dvasiai: “Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau iš jos išeiti” Ir dvasia tučtuojau pasišalino. Tačiau šeimininkas, pamatęs, jog viltys pasipelnyti žlugusios, sukėlė maištą prieš Paulių” (Apd 16, 16-18).

Galiausiai Efeze žydų egzorcistai, matydami Pauliaus darbus, “mėgindavo piktųjų dvasių apsėstiesiems prišaukti Viešpaties Jėzaus vardą; ir žmogus, turįs nelabąją dvasią, užpuolė juos, apgalėjo vienus bei kitus. Daug įtikėjusių ateidavo išpažinti ir pasisakyti, ką buvo darę Nemaža užsiiminėjusių kerais sunešdavo savo knygas ir visų akyse sudegindavo.” (Apd 19, 11-20)

Apaštalų laiškuose taipogi gausu įspėjimų dėl daugybės demonų ir piktųjų dvasių veikimo ir užsiiminėjimo maginėmis praktikomis. Paulius apie tai užsimena savo pirmuosiuose laiškuose (1 Kor,   15-24 ir Gal 5, 20) ir vėl prie to sugrįžta paskutiniuosiuose.

Efeziečiams jis pabrėžia, kad Kristus yra “aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame” (Ef 1, 21)

Tačiau dar didesnį dėmesį jis skiria mokymui apie ryžtingą dvasinę kovą, “kad galėtų išsilaikyti prieš visas velnio klastas, prieš kunigaikštystes, valdžias, šių tamsybių pasaulio valdovus ir dvasines blogio jėgas dangaus aukštumose” (Ef 6, 10-12), kaip tai jau buvo daręs viename iš pirmųjų savo laiškų; kadangi prieš Viešpaties atėjimą “pirmiau turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris iškelia save virš kiekvieno vadinamojo dievo ar ir šventenybės, ir pats sėdasi Dievo šventykloje, dėdamasis Dievu…

Tada jau apsireikš Nedorėlis, o Viešpats Jėzus sunaikins jį savo burnos kvėpimu ir sutriuškins savo didingu atėjimu. Ano Nedorėlio atėjimą dėl šėtono įtakos lydės įvairūs galingi darbai, ženklai ir netikri stebuklai ir visokios nedoros apgaulės” (2 Tes 2, 3-12). Tačiau Viešpats yra ištikimas: Jis sustiprins jus ir apsaugos nuo pikto” (2 Tes 3, 3).

Pirmajame Petro laiške pakartojamas tas pats aiškus perspėjimas: “Būkite blaivūs, budėkite. Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu” (1 Pt 5,  8-9), tuo tarpu kai pastoraciniai laiškai Titui ir Timotiejui ir antrasis Petro laiškas jau įspėja apie “netikrus gydytojus”, kurie sekančioje kartoje paspęs “melagingos filosofijos” spąstus. 

Galiausiai, pirmojo amžiaus pabaigoje kaip didžiulė vilties žinia iškyla Apokalipsė, skirta tikintiesiems, kurie patiria baisų persekiojimą: iš vidaus – netikrų judaizmo gydytojų ir iš išorės - imperinės valdžios. Prieš žvėrį ir slibiną, senąją gyvatę, velnią arba šėtoną, kaip jį vadina, viso pasaulio suvedžiotoją su jo angelais stovi Mykolas ir jo angelai po danguje žvaigždžių apsuptos Moters ženklu,  pagimdžiusios kūdikį, berniuką, paaukotą Avinėlį, kuris laimės pergalę (Apr 12).

Vis dėl to bedieviai “nenustojo garbinti aukso, sidabro, žalvario, akmens ir medžio stabų, kurie negali nei matyti, nei girdėti, nei vaikščioti. Jie taip pat nesiliovė žudę, būrę, ištvirkavę ir vogę” (Apd 9, 20-21).

Tačiau laikų pabaigoje niekas nesutrukdys Viešpačiui laimėti pergalės prieš “bailius, neištikimuosius, nešvankėlius, žudikus, ištvirkėlius, burtininkus, stabmeldžius ir visus melagius, kuriems skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis.” (Apr 21, 8), kad ateitų jo Karalystė, iš dangaus nužengtų naujoji Jeruzalė, sukurtų “naują pasaulį” (Apr 21).

3 skyrius
Nuo II-o iki XIX-o amžiaus

Nepaisant krikščionybės iškilimo…

Su Konstantino pergale 315 metais ir progresyviu Romėnų imperijos sukrikščioninimu viešosios tradicinių kultų institucijos ir maginės praktikos po truputį užleidžia vietą krikščioniškam tikėjimui, moralei ir apeigoms. Bent jau oficialiai. Tačiau nereikia turėti iliuzijų, nes nemažai pagoniškų liekanų įsisups į krikščionišką rūbą! Papročiai ir mentalitetas keičiasi labai lėtai.

Dėl to vergovė, nors ir švelnesne forma, dar ilgai neišnyks kaip fundamentali visuomenės struktūra. Taip pat tik po ilgų amžių bus priimti jei ne faktais, tai nors žodžiais, revoliucingi šventojo Pauliaus tvirtinimai apie moters padėtį:

“Nebėra nei žydo, nei graiko,
Nei vergo, nei laisvojo,
Nei vyro, nei moters:
Visi jūs  esate viena
Kristuje Jėzuje.” (Gal 3, 28).

Tas pats galioja ir mąstymo lygmenyje. Nuo II-ojo amžiaus ištisa filosofinė-religinė srovė vystosi Bažnyčios gyvenimo pakraščiuose – gnosticizmas su šiek tiek sukrikščionintu žodynu pratęsęs  senovinius Rytų mitus. Jis turės būti ryžtingai sutriuškintas, -  ypatingai prie to prisidės šventasis Irenėjus II-ame amžiuje. Išduotas ir sutramdytas, jis keletui pašvęstųjų pogrindyje skleis savo slaptus mokymus.

Kad jie vėl išvystų dienos šviesą, reikės laukti viduramžių civilizacijos žlugimo ir galingo pagoniškos Antikos sugrįžimo, vadinamo Renesansu, XIV amžiuje, ir ypač masoniškų apeigų simbolikoje nuo XVIII amžiaus. Tas pats vyks ir su persų religijos dualizmu, kuris plačiai įkvėps Katarų maištą.  Būtų galima daug analogiškai kalbėti ir apie alchemikų ir žydų kabalos ieškojimus… Taip krikščioniškoje terpėje išsivysto ištisa ezoterika, kurios idėjos, jei nėra radikaliai priešingos, yra svetimos krikščionybei.

Beje, viešas dialogas tarp graikų-lotynų filosofinės minties paveldo ir žydų ir krikščionių apreiškimo yra stulbinantis pasiekimas ir davė tiek graikiškuosiuose, vėliau rusiškuosiuose Rytuose,  tiek lotyniškuosiuose Vakaruose nesuskaičiuojamus vaisius: garsieji IV amžiaus graikų Tėvai, šventasis Augustinas ir šventasis Tomas Akvinietis Vakaruose, vėlesniu laikotarpiu didieji XV ir XVI amžiaus humanistai ir visa krikščioniškoji prancūzų mintis nuo XVII a.

Tačiau kas nutiko su laisvai besivystančiomis senųjų Rytų ir graikų – romėnų pasaulio kerėjimų praktikomis, kurios šiais laikais tebegyvuoja juodojoje animistinėje Afrikoje, kur jų bijoma ir nekenčiama… ir tuo pat metu visur naudojama? Pasmerktos žydų ir krikščionių tikėjimo, nuėjusios į pogrindį, niekuomet visiškai neišnykusios, jos toliau paslapčia gyvavo pagonių kaimuose (prancūziškas žodis paien yra lotyniško žodžio paganus transkripcija, kuris reiškia pagus, tai yra kaimiškos vietovės, kur gyvena valstiečiai, gyventoją!) arba prisidengdavo krikščioniškos išorės skraiste.

Tokia yra  visų okultinių praktikų kilmė, dar ir šiandien tebegyvuojančių prancūzų kaimuose, kurių išoriška išraiška klaidina naivų krikščionį ir dažnai net pačius dvasininkus. 

Geru panašių dalykų pavyzdžiu yra užkeikimo apeigos “ugnies užgesinimui” istorija (apie tai buvo užsiminta knygos pradžioje). Kiekvieną savaitę pas mane ateina puikūs krikščionys, kartais net vienuolės ar bažnyčios žmonės, kurie kreipiasi į virgulininkus, ekstrasensus arba aiškiaregius, man visi tvirtindami: “O! Nebijokite! Jis (ji) yra puikus krikščionis, kiekvieną dieną priima Komuniją, net gi turi Švenčiausios Jėzaus Širdies ir šventosios Teresėlės statulas savo kabinete!“ Paprasčiausiai jie nesuvokia tikrosios galių, kuriomis jie manipuliuoja arba į kurias kreipiasi, kilmės.

Antikinės ištakos…

Galiausiai XVI amžiuje, dėl daugybės priežasčių susiskaldžius viduramžiškajai visuomenei, susitiko visi pagoniškos praeities likučiai, sustiprino vienas kitą ir iš naujo suklestėjo dienos šviesoje:

  • kelių pašventintųjų intelektualinis ezoterizmas,
  • okultinės magijos praktikos,
  • ryškios antikinės kultūros ištakos.

Pamatysime, kaip karalių dvaruose (ir po truputį visur) daugėja alchemikų, astrologų, gydytojų, kerėtojų ir kitų raganų kartu su teisminiais procesais dėl raganavimo, psichozėmis, baimėmis ir apsėdimais – būdingais dvasinę krizę išgyvenančiai visuomenei dalykais.

XVIII amžius, kuris truputį per greitai vadinamas Šviesos amžiumi, regi vienu metu ir paradoksaliai suklestint:

  • Proto kultą (pas filosofus, revoliucingojo Paryžiaus Notre – Dame katedroje, masonų ložėse ir valdančiųjų sluoksniuose),
  • iš Antikos paveldėtą panteistinį natūralizmą (visose romantizmo srovėse, ypač Vokietijoje),
  • ezoterines spekuliacijas ir okultines praktikas, spiritizmą ir magiją, nepamirštant senųjų gydytojų receptų…

Ir vis dėl to proto, mokslo ir technikos vystymosi amžius, kuris taip giliai sukrės vakarų visuomenę ir po truputį visą žmoniją! Žmonija yra netoli iškrypimo…

Totalitaristinėms ideologijoms artėjant…

XIX amžius regi visų šių prieštaringų judėjimų vystymąsi. Rodos Mokslo, Proto ir technikų triumfas atrodo galutinai pakirto pasitikėjimą bet kokiu tikėjimu ir pasitikėjimu neregimuoju ir dvasiniu pasauliu. Panašu, kad prieš iškylant “tikimybių filosofijoms” (Marksas, Froidas ir Nyčė), nutiesusioms kelią didžiosioms XX amžiaus totalitaristinėms ideologijoms, įsitvirtina karo mokslas ir ateizmas.

Kaimiškasis egzodas ir technikos vystymasis po truputį tuština sukrikščionintus kaimus darbininkų kvartalų naudai, kuriuos valdo darbininkų judėjimas, įtakojamas marksistinio ateizmo, kai tuo tarpu masonų ložėse smarkiai paskendusi valdančioji klasė po truputį primeta supasaulietintą visuomenę, kurioje religiniai įsitikinimai bėra tik pavieniams asmenims suteiktas pasirinkimas. Ezoteriniai tyrinėjimai ir okultinės praktikos yra oficialiai diskredituotos ir su panieka priimamos kaip viduramžių prietarų liekanos, tačiau tai joms nesutrukdo išlikti laukiant savo valandos!

Šiame sudėtingame kontekste krikščioniškasis tikėjimas, kurį kai kurie tvirtino esantį ant išnykimo ribos, Europoje sulaukė pritrenkiančio intelektualinio, dvasinio, apaštalinio ir misionieriško atsinaujinimo, kuris XX amžiaus viduryje atves į II Vatikano Susirinkimą.

Pirmoji XX amžiaus pusė bus siaubinga Bažnyčiai ir visai žmonijai, susidūrusiai su kruvinais persekiojimais ir skerdynėmis – dviejų pasaulinių karų ir baisių besivaržančių totalitarizmų padariniais.

Iš vienos pusės – marksistinis komunizmas ir “dialektinis, istorinis materializmas”, kuris su savo pasaulio nukariavimo užmanymu užplauks ant seklumos, tačiau ne be jo išprovokuotų dešimčių milijonų mirčių.

Iš kitos pusės – vokiečių nacizmas, pirmas sužlugęs siaubingo karo pabaigoje.

