BM Slide Login

Paieška svetainėje

Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija

Įvadas į Egzorcizmų apeigyną (1998)

Pratarmė

Išganymo istorijoje veikia angelai, kurių vieni tarnauja Dievo planui, nešdami Bažnyčiai paslaptingą ir galingą pagalbą, o kiti, nupuolę ir praradę pirmykštį orumą, vadinami velniškomis dvasiomis, priešinasi Dievo valiai ir Kristaus atliktam išganymo darbui, stengiasi įtraukti žmogų į savo maištą prieš Dievą[1].

Šv. Rašte velnias ir piktosios dvasios yra vadinami įvairiais vardais. Kai kurie jų tam tikru būdu parodo šių dvasių prigimtį bei veikimą[2]. Velnias taip pat vadinamas šėtonu, senuoju žalčiu ir slibinu. Jis suvedžioja visą pasaulį ir kovoja prieš tuos, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugo Jėzaus liudijimą (plg. Apr 12, 9. 17). Jis dar vadinamas žmonių priešu (plg. 1 Pt 5, 8) ir galvažudžiu nuo pat pradžios (plg. Jn 8, 44), nes per nuodėmę atidavė žmogų mirties valdžion. Kadangi savo pinklėmis priverčia žmogų nepaklusti Dievui, yra vadinamas Piktuoju, Gundytoju (plg. Mt 4, 3 ir 26, 36-44), melagiu ir melo tėvu (plg. Jn 8, 44), kuris veikia klastingai ir melagingai, kaip liudija pirmųjų tėvų sugundymas (plg. Pr 3, 4. 13), bandymas atitraukti Jėzų nuo iš Tėvo gautos misijos vykdymo (plg. Mt 4, 1-11; Mk 1, 13; Lk 4, 1-13), pagaliau apsimetimas šviesos angelu (plg. 2 Kor 11, 14). Jis taip pat yra vadinamas šio pasaulio kunigaikščiu (plg. Jn 12, 31; 14, 30), tai yra, valdovu to pasaulio, kuris yra Piktojo valdžioje (plg. 1 Jn 5, 19) ir nepažino tikrosios Šviesos (plg. Jn 1, 9-10). Jo galia yra apibūdinama kaip tamsybių valdžia (plg. Lk 22, 53; Kol 1, 13), nes jis nekenčia Šviesos, kuri yra Kristus, ir stengiasi įtraukti žmones į savo tamsybes. Tačiau velnias ir demonai, susivieniję tam, kad pasipriešintų Dievo viešpatavimui (plg. Žyd 6), buvo pasmerkti (plg. 2 Pt 2, 4) ir sudaro dvasinių blogio jėgų kariuomenę (plg. Ef 6, 12). Nors buvo sukurti kaip dvasinės būtybės, jie nusidėjo ir yra vadinami Šėtono angelais (plg. Mt 25, 41; 2 Kor 12, 7; Apr 12, 7. 9). Tai leidžia daryti prielaidą, kad piktasis jų valdovas yra jiems patikėjęs kažkokią ypatingą pasiuntinybę[3].

Visus netyrųjų, klastingų ir suvedžiojančių dvasių darbus (plg. Mt 10, 1; Mk 5, 8; Lk 6, 18; 11, 26; Apd 8, 7; 1 Tim 4, 1; Apr 18, 2) sugriovė Dievo Sūnaus pergalė (plg. 1 Jn 3, 8). Nors „visa žmonijos istorija persmelkta žūtbūtinės kovos su tamsos galybėmis, truksiančios iki paskutinės dienos"[4], Kristus per savo velykinį mirties ir prisikėlimo slėpinį mus „išvadavo iš velnio ir nuodėmės vergijos"[5], sunaikindamas jų viešpatavimą ir viską išlaisvindamas iš Piktojo įtakos. Kadangi niokojantis bei priešiškas velnio ir demonų poveikis išplinta žmonėse, daiktuose ir vietose, pasireikšdamas įvairiais būdais, Bažnyčia supranta, kad „dienos yra piktos" (Ef 5, 16), todėl visada meldėsi ir nepaliauja melstis, kad žmonės būtų išlaisvinti iš Velnio žabangų.

Bendrosios pastabos

I. KRISTAUS PERGALĖ IR BAŽNYČIOS VALDŽIA PIKTOSIOMS DVASIOMS

1. Bažnyčia tvirtai tiki, kad tėra vienas tikras Dievas, Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, kuris yra visko Pradžia, visų matomų ir nematomų būtybių Kūrėjas[6]. Dievas savo Apvaizda rūpinasi ir valdo viską, ką sukūrė (plg. Kol 1, 16)[7]. Jis nesukūrė nieko, kas nebūtų gera[8]. Taip pat ir „velnias (...) bei kiti demonai Dievo buvo sukurti iš prigimties geri, tačiau dėl savo kaltės tapo blogi"[9]. Ir jie būtų geri, jeigu būtų išlikę tokios būklės, kokius juos sukūrė Dievas. Bet kadangi blogai pasinaudojo prigimtiniu tobulumu ir neišliko tiesoje (plg. Jn 8, 44), jie, nors ir nepakeitė savo prigimties, atsiskyrė nuo aukščiausiojo Gėrio, kuriam privalėjo likti ištikimi[10].

2. Žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą „teisume ir tiesos šventume" (Ef 4, 24), o jo orumas reikalauja, kad elgtųsi pagal sąmoningą ir laisvą pasirinkimą[11]. Tačiau Piktojo suvedžiotas jis blogai panaudojo savo laisvės dovaną ir dėl savo neklusnumo (plg. Pr 3; Rom 5, 12) pateko velnio ir mirties valdžion, tapdamas nuodėmės vergu[12]. Todėl „per visą... žmonijos istoriją tęsiasi sunki kova prieš tamsybių galias; ši kova, pradėta pasaulio pradžioje, vyks iki paskutinės dienos, pagal Dievo žodžius (plg. Mt 24, 13; 13, 24-30. 36-43)"[13].

3. Visagalis ir gailestingas Tėvas atsiuntė į pasaulį savo mylimąjį Sūnų, kad išvaduotų žmones iš tamsybių valdžios ir perkeltų į savo karalystę (plg. Gal 4, 5; Kol 1, 13). Todėl Kristus, „visos kūrinijos pirmagimis" (plg. Kol 1, 15), norėdamas atnaujinti senąjį žmogų, priėmė kūną pavaldų nuodėmei „kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią" (Žyd 2, 14); Šventosios Dvasios dovana Jis perkeitė sužeistą žmogaus prigimtį į naują kūrinį per savo Kančią ir Prisikėlimą[14].

4. Per savo gyvenimą žemėje Viešpats Jėzus, pagundų nugalėtojas dykumoje (plg. Mt 4, 1-11; Mk 1 ,12-13; Lk 4, 1-13), savo galia išvarinėdavo šėtoną ir kitas piktąsias dvasias, liepdamas paklusti savo dieviškai valiai (plg. Mt 12, 27-29; Lk 11, 19-20). Gera darydamas ir gydydamas visus tuos, kurie buvo velnio valdžioje (plg. Apd 10, 38), Jis apreiškė savo išganymą, kuris skirtas išlaisvinti žmogų iš nuodėmės bei jos pasekmių ir taip pat iš pirmosios nuodėmės autoriaus, galvažudžio nuo pat pradžios ir melo tėvo (plg. Jn 8, 44)[15].

5. Kai atėjo tamsybių valanda, Viešpats, „tapdamas klusnus iki mirties" (Fil 2, 8), slėpininga Kryžiaus galia atlaikė paskutinį šėtono puolimą (plg. Lk 4, 13; 22, 53)[16] ir triumfavo prieš senojo priešo pasipūtimą. Ši Kristaus pergalė sužibėjo jo šlovingame prisikėlime, kai Dievas prikėlė Jį iš numirusiųjų, pasodino danguje savo dešinėje ir viską paklojo po Jo kojomis (plg. Ef 1, 21-22).

6. Savo tarnystės metu Kristus suteikė Apaštalams ir kitiems mokiniams galią išvarinėti netyrąsias dvasias (plg. Mt 10, 1.8; Mk 3, 14-15; 6, 7.13; Lk 9, 1; 10, 17. 18-20). Pažadėjo, kad atsiųs jiems Šventąją Dvasią, ateinančią nuo Tėvo per Sūnų, kad įtikintų pasaulį apie teismą, nes šio pasaulio kunigaikštis jau nuteistas (plg. Jn 16, 7-11). Tarp ženklų, kurie lydės tikinčiuosius, Evangelijoje yra minimas piktųjų dvasių išvarymas (plg. Mk 16, 17).

7. Nuo Apaštalų laikų Bažnyčia vykdė gautą iš Kristaus valdžią išvarinėti demonus ir nugalėti jų įtaką (plg. Apd 5, 16; 8, 7; 16, 18; 19, 12). Todėl Bažnyčia su pasitikėjimu ir ištverme meldžia „Jėzaus vardu", kad žmogus būtų išlaisvintas nuo Piktojo (plg. Mt 6, 13)[17]. Tuo pačiu vardu Šventosios Dvasios galia Bažnyčia įvairiais būdais įsakinėja piktosioms dvasioms, kad netrukdytų skelbti Evangelijos (plg. 1 Tes 2, 18) ir atiduotų „Stipresniam" (plg. Lk 11, 21-22) valdžią visai kūrinijai ir kiekvienam žmogui. „Kai Bažnyčia viešai ir autoritetingai Jėzaus Kristaus vardu meldžia, kad asmuo ar daiktas būtų apsaugotas nuo Piktojo kėslų arba išvaduotas iš jo valdžios, tai vadiname egzorcizmu"[18].

II. EGZORCIZMAI BAŽNYČIOS PAŠVENTINANČIOJE PASIUNTINYBĖJE

8. Pagal seniausią ir nepertraukiamą tradiciją, Bažnyčia yra nustačiusi įkrikščioninimo kelią taip, kad būtų aiškiai matoma ir veiksmingai pradedama dvasinė kova prieš velnio valdžią (plg. Ef 6, 12). Paprastos formos, t.y. mažieji egzorcizmai, kurie atliekami išrinktiesiems katechumenato metu[19], yra maldos, kuriomis Bažnyčia prašo, kad kandidatai suvoktų Kristaus, kuris išlaisvina iš nuodėmės, slėpinį, kad būtų išvaduoti nuo nuodėmės pasekmių bei šėtono įtakos ir kad sustiprėję dvasiniame kelyje, atvertų širdis Išganytojo malonei[20]. Paskui, švenčiant Krikštą, krikštijamieji atsižada šėtono, jo darbų ir vilionių ir priešpastato jam savo tikėjimą į Trejybėje vieną Dievą. Taip pat ir vaikų Krikšto apeigose kalbamos egzorcizmų maldos, prašant, kad jie, apsaugoti nuo pasaulio vilionių, kovoje prieš šėtono pinkles, savo gyvenimo kelyje būtų stiprinami Kristaus malonės[21]. Krikštu, kuris atgimdo žmogų, jis dalyvauja Kristaus pergalėje prieš velnią