Tik pradedama drįsti kalbėti ir rašyti apie paties Adolfo Hitlerio ir jo skelbtų planų ištakas dar  prieš ateinant jam į valdžią. Prasidėjus Pirmajam Pasauliniu karui, jis su savo pirmaisiais bendrininkais priklausė nedideliai grupelei - “Thulė” draugijai, susikūrusiai iš vieno pasižymėjusio satanisto, Aleister Crowley veiklos.

Aiškus jo tikslas buvo visiškai sunaikinti visą žydų ir krikščionių paveldą, kad išvalytų vietą senųjų germanų kultų atgaivinimui. Apie tai galima paskaityti mano knygos “Ar šiandien dar reikalingas egzorcizmas?” 190-193 psl.

Tačiau, pasak III amžiaus Šiaurės Afrikos krikščionio Tertulijono “kankinių kraujas yra krikščionybės šaltinis” !

Iš vienos pusės - šių ideologijų žlugimas ir jas viena po kitos ištinkančios nesėkmės,  iš kitos –vartotojiškos visuomenės praktinio materializmo sukelta dvasinė tuštuma palieka vietos galimam (tikėtinam?) dvasinių dalykų sugrįžimui, Andrė Malraux žodžiais tariant:

“XXI amžius bus dvasinis arba jo nebus…”

Tačiau kokia prasme dvasinis?

Religinio fundamentalizmo (islamo ar sektų)?

Autentiško krikščioniško tikėjimo (įtakojusio religinį prabudimą buvusioje TSRS, Jono Pauliaus II pontifikatas ir naujųjų bendruomenių suklestėjimas Katalikų bažnyčioje)? O gal taip labai madingo šiandienos vakarų pasaulyje dvasinio sinkretizmo: New Age (Naujasis Amžius)?

4 skyrius
NAUJASIS AMŽIUS

Madingas “dvasinis” sinkretizmas

XX amžiaus pradžios vakarų žmogus atsiduria ypatingo skurdumo būklėje, be patikimų kelią rodančių orientyrų, kurie galėtų užpildytų jo asmeninį ar kolektyvinį troškimą gyventi. 

Psichoanalitikas Tony Anatrella kalba apie depresinę visuomenę; jos simptomai yra taip pat gausūs kaip ir priežastys:

  • Krikščioniškosios gairės, sistematiškai ir ypatingai antiklerikališkai kritikuojamos, neteko vertės jos akyse,
  • Per keletą paskutinių amžių žlugo madingos ideologijos (progresas, nacizmas, komunizmas…)
  • Vidinė liberaliojo kapitalizmo krizė rodo kaip sunkiai jis sprendžia iškylančius sunkumus (ir dažniausiai jo paties sukeltus).
  • Mondializacija skatina jos smukimą: ją skandinanti informacijos gausa ir žlugdantys sukrėtimai. Trumpai tariant, ji yra visiškai nesaugi!

Kaip užkirsti tam kelią?

Apibėgti  visas pasaulio prekyvietes ir prisirinkti jose visų žemynų vaisių, katiluose viską sumaišyti ir kiekvieną skirtingai paįvairinti pagal klientų skonius, pavirti ant silpnos ugnies, pateikti patraukliame inde – tai tradiciškame, tai egzotiškame, neužmirštant smuklės, kuri traukia smalsumą ir kelia apetitą… Pavyzdžiui:

  • žiupsnis populiariosios psichologijos, kurios centras - asmeninis pasitenkinimas,
  • “Gerai jaustis savo kailyje”,
  • pora šaukštelių egzotikos su pikantišku induizmo ar budizmo padažu;
  • pakalbėti apie reinkarnaciją, karmą, kvėpavimo sustabdymą, čakras ir t.t.;
  • pažadėti tapti “zen”;
  • pakviesti medituoti, susitelkti į save – svarbiausia nepasakyti, kas bus medituojama, nei ką rizikuojame atrasti,
  • įsilieti į didžiąją Egipto ar Mezopotamijos astrologų tradiciją, nepaniekinant astrologinių spekuliacijų ir remiantis jomis (po krikščionybės ateina naujoji Vandenio era),
  • iš visur surinkti visokių animizmų ir panteizmų paveldą,
  • sutelkti ir išlaisvinti mumyse snaudžiančias gyvybines energijas… (?)
  • nukreipti jas susijungimui su gamtos energijomis,
  • ieškoti šių energijų švytuoklės ir įvairiausių virgulių ir magnetizavimo technikų pagalba,
  • sugrįžti į ankstesnius gyvenimus ir užmegzti ryšį su mūsų protėvių dvasiomis,
  • neatmesti sąlyčio su Gamta patirties, kurią turėjo (arba tebeturi) šamanai, raganiai ir kiti afrikiečių ar Amerikos indėnų gydytojai;
  • iš naujo atrasti ir vystyti mūsų prigimtinį mediumiškumą,
  • ir pabaigai, kol katilas yra ant ugnies, itin paslaugiai ir maloniai tarti:

“Jūs turite galimybę būti įšventintu. Šie mokymai yra skirti tik tiems, kurie kaip jūs, pajėgia jais pasinaudoti.”

Neskubėkite prašyti sąskaitos. Paprastai ji būna didelė. “Tačiau jūs nesigailėsite tai patyrę ir netgi dar kartą to paprašysite!” Kaip priešnuodį galima paskaityti veikalus, išvardintus knygos gale esančioje bibliografijos “New Age” skyriuje.

II. Okultinės praktikos ir jų keliami pavojai

Prieš pradedant pagrindinių šiuolaikinių okultinių praktikų peržvalgą, svarbu padaryti keletą pastabų.

Kad išvengtume maišaties

Skaitytojas skaitydamas pirmąją istorinę dalį (kurią reikėtų žymiai plačiau išvystyti, tačiau tai pranoktų šio veikalo tikslą) turbūt jau suvokė, kad suprati visas šias praktikas galima tik jas susiejant su ezoterinėmis spekuliacijomis ir filosofinėmis, religinėmis, netgi mistinėmis tradicijomis, iš kurių jos kilo (nebent būtų priešingai!).

Čia tiktų prisiminti populiarų klausimą: “Kas pirmesnis – višta ar kiaušinis?”

Savaime suprantama, kad kiekvienoje okultinėje praktikoje slypi ištisa pasaulio (ir žmogaus vietos gamtoje) ir ištisa Dievo, dieviškumo ir neregimojo pasaulio koncepcija.

Be šito konteksto negalėtume suprasti nei šių fenomenų prigimties, nei juose slypinčių pavojų. Nebent bandytume daryti pavojingas interpretacijas…. Iš čia kyla tiekos mūsų amžininkų susižavėjimas viskuo, kas liečia besikartojančių atgimimų - reinkarnacijų idėją; tame jie regi galimybę pagaliau pilnai realizuotis! Tuo tarpu kai induistui ar budistui tai yra nelaimė, kurios jis bando išvengti griežtos askezės pagalba, vildamasis pagaliau sustabdyti savo atgimimus ir nustoti būti individu - tai yra iliuzijų vaisiumi.

Pagalba skyrimui

Daugeliu atvejų reikia atskirti, kas yra kas, dažnai tai padaryti yra labai sunku:

  • nekaltą ir paprastą vilionę nuo itin pelningos apgavystės! Pavyzdžiui, buvo suskaičiuotas Prancūzijoje veikiančių aiškiaregių ir gydymu užsiimančių žmonių padarytų sandėrių skaičius -  jo dydis priverstų iš pavydo išbalti visą medicinos sistemą ir valstybės iždą (kurie akivaizdžiai tegauna mažesniąją dalį!)
  • paprasčiausią gamtos reiškinių stebėjimą, protėvių patirties paveldą: pavyzdžiui Prancūzijos kaimuose spėjamos orų prognozės arba gydomosios augalų savybes.
  • nuo praktiko mokėjimo gudriai tampyti savo pacientų psichologines virvutes. Štai aiškiaregis, mokantis “vedžioti už nosies” tuos, kuriuos konsultuoja ir ištraukti reikiamą informaciją, kad galėtų nusakyti ateitį… arba “švelniosios”, “natūraliosios” - taip vadinamos “naujosios” medicinos propaguotojas, paskandinantis savo pacientą tokiame paaiškinimų sraute, iš kurio smagiai pasijuoktų tikras gydytojas!
  • dažnai gerai žinomus, bet mokslininkų dar neištirtus gamtos reiškinius - ne visuomet jie išdrįsta leistis į jų tyrinėjimus (bijodami nesėkmės ar pajuokos?). Pavyzdžiui vandens šaltinio ieškojimas virgule arba dangaus kūnų magnetizmo įtaka gamtos reiškiniams arba net žmogaus elgesiui!
  • nuo tikrų ir paprasčiausių prietarų: viskas, kas susiję su skaičiumi 13 (penktadienio 13 diena arba stalas, prie kurio sėdi 13 žmonių).
  • žmogaus smegenų funkcijų slėpinius! Spekuliacijos apie sapnus: Froido atradimas apie pasąmonės vaidmenį ir neurologų tyrinėjimai apie cheminių medžiagų įtaką neuronų funkcionavimui turėtų padėti patikslinti tai, kas susiję su sapnų interpretacija; tačiau ne tiek, kad visiškai atmestume galimybę, kad Dievas (gali būti ir dvasios) gali apsireikšti žmogui tokiu būdu! Tai svarbu išsiaiškinti kalbant apie afrikietiškąją kultūrą.

Štai prasmingi klausimai, kuriuos reikia mokėti kelti, tačiau neužsidarius a priori siaurame racionalume, kuris atmeta, - kartais, kai tai visiškai akivaizdu, - bet kokį neregimybės, antgamtybės arba Dievo įsikišimą į šių laikų reiškinius.

Mokslinis tvirtinimas, kad mokslas gali viską paaiškinti, labiau atskleidžia filosofinį pasirinkimą arba tikėjimo aktą, nei tikrai mokslinio tyrimo išvadą. Mokslas reiškinius tiria jam būdingais metodais, kurie ir kliudo leistis į metafizinius tvirtinimus. Ar anapus mūsų jutiminio pasaulio egzistuoja neregimi pasauliai, kuriuos galima būtų pavadinti dvasiniais arba antgamtiniais?

Ir jeigu jie egzistuoja, ar kai kuriais atvejais galima įrodyti jų persipynimą su jutiminiais mūsų patirties reiškiniais?

Teigiamas atsakymas į šiuos du klausimus, mažų mažiausiai hipotezės, kurią reikia patikrinti, lygmenyje, atveria kelią kitokiam – atviram, bet atsargiam žvilgsniui į okultines praktikas, su jomis susijusių dalykų prigimtį (dvasios? tačiau kokios dvasios?) ir pavojus, kurie tyko tų, kurie dažnai visai nuoširdžiai, sąmoningai nesuvokdami į jas įsivelia…

1 skyrius
Apie astrologiją ir horoskopus

Ar gali būti kas nors banalesnio kaip vadovautis horoskopu? Kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę radijas ir spauda siūlo juos naiviai publikai, tokiu būdu tikėdamiesi pritraukti daugiau skaitytojų ir pakelti tiražus. Kokie banalūs tampa pokalbiai, kai persimetant keliais žodžiais iškyla klausimas:

“O koks tavo ženklas (Zodiako!)”

Astrologija buvo viena iš pačių oficialiausių institucijų senuosiuose Rytuose (tiek Mesopotamijoje, tiek Egipte) ir Kinijoje. Niekas nebūdavo pradedama pirma nepasižiūrėjus, kaip išsidėstę dangaus kūnai. Būtent chaldėjai Mesopotamijoje 2000 metų prieš Jėzų Kristų iš to padarė tikrą žvaigždžių religiją. Žvaigždės buvo laikomos tikromis dievybėmis, kurių paskirtis valdyti pasaulį ir visus tautų ir žmonių istorijos įvykius. Magai, kurie atkeliavo į Betliejų pagarbinti ką tik gimusio karaliaus, tėra tik tolimi tiek astronomų ir astrologų, tiek mokslininkų ir kunigų palikuonys.

Žmonės, pažindami visą visatą valdančius dėsnius, bandys išvengti lemtingų pasekmių - ypač maldų ir ritualų pagalba. Po truputį šios praktikos tapo visuotinėmis visame antikiniame pasaulyje ir ypatingai Romoje II amžiuje po Kristaus.

Į šią sakralizuotą visatą, kuri pati visa buvo laikoma dievybe, kur žmonių laisvė tėra tik žaisliukas šių suasmenintų gamtos jėgų - dievybių rankose, galingai įsiveržia Izraeliui skirtas Dievo Žodis.

Žvaigždės tėra tik didžiuliai Dievo sukurti šviesuliai dangaus skliaute “dienai nuo nakties atskirti ir kad ženklintų metų laikus, dienas ir metus” (Pr 1, 14 – 18)

“Ar kad kartais, pakėlęs akis į dangų ir stebėdamas saulę, mėnulį, žvaigždes bei dangaus galybę, nebūtum sugundytas juos garbinti ir jiems tarnauti. Juos Viešpats, tavo Dievas, davė visoms tautoms, esančioms visur po dangumi.” (Įst 4, 19)

Ar bereikia pridurti, kad mokslinės astronomijos vystymasis Vakaruose ir Koperniko atradimai XVI amžiuje sugriovė bet kokį pasitikėjimą mitais ir spekuliacijomis žvaigždėmis ir Zodiako ženklais, bei iš to kilusiais ezoteriniais tyrinėjimais. Žvaigždės yra žvaigždės, nieko daugiau, tačiau nieko ir mažiau, nes savo spindėjimu ir didybe dangaus skliaute jos be žodžių šlovina Dievo, kuris jas sukūrė, didybę (Ps 104; 19, 1-7; 97, 6-9). Jos gali įtakoti potvynius ir kai kuriuos meteorologinius reiškinius; mokslininkų reikalas mums pasakyti kaip ir iki kokio laipsnio; tačiau žvaigždėse nėra įrašytas žmogaus likimas. Dievas, desakralizuodamas visatą, sugražino žmonėms laisvę, kurią jie buvo praradę dėl nežinojimo ir prietarų. Čia reikia kalbėti būtent apie prietaringumą, o ne  apie okultizmą.

Tėvas D. Auzenet būtent taip ir užbaigia savo nedidelę knygutę: “Didžiausia rizika yra tapti priklausomu. Nesiimama nieko, prieš tai neperskaičius dienos horoskopo. Galiausiai prarandama sveiko mąstymo nuovoka ir iniciatyvumo dvasia. Taip nugrimztama į pavojingą paralyžių, kuris įsišaknija baimėje ir neviltyje. Išsivysto stiprus potraukis remiantis ezoterika spėti ateitį, iškyla pavojus pakliūti į okultizmo sritį.

Medalio su savo Zodiako ženklu nešiojimas yra būdas išoriškai parodyti, kad tikima žvaigždžių galia. Taigi, tai yra priešinga krikščionių tikėjimui, nes kalba eina apie pagonybę. Tikras krikščionis niekada neturėtų nešioti panašių pakabukų.”

2 skyrius
Spiritizmas ir “dvasių” kvietimas

Dvasių kvietimas veda į  žymiai sudėtingesnes, dviprasmiškas ir pražūtingas tikroves, trumpai tariant, į okultizmo sritį.

Jaunystėje gyvenome Paryžiuje, kartą mano mama prabudusi sako mums: “Vaikai mano, melskitės už dėdę iš Liono, kuris ką tik mirė; šią naktį jis mane aplankė!”. Ir žinoma, dienos eigoje sulaukėme telefono skambučio su žinia apie dėdės, už kurį meldėmės, mirtį. Šioje vietoje turiu patikslinti, kad mano mama ilgą laiką bendravo su viena skalbėja, ateidavusia darbuotis į mūsų šeimą, ji buvo uoli aiškiaregystės praktikė… Mano mama turėjo įkyrų polinkį naudotis aiškiaregių paslaugomis.

Arba dar šis labai madingas moksleivių ir gimnazistų tarpe žaidimėlis, kurį žaidžiant susėdama  ratu aplink stalą ir kviečiamos dvasios.  Jeigu tai  veikia, labai greit įsitrauki į žaidimą - tai tampa aistra ir tęsiasi tol, kol atsitinka kažkas dramatiška: “dvasia”, kuri iki šiol buvo tuo ar ta, atskleidžia savo kortas ir reikalauja, kad nuo sienos nukabintume kryželį ir mestume po kojų, išryškėja jo tikroji tapatybė: “Š.Ė.T.O.N.A.S”. Taip bent jau nutiko vieną dieną gerbiamam masonui ir keletui jų ložės narių. Šis žmogus buvo taip išgąsdintas, kad nutraukė ryšius su masonais ir po kiek laiko atsivertė į katalikybę.

Kitu atveju dėl sūnaus mirties nepaguodžiama motina pradėjo užsiiminėti automatiniu rašymu, įsitikinusi, kad palaiko tiesioginį ryšį su savo dingusio vaiko siela…

Pirmąjį atvejį parapsichologai pavadintų paranormaliu spontanišku telepatijos reiškiniu. Antrasis – tikriausiai prasto skonio apgavystė, trečiasis – panašu į per daug didelės kančios sukeltą neurotinę būseną.

O jei tai iš tikrųjų dvasia? Tačiau tada kokia “dvasia”? Mirusio žmogaus siela? Tačiau kokio? Galbūt tai bloga dvasia, koks nors demonas ar netgi Šėtonas kaip asmuo?

XIX amžiuje spiritizmas buvo labai populiarus visoje Europoje. Švedija turėjo savo didįjį mistiką: Swedenborg; kitur – seserys Fox 1847 metais teigė girdinčios savo namuose dvasių beldimo sukeliamus garsus. Prancūzijoje literatūriniai sluoksniai taip pat susižavi šiuo fenomenu. Pats Viktoras Hugo bandė užmegzti ryšį su savo tragiškai dingusia dukra. Tačiau didysis spiritizmo teoretikas buvo Alan Kardec (1804-1869), sugalvojęs astralinį kūną. Šis astralinis kūnas tol, kol yra susijęs su siela, gali naudotis gyvos būtybės gebėjimais ir bendrauti su juo. Ši idėja, visiškai nepatikrinama hipotezė,  tapo tikros religijos centru, kuri tiek jam, tiek jo gausiems mokiniams tapo vartais į bendravimą su mirusiais!  Nuo to laiko daugybė piligrimų – pasekėjų ar paprastų smalsuolių lankosi prie jo kapo Pere-Lachaise kapinėse, kad pasikrautų “energija”. 

Gausybė tokio pobūdžio faktų kelia nerimą ir klausimus. Tačiau kaip juos interpretuoti? Vienas dalykas yra tikras: tie, kurie ieško būdų, kaip išprovokuoti šiuos reiškinius, smarkiai rizikuoja – tai gali tapti nesulaikoma ir griaunančia aistra arba net sukelti tikras neurozes ir psichozes. Visiškai akivaizdu, kad pateiktus paaiškinimus persijojus proto ir mokslo rėčiu, jų visiškai nebepakanka.  

Vis tik parapsichologai ir paranormalumų ieškotojai aktyviai domisi šios srities tyrinėjimais. Pasitaikė net gabus puikiu teologu galėjęs tapti bažnytininkas, besispecializuojantis bandymuose užčiuopti dvasių signalus elektroninių įrašymų aparatų srovės grandinėje ir tapusį automatinio rašymo protagonistu! Be abejonės jis užmiršo skaitinį su perspėjimais ir kitus kategoriškus Senojo Testamento pasmerkimus šiuo atžvilgiu (Kun 19, 31; 20, 6) – pavyzdžiui baisų epizodą, nutraukusį didžiojo karaliaus Sauliaus gyvenimą ir karaliavimą.

O Samuelis jau buvo miręs. Visas Izraelis buvo jį apraudojęs ir palaidojęs Ramoje, jo paties mieste. Saulius buvo  išvaręs iš krašto vėlių iššaukėjus ir žynius.

Filistinai susitelkė ir, atžygiavę prie Šunemo, įsirengė stovyklą. Saulius surinko visą Izraelį. Jie įsirengė stovyklą prie Gibojos. Pamatęs filistinų stovyklą, Saulius išsigando. Širdis jam drebėjo iš išgąsčio. Saulius teiravosi Viešpaties, bet Viešpats jam neatsakė nei per sapnus, nei per Urimus, nei per pranašus. Tuomet Saulius tarė savo dvariškiams: “Suraskite man moterį, iššaukiančią vėles, pas kurią galėčiau nueiti ir pasiteirauti.” Dvariškiai jam pasakė, kad En Dore yra moteris, galinti iššaukti vėles.

Saulius pasirengė, apsivilko kitus drabužius ir leidosi į kelionę su dviem vyrais. Jie atėjo pas tą moterį nakčia. Saulius tarė jai: “Prašyčiau išburti man per vėlę. Iššauk man tą, kurį pasakysiu. “ Moteris atsakė: “Be abejo, tu žinai, ką Saulius padarė ir kaip jis išnaikino iš krašto vėlių iššaukėjus ir žynius. Tad kodėl statai žabangus, kad mane gyvą užmuštum?” Bet Saulius jai prisiekė Viešpačiu: “Kaip gyvas Viešpats, dėl to tu nebūsi kalta.” Tada moteris paklausė: “O ką turiu iššaukti?” Jis atsakė: “Iššauk Samuelį.” Pamačiusi Samuelį, moteris sušuko visu balsu. Sauliui moteris tarė: “Kodėl mane apgavai? Tu esi Saulius! – “Nebijok, - tarė Saulius, - ką tu matai?” Moteris atsakė Sauliui: “Matau dvasią, kylančią iš žemės.” Jis klausė ją: “Kokia jos išvaizda?” – “Išeina senas vyras,- atsakė ji, - jis apsigaubęs skraiste”. Tada Saulius pažino, kad tai Samuelis. Žemai nusilenkdamas, jis puolė kniūbsčias. Samuelis tarė Sauliui: “Kodėl sudrumstei man ramybę, mane iššaukdamas?”

Šis epizodas mums parodo, kad Dievo Žodis neteigia, jog jokia bendravimo forma tarp gyvųjų ir mirusiųjų nėra įmanoma, bet jis griežtai uždraudžia bet kokį bandymą tai provokuoti. Dievas nedraudžia to, kas gera, tačiau griežtai liepia saugotis pavojingų praktikų, kuriomis žmogus rizikuotų prarasti savo laisvę, negalėdamas atskirti, kokia tai dvasia, būtų jų manipuliuojamas ir galiausiai atvertų duris netyrosioms dvasioms ir demonams, kurie prieš parodydami savo tikrąjį veidą yra įpratę  suvedžioti savo aukas, siūlydami patrauklius vaisius - kaip tai nutiko pasakojime apie pirmąją nuodėmę.

Šių avantiūriškų išvedžiojimų ir pavojingų praktikų akivaizdoje, Bažnyčia tiki šventųjų bendravimu.

Solidarumas tarp žmogiškųjų būtybių (esminė meilės buvimo tarp jų sąlyga) nenutrūksta su mirtimi ir mirusių tikinčiųjų sielos toliau gyvena ir myli Dievo šlovėje, o be to, Bažnyčia visais laikais tikėjo tuo:

  • kad mūsų maldos palydi ir padeda šioms sieloms užbaigti kelionę į Dangaus Karalystės ramybę (tai yra tai, kas vadinama skaistykla - paskutinis mūsų kelionės į Dievą etapas),
  • kad tie, kurie jau pasiekė kelionės tikslą, mums padeda savo užtarimu.

Dangaus ir žemės Bažnyčios bendravimas Iš Katalikų Bažnyčios Katekizmo

Trys Bažnyčios būviai.

„Kol ateis Viešpats savo šlovėje ir kartu su Juo visi angelai ir kol, sunaikinus mirtį, visa bus Jam pajungta, vieni iš Jo mokinių tebekeliauja šioje žemėje, kiti, užbaigę šį gyvenimą, dar skaistinasi, vėl kiti, pasiekę garbę, 'aiškiai regi vieną triasmenį Dievą, tokį, koks Jis yra'.“

Tačiau visi, nors skirtingu laipsniu ir būdu, esame tos pačios Dievo ir artimo meilės dalininkai ir giedame tą patį garbės himną mūsų Dievui. Juk visi, kurie yra Kristaus, turėdami Jo Dvasią, sudaro vieną Bažnyčią ir jungiasi Kristuje vieni su kitais.

„Tebekeliaujančiųjų vienybė su broliais, kurie užmigo Kristaus ramybėje, anaiptol nenutrūksta, bet, kaip Bažnyčia visada tikėjo, tik stiprėja, dalijantis dvasinėmis gėrybėmis.“

Šventųjų užtarimas

„Dangaus gyventojai, būdami tvirčiau suvienyti su Kristumi, didina visos Bažnyčios šventumą [...]. Jie nesiliauja užtarę mus prieš Tėvą, aukodami nuopelnus, kuriuos įgijo žemėje per vieną Dievo ir žmonių Tarpininką, Jėzų Kristų [...]. Dėl to jų broliškas rūpestis nepaprastai gelbsti mus silpnus“.

Neverkite, miręs aš būsiu jums naudingesnis ir daug labiau jums padėsiu, negu gyvendamas (Šv. Dominykas).

Būdama danguje, aš darysiu gera žemėje (Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė)

Bendravimas su šventaisiais

„Tačiau dangaus gyventojus prisimename ne vien dėl jų pavyzdžio, bet dar labiau dėl to, kad jiems rodoma broliška meilė stiprintų visos Bažnyčios vienybę vienoje Dvasioje. Mat kaip žemės krikščionių tarpusavio bendravimas suartina mus su Kristumi, taip bendravimas su šventaisiais mus su Juo suvienija; iš Jo, kaip versmės ir galvos, srūva visokia malonė ir pačios Dievo tautos gyvybė“.

Kristų mes garbiname, nes Jis yra Dievo Sūnus. Tuo tarpu kankinius vertai mylime kaip Viešpaties mokinius ir sekėjus dėl jų ypatingo atsidavimo savo Karaliui ir Mokytojui. O, kad ir mes taptume jų bendražygiais ir bendramoksliais!

Bendravimas su mirusiaisiais

„Gerai suprasdama tą viso Jėzaus Kristaus mistinio kūno bendrumą, keliaujanti Bažnyčia nuo pat pirmųjų krikščionybės dienų su didele meile minėdavo mirusiuosius 'kadangi šventa ir dievota mintis 'yra melstis' už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš [...] nuodėmės' (2 Mak 12, 45–46); Bažnyčia taip pat rūpindavosi juos užtarti.“ Mūsų malda už mirusius gali ne tik jiems padėti: mūsų užtarti, jie ir mus gali veiksmingai užtarti.

Vienintelėje Dievo šeimoje

„Mes visi, kurie esame Dievo vaikai, o Kristuje – viena šeima, bendraudami vieni su kitais tarpusavio meile ir vienu balsu šlovindami Švenčiausiąją Trejybę, liekame ištikimi tikrajam Bažnyčios pašaukimui.“
Katalikų Bažnyčios Katekizmas Nr. 954-959

Teologai gali užduoti du klausimus:

  • ar skaistyklos sielos jau gali mums padėti savo neregimu buvimu ir malda? Atrodo, kad Bažnyčia nesako nei taip, nei ne. Tačiau nematau priežasties, kodėl Dievas joms turėtų uždrausti mus mylėti veiklia meile…
  • jeigu Dievas kategoriškai draudžia užsiimti bet kokiu bandymu gauti jutiminį jų dvasinio buvimo ženklą, ar jis draustų joms jį mums suteikti?

Tai patvirtina ir tas faktas, kad Bažnyčios ir mistikos istorijoje gausu tokio pobūdžio ženklų – pavyzdžiui Mergelės Marijos ar kitų šventųjų pasirodymai išrinktosioms sieloms.

Palikime laisvą lauką teologų ieškojimams, kad jie padėtų mums suprasti šių išskirtinių faktų prigimtį ir prasmę ir venkime dviejų priešingų gundymų:

  • iš anksto neigti to galimumą ir realumą;
  • matyti tai visur ir ant to statyti savo tikėjimą ir gyvenimą… Reikia saugotis netikro misticizmo, per daug klaidinančio šiandienos protus. Jei ji po ilgų ir skrupulingų tyrinėjimų pripažįsta kai kuriuos visą Bažnyčią liečiančius pasirodymus ir apreiškimus (Lurdas, Fatima), tai  niekuomet jų neprimeta tikėjimo vardu. O dėl privačių apreiškimų - ji neneigia jų galimumo tol, kol jie iš tikrųjų lieka privačiais!

Greitai peržvelkime paskutinį glaudžiai su mūsų tema susijusį klausimą. Ar neregimojo pasaulio dvasiniai tvariniai, nesvarbu kokie bebūtų jų vardai pagal kuriuose juos atskiriame, gali pasitarnauti žmogui ir progai pasitaikius pasirodyti jiems jutiminiu būdu?

Biblija atsako mums: taip, ir pateikia daugybę tokių pasirodymų pavyzdžių. Tokia yra ir žodžio angelas reikšmė (tai reiškia Dievo pasiuntinys jo žiniai skelbti ar jo vardu įvykdyti tikrą jo išganymo darbą). Tačiau palikime Dievui ir jo angelams laisvę įsikišti kada ir kaip jie nori! Jei ne, rizikuotume atidaryti duris ne Dievo, bet puolusiems angelams, blogosioms dvasioms, kurios kad suviliotų žmogų yra įpratusios apsimesti šviesos angelais!

3 skyrius
Aiškiaregystė ir ateities spėjimas

Aiškiaregystė dar giliau veda į okultizmo pasaulį ir kad ir ką kai kas besakytų – vis pavojingiau žengiame ten, kur karaliauja demonai.

Šiaip ar taip, egzorcizmo apeigynas (tiek 1999 metų, tiek 1614) nurodo, kad demoniško veikimo, kuris gali nueiti iki apsėdimo,  ženklas yra  tolimų ir paslėptų dalykų žinojimas.

Kaip matėme, ateities spėjimo praktikos visada egzistavo žmonijos istorijoje ir civilizacijose. Užtenka priminti Pitijos vaidmenį Graikijoje ir oficialų paukščių skrydžio stebėjimą Romoje – gerą blogą lemiantį ženklą arba paaukotų aukų vidurių stebėjimą. Kai kurios praktikos dar ir šiandien tebėra naudojamos – būrimas kortomis, chiromantija (delnų linijų skaitymas) ar sapnų aiškinimas.  Specialistai tam naudoja įvairias priemones: kavos tirščius, kristalinį rutulį, rašalo dėmes, ugnį, skaičius (numerologija), arba kriaukles Afrikoje…

Tačiau visa tai tėra tik pagalbinės asmenine aiškiaregio, apdovanoto paslaptinga galia, kurią jis laiko dovana, nuožiūra naudojamos priemonės. Dažnai tai įgimta dovana, paveldėta iš protėvių arba perduota tėvo sūnui ar motinos dukrai, kuo labiau ją naudoji, tuo labiau ji vystosi. Kiti ją gauna per įšventinimą iš mokytojo. Kai kurie tai įgyja tam tikrų asketinių ir maginių praktikų pagalba.

Tačiau kokia yra šių galių prigimtis ir pirminis šaltinis?

Tėvas Vernette 1985 metais sausio mėnesį Mokslo žurnale pasirodžiusiame straipsnyje rašė: “Aiškiaregystė neturi nieko religiško. Tai kartu ir įgimtas, ir įgytas menas. Iš tikrųjų visi žmonės latentiniame stovyje turi  daugiau ar mažiau išvystytą gebėjimą savo mintis projektuoti į kitą ir priimti kito kaip savo. Tame nėra jokio antgamtinio - dieviško arba velniško įsikišimo”.

Tai gamtinis ir psichologinis paaiškinimas. Tačiau dar reikia suprasti, kodėl kai kurie yra “tokiais gimę” - kaip pavyzdžiui Michel Berrette (Buvau aiškiaregis, dabar praregėjau, Fayard 1992) ir kodėl šis aiškiaregis prarado savo galią tą pačią akimirką, kai tik ją atidavė Dievui, kadangi suprato, kad galbūt ši dovana atėjo ne iš Dievo, o kažko kito, ir yra nuodingas visų jo gyvenimo nesėkmių šaltinis?

Taigi?

  • dovana, kurią visi turi latentinėje būsenoje?
  • pirmykščių žmonių turėtas sensorinis arba psichinis gebėjimas, kurio neteko civilizuotas žmogus,  palaipsniui prarasdamas ryšį su gamta?
  • reikia ieškoti aiškiaregystės geno ar chromosomos?
  • ypatingas sensorinis ar psichinis gebėjimas, panašus į tą, kuriuo buvo apdovanoti žmonijos genijai (Mocartas muzikoje, Einšteinas matematikoje)?
  • arba ypatingo atsivėrimo dvasių ir ypač demonų ir okultinių praktikų pasauliui vaisius? Nes geras angelas tikrai neduotų gebėjimo (taigi ir praktikų), sukeliančio pasibjaurėjimą Viešpačiui!

Žinant, ką gali matyti tikras aiškiaregys, tėvo Vernette pateiktas paaiškinimas apie natūralų psichinį gebėjimą nėra pakankamai išsamus. Gal to užtektų ypatingo jautrumo žmonių ar įvykių atžvilgiu suvokimui (garsioji moteriška intuicija), tačiau nepakanka, norint suprasti, kaip aiškiaregis gali staiga išvysti kokio nors įvykio vaizdą,  ypač jei jis vyksta už kelių šimtų kilometrų ar vyko užpereitais metais arba galbūt nutiks tolimoje ateityje… ir netgi tai, kas slypi kokio nors čia pat ar toli esančio žmogaus  širdies gelmėje.

Atrodo, kad visais šiais atvejais įtikinamesnė atrodo paranormali arba net antgamtinė tokio pažinimo, kurį tik vienas Dievas arba viską Dievo šviesoje reginčios dvasios tegali turėti, kilmė. 

Tada mintys kyla apie Šventosios Dvasios dovanas ir charizmas, duodamas jos tarnams, kai jie tam pakankamai atviri ir pralaidūs jos šviesai. Beje, Šventoji Dievo Dvasia, draudžianti aiškiaregystės praktikavimą, negalėtų įkvėpti tų, kurie tai daro norėdami patenkinti nesveiką ir bedievišką konsultuojamųjų smalsumą! Tačiau yra ir kitokių tokią galią turinčių dvasių, kadangi jos yra dvasios ir jų pažinimas nepriklauso nuo mūsų juslinių organų gautos informacijos, jų iškreipta valia padeda apsimesti šviesos angelu…

Netgi jei ir ne visada jos yra šių galių šaltinis, deja, patirtis rodo, kad šios netyrosios dvasios (pavyzdžiui Apd 16, 16-18 aiškiaregės turėta spėjimo dvasia, kurią Paulius išvarė Jėzaus Kristaus vardu) visuomet prisistato, kai darome tai, ką uždraudė Dievas ir atvėrėme joms duris.

Nesvarbu kuo yra tas, kas tuo užsiima – aiškiaregis ar konsultuojamasis – jis sunkiai nusižengia tikėjimui, parodo savo tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu Tėvu, viską vedančiu į meilę, išmintį ir kantrybę, trūkumą. Jis išpuikėliškai bando pasisavinti vienam Dievui tepriklausančią galią. Jis pakliūva į demonų įtaką ir gali prasti savo laisvę ir tapti jei ne jų, tai mažų mažiausiai aiškiaregio manipuliacijos objektu (Emanuelės patirtis, apie kurią kalbėjome knygos pradžioje); jau nekalbant apie visokių rūšių psichinius negalavimus, kurie anksčiau ar vėliau ištinka aiškiaregį arba konsultuojamąjį: nerimas, priklausomybė, tikėjimo nusilpimas…

“Reikia atmesti visas būrimo formas, kuriomis siekiama šauktis šėtono ar demonų pagalbos, kalbinti mirusius arba užsiiminėti kitokiais veiksmais, klaidingai manant, jog jie “atidengs” ateitį. Horoskopų patarimai, astrologija, būrimas iš rankos (chiromantija), pranašingų ženklų ir likimų aiškinimas, aiškiaregystė, mediumų paslaugos tik maskuoja norą valdyti laiką, istoriją, galiausiai ir žmones, o drauge padaryti sau palankias paslaptingas jėgas. Visa tai nesiderina su vien Dievui privaloma garbe ir mylinčios Dievo baimės kupina, vien Jam priklausoma mūsų pagarba.”

4 skyrius
Ekstrasensai, kerėtojai, virgulininkai

Vienu iš didžiausių žmogaus rūpesčiu teisėtai yra sveikata ir susidūrimas su liga ar mirtimi jam gali tapti dar sunkiau pakeliamu patyrimu, jei per atmintį ir vaizduotę jis susiprojektuoja į kančią ir taip ties ja susikoncentruodamas dešimt kartų ją padidina.

Taigi, visos civilizacijos turėjo netikrų gydytojų, buvusių kartu ir senolių patirties, ir jų pasaulio sampratos vaisiais.

Gydomosios augalų savybės dažnai yra ne tik “gerų moterėlių vaistais”, bet jas patvirtina mokslinė šių laikų medicina.

Tačiau vyraujančiam animizmui persmelkus pasaulio sampratą, neišvengiama tapo ir medicinos užteršimas magija – dėl ko iki šiol kyla klausimai norintiems prie to sugrįžti šiais laikais. Tačiau nereiškia, kad tai neverta deramos pagarbos ir nėra veiksminga. Atrodo, kad kinų medicinos reputacija buvo išteisinta; ypatingai vienas iš pagrindinių jos elementų – akupunktūra. 

Ir vis dėl to tiems, kurie vienareikšmiškai norėtų išaukštinti taip vadinamą natūraliąją ir tradicinę mediciną, gerai būtų priminti, kad gyvenimo trukmės pailgėjimas ir retai bepasitaikančios masinės epidemijos yra proporcingai susijusios su mokslinės medicinos, galiausiai įsivyravusios Vakaruose, paplitimu.

Neužmirškime, o ypač kai kurie savo medicininėmis žiniomis ir galia puikuotis gundomi mokslininkai, seno krikščionių gydytojų priežodžio: “aš slaugau, o Dievas gydo”.

Prancūzijos kaimuose ir net kai kuriuose miestuose nesuskaičiuojama galybė gydytojų užsiima nelegaliu gydymu, nepaisydami dažnai jiems už nelegalios medicinos praktikavimą keliamų teisminių procesų.

Jų oficialiai nepripažintos technikos dažnai visiškai legaliai yra naudojamos tikrų gydytojų; paminėkime atsitiktinai – akupunktūra, stuburo terapija, akies rainelės terapija…

Problemą čia kelia tai, kad šie gydytojai užsikrečia animistinėmis arba maginėmis praktikomis.

Minėjome pavyzdį apie ugnies užgesinimui, tai yra nudegimų gydymui, skirtą užkalbėjimą (ar dovaną?).

Be jokios abejonės tiek pat galėtume kalbėti apie daugumą mūsų kaimų gydytojų, kurie “palengvina” vienokią ar kitokią žmonių ar gyvulių ligą. Tačiau taipogi reikėtų pasisaugoti, ypač miestuose, daugybės švelniosios, natūraliosios ar naujosios medicinos pasekėjų, kurie dažnai yra apsirūpinę vieno ar kito fakulteto diplomais ir įvairių dažniausiai užsienyje esančių mokyklų sertifikatais…

Šios technikos gali būti akivaizdžios arba po itin pagoniškos antropologijos ir filosofijos, susimaišiusios su panteistinėmis ir animistinėmis koncepcijomis, priedanga gali slypėti ištisa daugiau ar mažiau magiška dinamika.

Jeigu praktikas jums kalba apie energijas, auras, magnetizmą arba bangas, jei naudoja švytuoklę, rankų uždėjimą (net jei ir neliečia paciento) arba apie prieš tai buvusius gyvenimus, reinkarnaciją ar astralinį kūną, būkite budrūs!

Abejotinais atvejais gerai yra širdyje melstis, prašyti Kristaus ir Mergelės Marijos apsaugos.

Aiškiaregystės, spiritizmo arba neaiškaus kerėjimo  bandymas nepavyksta ir tada praradęs orientaciją ir nuginkluotas praktikas turi pripažinti savo nesėkmę.

Kartą tai patyriau televizijos studijoje: susidūriau su žinoma aiškiarege, kuri, panašu, niekada nebuvo patyrusi nesėkmės tiesiogiai demonstruodama savo aiškiaregiškumą. Laidos pradžioje vedėjas jai padavė du vokus su skirtingų žmonių vardais, kuriuos laidos pabaigoje ji turėjo atspėti. Kamera visą laiką buvo nukreiptą į ją - besiruošiančią parodyti savo triumfą. O aš širdyje paprasčiausiai meldžiausi…

Ir pabaigoje, kai reikėjo pateikti atsakymą, ji suabejojo, pradėjo murmėti, abejodama pasakė vieną vardą, paskui kitą ir kai galiausiai buvo atplėšti jos klaidą atskleidžiantys vokai, ji pradėjo raudoti, niekaip negalėdama suprasti, kaip galėjo jai nepasisekti. Tačiau aš supratau! Laida buvo rodoma vėliau: jos vedėjas nukirpo paskutinius kadrus ir prilipdė pabaigą: “tai nėra įtikinama, bet beveik pavyko!”

Vienas mano pažįstamas, pakliuvęs pas praktiką, kuris pasirodė besąs kerėtojas, visą laiką, kol buvo pas jį, tyliai meldėsi. Pastarasis niekaip negalėjo suprasti, kas vyksta, ir apimtas blogos nuotaikos liepė pacientui išeiti. Tokių terapijų atveju sunkiausia yra tai, kad dažnai nieko nesakydamas daktaras sumaišo abejotinas su jokių problemų nekeliančiomis praktikomis; arba, jei paprašome jų paaiškinti, kas vyksta, pradeda daug ir nesuprantamai gražbyliauti!

Vieną kartą pats buvau įkliuvęs: negalėdamas daugiau lankytis pas įprastą stuburo terapeutą, savo vaistininko paklausiau kito artimiausio gydytojo adreso. Pastarasis tobulai sutvarkė mano stuburą, tačiau, apsilankius trečią kartą, praktikas uždėjo ant manęs rankas - kas man sukėlė abejonių. Į mano klausimą jis atsakė painiai ir aš supratau, kad jis užsiima kerėjimu. Aš jam sumokėjau kiek priklausė, padėkojau… ir daugiau nebeatėjau!

Keletą metų prieš tai tokiomis pačiomis aplinkybėmis lankiausi pas paprasčiausią kaulų išnirimo specialistą. Jis tik įgudusiai ir rūpestingai sutvarkė mano slankstelius. Tačiau kaip atskirti, kai esi neteisingai informuotas, šarlataną, jo gebėjimų prigimtį ir kilmę nuo paprasto gydytojo ar šaunaus žmogaus, kuris paprasčiausiai pataria, kokie augalai galėtų jums padėti?

Taigi, problemos sprendimo raktas yra žinoti, kas iš tikrųjų yra tas keistasis kerėjimas, kuriuo su švytuokle ar be jos naudojasi ekstrasensai ar kerėtojai.

Tam visų pirma reikėtų, kad šie specialistai susitartų dėl savo manipuliacijų objekto, tačiau dar  toli iki to! Reikėtų, kad rimtus tyrimus padarę mokslininkai nurodytų tikslią šių reiškinių kilmę ir savybes; tačiau iki to dar toliau!

Akivaizdu, kad šios praktikos ir apie jas pateikiami paaiškinimai (?) atskleidžia arba ezoterines spekuliacijas, arba pagoniškas filosofijas, kurios visos yra daugiau ar mažiau panteistinės ar animistinės arba iš magijos srities… ir visa tai nepadidina pasitikėjimo!

Jeigu tai ne gamtinis reiškinys, kurį galima ištirti moksliniu būdu, galima galvoti apie neregimojo pasaulio intervenciją; tačiau kokios dvasios gali įsikišti?

Tiek praktikomis, tiek spekuliacijomis apipintas pagoniškas, panteistinis, animistinis arba magijos kontekstas gali tik pakviesti į kraštutinį apdairumą!

Juo labiau, jei panašu, kad malda sutrikdė ar net gi sukliudė gerą fenomeno eigą.

“Medis pažįstamas iš vaisių” - sako Evangelija (Mt 7. 15-16). Kadangi iš tikrųjų atidus ir objektyvus tokių praktikų stebėjimas turėtų mums laikyti parengtyje. Atsargiai, pavojus! Jei dar neįklimpome į magiją, tai pavojingai prie jos artėjame!

5 skyrius
Magija, raganavimas, būrimas

Priartėję prie okultinio pasaulio, kartu ir traukiančio, ir keliančio nerimą, žvilgtelkime į mažiau dviprasmiškas jo apraiškas: magiją ir raganavimą. Čia mes jau vaikštome nebe užminuotame lauke, bet kas kart dėdami ant žemės koją, pataikome ant minos.

Į tai mus įves vienas tiesą atskleidžiantis anekdotas.

Prieš keletą metų atsidūriau vieno didelio viešojo kanalo televizijos studijoje. Prieš mane sėdėjo įvairių sričių specialistai ir keistu apdaru apsirengusi moteris: juodai ir raudonai, kepurė su ragais, rūkstantis smilkytuvas, vienoje rankoje didžiulis peilis, o kitoje - mažytė vaško lėlė. Ji akivaizdžiai demonstravosi esanti ragana ir visą laidos laiką badė savo lėlę adatomis. Jos paklausė:

“-Kam jums reikalingas šis peilis?

-Dievybėms iškviesti!

-Jūs užsiimate juodąja ar baltąja magija?

-Baltoji ar juodoji? Aš užsiimu magija! Tai požiūrio klausimas. Matote, aš specializuojuosi seksualiniuose užkeikimuose. Kai kokia nors klientė skundžiasi savo vyro neištikimybe aš jos paprašau atnešti kokį nors jam priklausantį daiktą, geriausiai gaktos plauką, jį įsmeigiu į lėlę, po to paklausiu kokiu metu vyras išeina iš namų ir grįžta. Ir žinoma, mokestis avansu… Kai neištikimas vyras yra pas savo gražuolę, aš einu į savo kabinetą atlikti ritualo: tuomet jis tampa bejėgis! Kai galvoju, jog jis jau sugrįžo į mano klientės namus, atlieku kitą ritualą… ir jis vėl tampa (veiksmai patvirtina!) toks pajėgus, kaip savo jaunystės meilės laikais…”

Laukiau laidos pabaigos, kad galėčiau jai padėkoti už aiškius atsakymus ir ypač už jos padarytas užuominas į kviečiamas dievybes, palikdamas jai sunkią atsakomybę patikslinti kokias (ji to nepadarė!).

Po to pridūriau: “Baltoji ar juodoji – tai magija. Sutinku ir dėkoju už atsakymą. Tačiau čia yra vienas iš dviejų – arba tai neefektyvu ir jūs žinote, kad tai civiliniame kodekse apibrėžtas sukčiavimo nusikaltimas! Arba tai efektyvu, jūs tai žinote ir darote - tai bandymas paveikti fizinio asmens integralumą, tai yra Aukščiausiojo teismo baudžiamas nusikaltimas! Ką jūs renkatės?”

Telestudijoje nuvilnijo juoko banga ir mūsų ragana susilaikė nuo atsakymo. Tačiau prieš tai jau buvo pripažinusi, kad jos paslaugos yra brangiai apmokamos - priklausomai nuo darbo svarbos.

Taigi, kas yra magija?

Petit Robert žodynas (1967) ją apibrėžia taip:

“Menas okultiniais metodais sukelti nepaaiškinamus arba tokiais atrodančius reiškinius… Metodų visuma – paslaptingumu pasižymintys veiksmai ir žinios, naudojami visuomenėse, vadinamose primityviomis.”

“Praktikos [… ] kuriomis norima sau pajungti slaptingas jėgas, kad jos tarnautų, ir įgyti antgamtinės galios kitiems žmonėms.” (Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Nr. 2117).

1994 metais Toskanos vyskupų konferencijos paskelbtame dokumente sakoma:

“Visos šios praktikos remiasi bendra “pasaulio, kuriame egzistuoja okultinės jėgos, įtakojančios žmogaus gyvenimą, vizija. Šias jėgas ritualinių praktikų, automatiškai duodančių efektą, pagalba gali valdyti magas; kreipimasis į dievybes yra grynai funkcinis, norint pasiekti pageidaujamų rezultatų.

Iš tikro, magija nepripažįsta jokios už ją aukštesnės jėgos; ji teigia galinti priversti pasirodyti net pačias dvasias ar kviečiamus demonus ir įvykdyti tai, ko iš jų prašoma.”

Akivaizdu, kad tai pirmykščių, vadinamų animistinėmis, religijų kultūrinis kontekstas ir jų tikėjimas dvasiomis, kurios neregimai vadovauja visiems gamtos reiškiniams ir žmonių gyvenimams. Tačiau priešingai religingam žmogui, maldomis ir aukomis atiduodančiam pagarbą dvasioms (tam, kad susitaikyti su jomis, gauti jų malonių ar išvengti jų rūstybės), raganius (kerėtojas) siekia jas pajungti sau, valdyti ir priversti automatiškai atsiliepti į jo ritualus.

Animistiniame ar politeistiniame kontekste šios dvasios (ar dievybės) žmogui gali būti palankios arba ne. Kai šie tikėjimai ir praktikos yra monoteistinėje kultūroje, dvasios yra skirstomos į blogąsias arba netyrąsias (demonus) ir gerąsias dvasias (protėvių sielos, Dievo angelai); tačiau ritualų tikslas yra tas pats: priversti jas automatiškai įvykdyti tai, ko iš jų tikimasi.

Televizijos raganos pareiškimai ir praktikos tobulai dera su tuo, ką primena italų vyskupai! Tiek taip vadinamoje “baltojoje magijoje”, kuria ragana kreipiasi į geras dievybes (tai reiškia į dvasias), tiek “juodojoje”, kuria kreipiasi į blogąsias dvasias, ragana savo ritualais pajungia dvasias sau ir įsako automatiškai padaryti tai, kas iš jų reikalaujama!

Tokiu būdu magija ir raganavimas yra vieta, kur žmogaus puikybė ir galios troškimas parodo savo tikrąjį veidą. Ir suprantamas visur, kur tik raganius užsiima savo paslaptinga veikla, keliamas siaubas ir visą visuomenės gyvenimą paraližuojantis nepasitikėjimas, kur kiekvienas bijo, kad jo kaimynas, priešas, kartais jo paties šeimos narys nenueitų pas raganių, kad jis jį užkerėtų.

Ir jei kas suserga ar patiria sunkumų, iš kart daroma prielaida, kad kas nors kreipėsi į raganių arba, jei tik turi galią, ir pats užkerėjo… Be jokios abejonės, kad dėl to dar ir šiandien juodoji Afrika yra baimės šalimi – tai trukdo išspręsti jos gausias problemas! Kai kuriose gentyse ši baimė, gimus vaikui, verčia tėvus jam suteikti slaptą vardą, kuris ištariamas tik vienintelį kartą, baiminantis, kad blogosios dvasios ir raganiai vėliau jam nepakenktų!

Tačiau jei “Dievas yra Dievas”, niekas negali jo valdyti, mes tegalime jį tik garbinti ir melsti tikėjime… Ir dvasios, į kurias kreipiasi raganiai, negali būti Dievo dvasios, gerosios dvasios; tai tėra tik demonai, net jei jie ir vadinami ar pristatomi kitais vardais. 

Vos tik įžengus į magijos sritį, sąmoningai ar nesąmoningai bendradarbiaujame su Dievo ir žmonių Priešu: garsios Perrault pasakos žodžiais tariant – vilku, apsimetančiu piemeniu tam, kad “lengviau tave suėstų, mano vaikeli” (Raudonkepuraitė).

“Bet kokia magija arba žyniavimas, kuriais norima sau pajungti slaptingas jėgas, kad jos tarnautų, ir įgyti antgamtinės galios kitiems žmonėms – nors tai būtų daroma ir gydymo sumetimais, yra sunkus nusižengimas prieš religingumo dorybę. Kai tokius veiksmus lydi noras pakenkti kitiems ar kai ieškoma demonų pagalbos, reikia juos dar labiau smerkti.” (Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Nr. 2117)

Šiais laikais rimtas požiūris į magiją ar raganavimą gali atrodyti pasenęs ar prietarais persunktas folkloras.

Tačiau nesuklyskite, netgi mūsų pilname mokslo ir technikos pasaulyje jos visur gyvuoja daugybe būdų. Ir dažnai yra žymiai baisesnės, negu manoma: ar tai būtų juodosios Afrikos raganiai (ypač iš Kamerūno ar Benino), emigravę į Haitį ir Antilus vudu forma (ir iš ten sugrįžę į Prancūziją!) taip pat į Braziliją (macumba); Amerikos indėnų, Indijos, Tibeto, arabų, ypač Maghrebo ar kitur… arba paprasčiausi mūsų kaimų kerėtojai ar senasis vakarietiškas ezoterizmas…

Taip Paryžius tapo visų pasaulio magijos praktikų susitikimo vieta! Marabu, aiškiaregiai ir raganiai reklamuojasi savais būdais… Ir jų atnešama žala yra milžiniška:

  • tikėjimui ir bet kokiam dvasiniam ieškojimui, kuriems jos yra visiškai priešingos,
  • socialiniam gyvenimui, skleisdamos nepasitikėjimo atmosferą, keldamos baimę, susiskaldymą ir neapykantą, 
  • baisus nerimas ir fobijos, dažnai neurozes ir psichozes, kurias sunku gydyti, kadangi didžiąja dalimi jos yra dvasių ir demonų veikimo vaisius, kuriems medicina neturi jokios galios,
  • net gi gali būti užvaldymų ir apsėdimų priežastimi…

Taigi, atsargiai…

Tačiau nebijokime, nes Dievas vienas yra Dievas, Visagalis ir per Kristų, jo Kryžių ir Prisikėlimą, Šventosios Dvasios galia Jis NUGALĖJO Priešą ir sunaikino jo ginklus…

Vis dėl to saugokimės ir “netampykime tigro už ūsų”, net jei ir atrodo, kad jo nagai nušlifuoti!

6 skyrius
Satanizmas

Nuo senojo protėvių, beveik visai žmonijai bendro animizmo ir politeizmo pamato mes po truputį pakilome iki magijos ir raganavimo praktikos. Tačiau su satanizmu kylame į viršūnę, į aukščiausią siaubo tašką; teisingiau būtų sakyti - į bedugnės gelmę.

1. “Pati piktžodžiškiausia forma yra Šėtono šaukimasis ir jo bei demonu kultas, atliekamas tarpininkaujant ritualams ar adeptams, kurie, atsižadėdami per krikštą gauto tikėjimo ir priklausymo Bažnyčiai - bent jau išoriniais veiksmais - atiduoda savo gyvenimą į Blogio rankas.

Demonas yra suvokiamas ne kaip Dievo valdomas blogio įsikūnijimas, bet kaip nepriklausomas dievas, visur esantis, visagalis ir piktas. Ne kaip jėga, su kuria reikia kovoti, bet kaip galingas sąjungininkas, kurį geriau turėti savo pašonėje ir dievybė, kurią reikia garbinti.

2. Satanistiniams ritualams dažnai būdingos “juodosios mišios”, kurių metu yra išniekinamos konsekruotos, už atlygį slaptai pavogtos, ostijos.

Maginiuose ritualuose plačiai naudojami katalikų apeigų daiktai: altoriaus apdangalai, kryžius, monogramos, žvakės, smilkalai, šventintas vanduo, druska, varpeliai, lempos, karūnos ir liturginiai indai.

Privačių televizijų laidose net gi galima išvysti kunigo arnotais, stulomis, kryžiais apsirengusius magus, kalbančius iš liturginių knygų paimtas maldas ir egzortus.

Galime suprasti, kaip gali būti suklaidinti mažai kritinio mąstymo teturintys krikščionys, ypač tada, kai okulto aktoriai prisistato pašvęstaisiais arba “rytų apeigų kunigais”, sukeldami dar didesnę sumaištį”

Campanie vyskupų pastoracinis dokumentas.
1995 balandžio 2 d. Katalikų dokumentai
Nr. 2, 122 1995 rugsėjo 3 d. p. 804

Savo ankščiau išleistame veikale apie egzorcizmą buvau užsiminęs apie susitikimą vienoje televizijos laidoje su tokiu Yul Ruga ir jo didžiąją kunige.

Šis asmuo sakėsi esąs didysis liuciferiškos sektos, susijusios su WICCA, kunigas. Šios sektos pasekėjams Liuciferis nėra esybė, bet kultūrinis, iš Biblijos paimtas simbolis, primenantis rytinę žvaigždę. Šios sektos manymu tai yra šviesos angelas, nuverstas nuo savo sosto to, kuris skelbiasi Vieninteliu Viešpačiu ir Dievu.

Sektos tikslas yra išrauti judėjiškas – krikščioniškas žmonijos šaknis, kad vėl galėtų atgyti senosios  keltų ir germanų apeigos, skirtos šių civilizacijų dievybėms. Sektos pasekėjai per mokymus, liturgiją ir raganavimo ritualus įtiki, kad darbuojasi žmonijos gėriui - gražindami į savo vietą tikrąjį Dievą, tai yra Liuciferį, ir padarydami galą žydų ir krikščionių garbinamo “Uzurpatoriaus” viešpatavimui. Tame atpažįstame Adolfo Hitlerio sumanyto plano esmę!

Beje, laidos metu vienas žurnalistas atskleis tikrąją Yul Ruga tapatybę, jis įrodė, kad iš tikro – tai  buvęs aukštas nacių pareigūnas…

Taip pat pacituosiu Edouard Brasey, atidžiai tyrinėjusio Fiurerio minčių šaltinį, išvadas.

Viskas prasidėjo nuo vieno turtingo anglo, vardu Aleister Crowley, palaido gyvenimo, slaptos draugijos Hermetic Brotherhood of the Golden Dawn vadovo. Crowley sakėsi perėmęs šias idėjas iš nežinomų vyresniųjų.

Maišydamas magines, ezoterines, induistines ir seksualines praktikas, jis norėjo įvykdyti Didįjį liuciferiškąjį darbą. Būtent jis, paraginus tokiam Karl Haushofer, įkūrė Rytų Šventyklos Ordiną, iš kurio gimė Berlynas, vėliau Vril draugija, Thulė draugija, kurios emblema buvo svastika.

Pastaroji draugija užverbavo ne tik būsimąjį nacių vadą Rudolfą Hess, bet ir… patį Adolfą Hitlerį! kuris, tarp kita ko spėjama, tapo matomu vadu dėl to, kad turėjo mediumo galių.

Būtų galima pasijuokti iš šių kliedesių, jei nežinotume į kokį siaubą jie nuvedė…

Čia akivaizdžiai regime sutelktus elementus, vedusius nuo senosios pagonybės iki šiuolaikinių ezoterinių - okultistinių kliedesių: dvasių ir daugybės pagoniškų dievybių kultas, maginės praktikos, ezoterinės spekuliacijos, tarsi nuo grandinės nutrūkę seksualiniai iškrypimai (ties kuriais vengiau išsiplėsti)  ir šalia to visceralinė neapykanta visam žydų ir krikščionių paveldui.

Kad atpažintume demoniško veikimo ženklus, laikas priminti naujojo Egzorcizmo apeigyno (1999) nurodytus kriterijus. Šalia tradicinių kriterijų (kalbėjimas arba supratimas svetima kalba, tolimų arba slaptų dalykų žinojimas, anormalios jėgos turėjimas) Apeigynas prideda moralinės ir dvasinės srities ženklus: “stiprų pasibjaurėjimą Dievu, Šventuoju Jėzaus Vardu, palaimintąja Mergele Marija, šventaisiais, Bažnyčia, Dievo Žodžiu, apeigomis, ypač sakramentinėmis, ir šventaisiais paveikslais…

Ir galiausiai, rūpestingai pasverti visų ženklų ryšį su tikėjimu ir dvasine kova krikščioniškame gyvenime, kadangi Blogis visų pirma yra Dievo ir visko, kas siejasi su išganomuoju Dievo veikimu, priešas”.

To patvirtinimui man užteks vienos siaubingos detalės. Tai man buvo atskleista vienos buvusios satanistinių juodųjų mišių aukos. Vienų šventvagiškų ceremonijų metu jaunos nuogos moters kūnas buvo naudojamas kaip altorius; iš jos kūno chirurginių prietaisų pagalba buvo plėšiami kūno gabalai ir aukojami Šėtonui, po to dedami į monstranciją (skirtą pašventintoms Ostijoms, tai yra Kristaus Kūnui), kad būtų galima pasityčiojant garbinti…

Policija, nors ir žino apie tokias praktikas, neturi veikimo priemonių prieš tokias baisybes. Visų pirma, jai trūksta fiziškai ir psichologiškai pajėgių duoti parodymus liudytojų. Kitas dalykas, jie atsimuša į okultines protekcijas, kuriomis naudojasi tokiomis baisybėmis užsiimantys asmenys. Visi yra girdėję kalbant apie nesuskaičiuojamas kliūtis, su kuriomis susiduria tardytojai, drąsūs prokurorai, bandantys išsiaiškinti pedofilijos ar nepilnamečių dingimo reikalus…

Tačiau, nebesigilinant toliau į šiuos baisumus, visi ir kiekvienas gali pastebėti “satanistų mados” išplitimą. Maištaujančio jaunimo tarpe karaliauja tatuiruotės su daugybe abejotinų emblemų, polinkis satanistiniam skaičiui 666, Sunkiojo Roko muzikos nešama žinia, kapinių išniekinimai ir neseniai spaudoje aprašytas įvykis viešoje vietoje… “tūsai”, miestų rūsiuose vykstantis grupiniai prievartavimai. Ir kai kuriuose specializuotuose leidiniuose, bei kai kurių menininkų parodose… Šėtonas, jo apeigos ir jo dainiai jau beveik pasidarė “kasdieninio vartojimo daiktu” - kuo puikiai naudojasi komersantai, prisidengiantys “saviraiškos ir veiklos laisvės” lozungais!

Žinia, ne kiekvienas maištaujantis jaunuolis, nešiojantis apverstą kryžių, yra įsitikinęs satanistas, tačiau tai, kad jo maištas reiškiasi tokiu būdu, nėra nereikšminga. Tai darydamas jis skleidžia vis labiau plintančią epidemiją. Tada virusas jau nebėra tik tam tikrų slaptų sluoksnių turtas.  Tuomet okultas nebėra slaptas, jis veržiasi į dienos šviesą ir gali įgyvendinti savo siaubingus darbus visiems matant ir girdint! Natūralu, kad jo pirmosios aukos yra iš pačių pažeidžiamiausiųjų tarpo: sunkumus išgyvenančio jaunimo. Tačiau kam tai iš tikrųjų rūpi? Vis tik gali būti per vėlai, kai pagaliau priversti atverti akis, išvysime žalos apimtį…

III. Kaip iš to išeiti?

1 skyrius
Dvasinė kova žmogaus atstatymui:
Geriau užkirsti kelią, nei gydyti!

 

Saugokis, kad neįklimptum ten, kur nereikia

Užminuotas laukas yra klastingi ir baisūs spąstai ir juo baisiau, kai ant minos užšoki manydamas jog esi nepažeidžiamas!

Nežinojimas, nesuvokimas, kad tai pavojinga, perdėtas pasitikėjimas savimi (“tai nutinka tik kitiems, ne man!”) ar kvailas smalsumas… niekada netrūksta geradarių kaimynų, kurie nieko blogo neįtardami, pasiūlys apsilankyti “pas labai gerą, itin pamaldų poną, labai padėjusį tam ar anam”.

Tačiau dažniausiai šiek tiek pavėluotai pastebi, kad šis labai geras ponas yra aiškiaregis arba kerėtojas…

Sveikas organizmas yra atsparesnis mikrobams

Gerai maitinkis dvasiškai ir gyvenk sveiką ir subalansuotą dvasinį gyvenimą.

Asmeninė ir bendruomeninė malda, Dievo Žodžio skaitymas, susitaikinimo sakramentas, Mišios, taip pat bent kartą metuose rekolekcijos ar piligriminės kelionės.

Atsiskyręs krikščionis yra krikščionis pavojuje

Būk apsuptas tikinčių, krikščioniškai gyvenančių brolių ir sesių – tai gali būti šeima, draugai, parapijiečiai, maldos, pasidalinimo, karitatyvinė ar apaštalavimo grupelė. Svarbu turėti žmogų, kuris palaikytų tave sunkumuose, tikėjimo kelyje, mąstyme, pasirinkimuose - kunigą (net keletą!), vienuolę, įsipareigojusį krikščionį ar dvasinį palydėtoją, vyrą ar moterį, bet kvalifikuotą ir Bažnyčios pripažintą kompetetingą asmenį.

Anglininkams galbūt ir užteko “anglininko” tikėjimo, tačiau šiais laikais anglininkų nebėra!

Maitink savo protą ir tikėjimą tiek, kiek pajėgi, pagal savo ir aplinkos poreikius.

Visose gyvenimo srityse reikalingas bent minimalus pastovus tobulėjimas; jei nori būti situacijos šeimininku – imkis tam priemonių!

Būk aktyvus krikščionis

Krikštas nėra skirtas tam, kad padarytų tave tik “Jėzaus Kristaus išganymo vartotoju”, bet kad būtum Kristaus “bendradarbiu” ir darbininku išganymo darbe. 

Iš Dievo tu gausi tiek šviesos ir stiprybės, kiek tuo dalinsiesi su savo broliais ir sesėmis (Lk 6, 38).

Prisiimk atsakomybę Bažnyčioje dėl Dievo darbo ir Dievas bus tau ištikimas…

Vienas žinantis žmogus vertas dviejų

Pastoviai skaityk gerą krikščionišką knygą, užsiprenumeruok krikščionišką žurnalą, iš kurio sužinotum informaciją apie Bažnyčios gyvenimą ir problemas, kurias ji… ir tu turite įveikti šiandieniniame pasaulyje.

Ne, gyvenimas nėra “ilga, ramiai tekanti upė”!

Ir krikščioniškas gyvenimas lygiai taip pat, kaip ir bet koks kitas…

Kadangi “žinantis žmogus vertas dviejų”, būk pasiruošęs įveikti kliūtis ir įvairiausius rūpesčius. Štai šventojo Pauliaus patarimai, susiję su “Dievo kario apsiginklavimu”, efeziečiams.

Naujas gyvenimas: krikščionio šarvai

“Pagaliau būkite tvirti Viešpatyje ir jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir visa nugalėję, išsilaikyti. Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. Visais atvejais pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį.” (Ef 6, 10-17)

Tada neturėsi ko bijoti

Ar tavo Dievas nėra Visagalis, Gailestingumo tėvas?

Ar Jėzus Kristus nėra tavo Išganytojas, miręs už tave ant Kryžiaus ir prisikėlęs?

Ar neturi Šventosios Dievo Dvasios, kuri yra Dievo Šviesa ir Galybė?

Ar Mergelė Marija, Dievo ir ant apaštalų pastatytos Bažnyčios Motina, nėra tavo Motina?

Ar neturi Šventojo Mykolo Archangelo ir visų Dievo angelų, kurie padeda kovoje?

Ar nėra šalia tavęs visų Dangaus šventųjų broliško bendravimo?

“Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?
Parašyta:
Dėl tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi pjautinomis avimis. Tačiau visa mes lengvai nugalime per tą, kuris mus pamilo.
Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei  ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje”. (Rom 8, 35-39)

2 skyrius
Jei pakliūtum į Priešo gudriai paspęstus okultizmo spąstus

1. Pirmiausia, ką neatidėliodamas turi padaryti – tai radikaliai nutraukti viską, kas nors mažiausiai  gali būti susiję su okultizmu.

Kuo ilgiau lauksi, tuo žala bus didesnė ir sunkiau išgydoma.

Ir nutrauk ryšius su visais tais, kurie praktikavo tai ant tavęs, net jei iš išorės ir atrodė, kad jie tau padėjo. 

Laikinas pagerėjimas ar pasitenkinimas gali tau kainuoti per daug brangiai.

2. Nedvejodamas sunaikink visus talismanus, kortas, horoskopus, švytuokles, grigri, taro kortas.

O taip pat viską, kas su tuo susiję - knygas, žurnalus, brošiūras, adresus ar telefonų numerius. Nustok lankęsis po ezoterinius knygynus ir kitas, panašiais dalykais prekiaujančias parduotuves.

Tą patį galima pasakyti apie afrikietiškas statulėles ar daiktus, kurie galėjo būti naudojami induistiniams ar budistiniams kultams, net jei jie atrodo nekenksmingi arba tavo akyse tėra tik meninės vertybės ar atostogų prisiminimas. Per juos gali ateiti kiti dalykai arba paprasčiausiai būti gundymo objektu…

3. Po to eik išpažink savo nuodėmes prieš tikėjimą ir, kaip seniau buvo sakoma, “religijos dorybę”,

(tais atvejais, kai Dievo valiai priešingi dalykai buvo padaryti su tavo sutikimu). Taip pat svarbu gydančiai Dievo galiai ir jo apsaugai pavesti visas neatsargių veiksmų, padarytų sąmoningai nesuvokiant, kad tai nuodėmė, pasekmes. Ir prašyk Viešpaties malonės apsaugoti tave ateityje nuo visų panašių klastų ir kerų.

4. Palaimintais atvejais to gal būt ir užteks, tačiau rimtesniais – reikės išlaisvinimo kelio.

Tuomet susirask kompetetingą ir Bažnyčios tokiu pripažintą asmenį. Tai gali būti kunigas arba vienuolė, šias problemas išmanantis pasaulietis arba bendruomenė, priimanti ir padedanti žmonėms, turintiems problemų dėl tokių praktikų. Tačiau, kol juos surasi, tau nebus lengva, gal susidursi su graudžiomis šypsenomis arba paprasčiausiai bus pasiūlyta kreiptis į psichologą, kad numalšintum savo baimes, - kas žinoma gali būti naudinga…

5. Jei tavo šeimoje, protėvių tarpe pasitaikė sunkių dalykų:

Viena kitą sekančios savižudybės, žiaurios mirtys, protinės ligos, skyrybos, emociniai sutrikimai ar nuolat besikartojančios ištisai kartai būdingos profesinės nesėkmės, neapykanta tikėjimui ir Bažnyčiai, okultinės praktikos (pavyzdžiui paveldimas išgydymo dovanos perdavimas) arba priklausymas Masonams ar kitoms sektoms… tokiais atvejais be abejonės reikalinga išlaisvinimo malda, kuria gali melstis atitinkami Bažnyčios asmenys.

Tačiau pirmiausiai gerai būtų paaukoti vienas ar keletą Mišių už protėvių sielų ramybę… kurie gal būt laukia tavo užtarimo maldos, kad apvalyti ir išgydyti galėtų įeiti į Dievo Karalystės Šviesą ir Ramybę.

6. Po to su pasitikėjimu ženk į NAUJĄ GYVENIMĄ,

kuris būtų pripildytas požiūrio ir širdies atsivertimo, kad išsilaisvinęs iš visų “maginių” praktikų  ir klaidingo supratimo, gyventum tikrą Dievo vaiko gyvenimą.

Tada galėsi eiti pirmyn per visus normalius gyvenimo sunkumus be baimės, tačiau atsargiai, ir nešti Šviesos, Ramybės ir Meilės vaisius, kurių sėklas tavyje pasėjo dangiškasis Tėvas. Ir dėkok!

3 skyrius
Išlaisvinimo malda

Pirmiausia, kartu su patyrusiu Bažnyčios asmeniu reikėtų padaryti tyrimą,

kad Kristaus šviesoje pamatytume dažnai užslėptus, kartais seniai vykusius dalykus, kuriuose gali slypėti pražūtinga infekcija, paralyžiuojanti daugelį mūsų gyvenimo sričių; žinoma, kalbame apie okultines praktikas, tačiau taipogi ir apie sunkios nuodėmės padarinius. Priešas gali pasinaudoti visu tuo.

Dažnai yra naudinga ar net būtina kreiptis į psichologą.

Psichologinių ir dvasinių dalykų negalima supriešinti ar išskirti, net jei ir reikia rūpestingai juos skirti.

Psichologas neturi galios nutraukti okultinių ryšių ir malda neatleidžia nuo kreipimosi į psichologą ar psichiatrą, kurie rūpinasi ir gydo psichinės kilmės sutrikimus. Tačiau psichologinis trapumas žmogų padaro pažeidžiamesnį okultinėms Piktojo atakoms ir kai pastarasis įsikiša, psichika  yra pažiedžiama ir išvedamas iš pusiausvyros.

Taigi, dvasinio ištyrimo tikslas - atskleisti dvasines iškilusių sunkumų priežastis ir aiškiai jas atskirti nuo grynai fizinių negalavimų ar silpnumo, kuriuos reikia gydyti mediciniškai.

Po to būtina katechezė, kartais net tikra evangelizacija

…kad galėtume priimti Gerąją Jėzaus Kristaus išganymo Naujieną, savo kelyje atpažinti ir suprasti Dievo siunčiamus apšvietimus, su tikėjimu juos priimti ir laisvai atsigręžti į Jėzų Išgelbėtoją.

Nėra išlaisvinimo be atsivertimo, nei atsivertimo be pakankamo Dievo Žodžio pažinimo. Per daug sutrikusių žmonių, pirma bėgioję pas visokius šarlatanus ir žiniuonius, ateina pas kunigą prašyti išlaisvinimo maldos ar egzorcizmo, dažnai su tokia pačia nuostata besikreipiančių ir į kunigą: “Daktare”!

Prašyti išlaisvinimo - tai visų pirma reiškia tikėjimo Jėzumi Kristumi žingsnį. Jei iš pradžių jis nėra labai didelis, reikia po truputį, kantriai ir jautriai padėti jam gimti, kiekvienu atveju augti ir apsivalyti nuo visų prietarų.

Taigi, pasiruošimas išlaisvinimo maldai vyksta einant atsivertimo ir dvasinio atsinaujinimo keliu, su pasitikėjimu meldžiantis ir klausantis Dievo Žodžio

Būtinai reikalinga gera išpažintis – ypač dėl to, kad galėtume atleisti.

Neįmanoma gauti mums reikalingo Dievo atleidimo ir išlaisvinimo, jei atsisakoma atleisti arba mažų mažiausiai pradėti eiti atleidimo keliu tiems žmonėms, kurie kaip mums atrodo, teisingai ar ne,  vienaip ar kitaip pakenkė.

Išlaisvinimo malda, skirtingai nuo egzorcizmo, nėra oficiali Bažnyčios malda ir neturi nustatyto ritualo.

Tai privati malda, kurios vaisiai iš esmės priklauso nuo joje dalyvaujančiųjų tikėjimo ir ja gali melstis ne tik kunigai.

Tačiau Bažnyčia išmintingai pataria būti atsargiais ir santūriais, kadangi šioje srityje prieš 20 metų, Charizminio atsinaujinimo pradžioje, buvo padaryta daug klaidų. 

Kaip paprastai tai vyksta, aprašiau savo knygoje Ar reikalingas egzorcizmas šiais laikais? Šiuo klausimu labai naudinga puiki Jean Pliya, garsaus pamokslininko, beniniečio pasauliečio, atsakingo už Charizminio atsinaujinimo judėjimą knyga Iš tamsybių į šviesą.

Taigi čia tik trumpai pateiksiu pagrindinius išlaisvinimo maldos etapus:

  • šlovinimo ir Dievo Žodžio klausymosi laikas;
  • nuolankus Kristaus Kraujo apsaugos prašymas;
  • malda į Šventąją Dvasią, kad sustiprintų mūsų tikėjimą ir vadovautų maldai;
  • pasitikintis atsidavimas Mergelės Marijos, mūsų Motinos, ir visų Dangaus šventųjų, ypač tų, kurie mums yra artimiausi, globai;
  • prašymas Tėvui suteikti išlaisvinimo ir išgelbėjimo malonių, kurių prašome jo visagalio gailestingumo, stovėdami garbingojo Kristaus Kryžiaus, suteikusio mums savo pergalės galią, papėdėje;
  • įsakmus Kristaus vardu ištartas žodis, nutraukiantis visus Piktojo nutiestus okultinius ryšius, jo atakas ir apsigynimas nuo visų jo piktadarybių;
  • išgydymo malda – prašymas Kristaus ateiti ir išgydyti visas šių atakų ir ryšių padarytas žaizdas… ir pasitikintis atsidavimas iš jo srūvančiai gyvybės jėgai, kad mus atnaujintų;
  • dėkojimo laikas, užbaigiant su Marijos Magnificat ir Tėve Mūsų.

Po maldos ir jos peržvalgos, keletas patarimų, kaip toliau ištikimai gyventi krikščionišką gyvenimą labiau įsiklausant į Viešpaties kvietimus

Ir pakvietimas po kurio laiko sugrįžti peržvalgai ir, reikalui esant, maldos pakartojimui. Nes paprastai malda, nors kartais užtenka ir vieno karto, dažniausiai tik pradeda išlaisvinimo ir išgydymo kelią, kuris po truputį turi nusileisti į “širdies” gelmes, paliesti atminties ir emocijų sritį, kurios iki tol buvo užslėptos, tačiau dabar gali išeiti į Šviesą.

Taip, kaip chirurgas po operacijos paprašo žmogų apsilankyti apžiūrai, po to jį siunčia paprasto gydytojo priežiūrai, lygiai taip ir po išlaisvinimo maldos reikia turėti dvasinį palydėjimą (kartais ir psichologinį).

Tačiau į ką kreiptis?

Į vyskupijos egzorcistą, paskirtą vyskupo vykdyti šiai pastoracinei tarnystei, kuri tampa vis svarbesne, kadangi mūsų dienomis vis labiau plinta okultinės praktikos. Tačiau, šiuo metu tokių labai nedaug… o tie, kurie yra, būna užversti darbu ir tegali padėti tik ekstremaliais atvejais, kai išskirtinai reikia didžiosios egzorcizmo maldos.

Tam turėtų pasišvęsti kiekvienas kunigas, vienuolis ar vienuolė arba pasaulietis, kuris vykdo dvasinio vadovavimo arba palydėjimo tarnystę. Bet reikės ieškoti tokio žmogaus, kuris išmanytų šiuos dalykus ir reikiamais atvejais galėtų nukreipti pas kompetetingesnį šios srities žinovą - pavyzdžiui kokį jėzuitą ar išpažinčių klausytoją.

Tačiau šiais laikais šiam Bažnyčios pastoracijos aspektui dažniausiai naujosios bendruomenės ar maldos grupės skiria daugiausia dėmesio – pavyzdžiui Palaiminimo bendruomenė (turinti žinomą Šv. Luko dvasinės psichologinės pagalbos centrą), Šv. Kamilio Liliečio bendruomenės, įvairūs Verbe de Vie bendruomenės namai, Chemin Neuf, stipriai besidarbuojanti medicininėje – psichologinėje srityse, ignaciškieji Lozoriaus namai.

Reikia paminėti nuostabų tėvo Verlind veiklą srityje, susijusioje su įvairiausiais iš Tolimųjų Rytų kilusiais dvasingumais ir, žinoma, prancūzų Episkopato tarnybą Pastoracija ir Sektos.

Akivaizdu, kad šis sąrašas nėra išsamus, juo labiau jis nėra kokia nors garbės lenta. 

Ir egzorcizmas?

Daugeliu su okultizmu susijusių atvejų didysis egzorcizmas – Bažnyčios sakramentalija, atnaujinta 1999 metais išleidus naują Egzorcizmo apeigyną, nėra būtinas. Pakanka Susitaikinimo sakramento ir okultinių praktikų atsižadėjimo, bei pagal poreikį vienos ar kelių išlaisvinimo maldų.

Tačiau kai kurias sunkiais atvejais būtina iki jo prieiti, ypatingai okultinių praktikų kūrėjams arba tiems, kurie ilgą laiką ir giliai buvo atsidavę ezoterikai arba magijai - kas neišvengiamai būna susiję su tokių praktikų įkvėpėju. 

Pastarasis paslapčia tampo vadeles… taip provokuodamas rimtus sutrikimus dvasiniame gyvenime ir psichikoje; sutrikimus, kurie gali nueiti iki apsėdimo. (Tačiau tai peržengia šio veikalo rėmus; apie tai galima pasiskaityti jau cituotoje knygoje). Tai yra ekstremalūs atvejai, taigi nelabai dažni, tačiau dažnesni, nei kai kurie mano; bet kokiu atveju jie yra labai skausmingi. Tai gali nutikti ir neturėjus jokio kontakto su ezoterizmu ar okultizmu, ypač kai Priešas, “Dievo angelas”, nujaučia ypatingai svarbų Dievo numatytą likimą… keliantį grėsmę jo karalystei!

Pavyzdžiui taip nutiko jaunos palestinietės karmelitės, Mariam Baourdy, kurią Jonas Paulius II paskelbė palaimintąja, atveju. Tai yra patys sunkiausi atvejai, kuriems išspręsti reikia daugiausia laiko. 

4 skyrius
Šioje kovoje naudingos maldos ir dvasinės praktikos

Įprastinės praktikos…

Aišku, visų pirma:

  • Dievo Žodžio skaitymas,
  • malda,
  • pastovus sakramentų priėmimas: susitaikymas, eucharistija
  • ir net ligonių patepimas.

Taip pat:

  • Bažnyčios patariamų sakramentalijų naudojimas, ypač:
  • specialiai pagal popiežiaus Pijaus XII išleistą apeigyną pašventinta druska, vanduo ir aliejus, skirti naudojimui dvasinėje kovoje.

Rožinio malda, kurios Piktasis ypač nekenčia - tai žino visi egzorciztai.

Džiaugsmingųjų, šviesos, skausmingųjų ir garbingųjų slėpinių meditacija yra didelė pagalba dvasinėje  kovoje.

Maldavimai gali būti privačiai naudojami tikinčiųjų kovoje su tamsybių jėgomis, jie yra 1999 metų naujojo egzorcizmų Apeigyno priede.

Štai keletas:

Viešpatie Dieve,
pasigailėk manęs, savojo tarno.
Dėl daugybės tų,
kurie laiko mane nieku,
tapau prarastu indu.
Ištrauk mane iš priešų rankų
ir būk šalia manęs,
surask tą, kuris buvo pražuvęs,
pastatyk ant kojų tą, kurį suradai
ir neapleisk to, kurį iš naujo sukūrei;
tada tau galėsiu patikti visame kame
ir žinoti, kad mane tu išlaisvinai su galia.
Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Visagali Dieve,
Tu apgyvendinai savo namuose
tuos, kurie buvo apleisti
ir vedi į laimę tuos,
kurie buvo supančioti.
Pažvelk į mano priespaudą, kelkis ir ateik man padėti,
nugalėk mano baisųjį priešą,
nugalėk Piktąjį,
ir suteik man laisvę ir poilsį.
Tada ramiai melsdamasis
galėsiu šlovinti tavo nuostabius darbus
ir Tave, kuris suteiki savo tautai stiprybę.
Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Dieve, žmonių kūrėjau ir gynėjau,
sutvėręs žmogų pagal savo paveikslą
ir dar nuostabiau jį per Krikšto malonę pertvėręs,
pažvelk į mane, savąjį tarną
ir priimk mano maldavimus.
Tenušvinta mano širdy tavo šlovės spindesys,
kad  be baimės ir būgštavimo,
ramia siela ir dvasia
galėčiau Tave šlovinti su savo broliais Bažnyčioje.
Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Dieve, viso gėrio ir gailestingumo kūrėjau,
Tu norėjai, kad dėl mūsų tavo Sūnus patirtų
Kryžiaus kančią ir apsaugotų mus nuo Priešo galybės.
Maloningai pažvelk į mano silpnumą ir skausmą
ir ateik, prašau, nugalėti Piktojo puolimo,
pripildyk savo palaiminimo malone
tą, kurį tu atnaujinai
krikšto vandenyje.
Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Dieve, tu norėjai, kad priimdamas tavo malonę
tapčiau Šviesos vaiku.
Prašau, išvesk iš visų mane supančių demoniškų tamsybių.
Kad visuomet galėčiau pasilikti
Tavo laisvės, kurią man dovanojai, spindesy.
Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Maldavimai mūsų Viešpačiui, Jėzui Kristui

Jėzau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs;
Jėzau, Tėvo paveiksle…
Jėzau, amžinoji išmintie...
Jėzau, amžinasis spindesy,...
Jėzau, Gyvenimo Žodi,...
Jėzau, Mergelės Marijos sūnau,...
Jėzau, tikras Dieve ir tikras žmogau,...
Jėzau, aukščiausiasis kunige,...
Jėzau, Dievo Karalystės nešėjau,...
Jėzau, Tu esi kelias, tiesa ir gyvenimas,...
Jėzau, gyvenimo duona,...
Jėzau, tikrasis vynmedi,...
Jėzau, vargdienių broli,...
Jėzau, nusidėjėlių užtarėjau,...
Jėzau, sielų ir kūnų gydytojau,...
Jėzau, prislėgtųjų gelbėtojau,...
Jėzau, apleistųjų paguoda,...
Tu, kuris atėjai į šį pasaulį,...
Tu, kuris išlaisvinai velnio prispaustuosius,...
Tu, kuris buvai prikaltas prie kryžiaus,...
Tu, kuris numirei už mus,...
Tu, kuris buvai padėtas į kapą,...
Tu, kuris nužengei į pragarus,...
Tu, kuris prisikėlei iš numirusiųjų,...
Tu, kuris įžengei į dangų,...
Tu, kuris atsiuntei apaštalams Šventąją Dvasią,...
Tu, kuris sėdi Tėvo dešinėje,...
Tu, kuris ateisi teisti gyvųjų ir mirusiųjų,...
Per savo įsikūnijimą, išlaisvink mus, Viešpatie;
Per savo gimimą,…
Per savo krikštą ir šventąjį pasninką,...
Per savo Kančią ir Kryžių,...
Per savo mirtį ir kapą,...
Per savo šventąjį Prisikėlimą,...
Per savo žengimą į dangų,...
Per savo Šventosios Dvasios atsiuntimą,...
Per savo garbingąjį atėjimą,...

(Gerai būtų, jei minint Kryžių, tikintieji persižegnotų)

Išgelbėk mane, Kristau gelbėtojau,
savo Kryžiaus galia:
Tu, kuris išgelbėjai Petrą iš jūros, pasigailėk manęs.
Per Kryžiaus ženklą,
Tu, mūsų Dieve,
išgelbėk mus nuo priešų.
Mes garbiname tavo Kryžių, Viešpatie,
lenkiamės prieš tavo garbingąją Kančią;
pasigailėk mūsų,
Tu, kuris kentėjai už mus.
Garbiname Tave, Kristau
ir šloviname Tave,
nes šventuoju Kryžium
atpirkai pasaulį.

Maldavimai Mergelei Marijai

Tavo apgynimo šaukiamės,
Šventoji Dievo Gimdytoja. Mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk. Mergele garbingoji ir palaimintoji, mūsų Valdove, mūsų tarpininke, mūsų Užtarėja, su savo Sūnumi mus sutaikink, savo Sūnui mus paveski, savo Sūnui mus atiduoki.

Melski už mus, šventoji Dievo Gimdytoja.
Kad taptume Kristau žadėjimų.

Meldžiame Tave, Viešpatie Dieve, Švenčiausiajai Mergelei Marijai užtariant, leisk mums, savo žmonėms, išgelbėti sielos bei kūno sveikatą ir gėrėtis amžinąja palaima.
Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.

Atsimink,
maloningoji Mergele Marija, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie Tavęs, šaukiasi tavo pagalbos ir prašosi užtariamas. Šitokio pasitikėjimo kupini, ir mes skubame prie Tavęs, Mergelių Mergele ir Motina. Mes einame pas Tave ir, būdami nusidėjėliai, su gailesčiu puolame prie Tavo kojų. Tu, Amžinojo Žodžio Motina, nepaniekink mūsų maldų, bet maloningai išgirsk ir išklausyk. Amen.

Šventųjų litanijos

Jas galima rasti visuose maldynuose. Galima pridėti artimiausių ir mylimiausių šventųjų vardus.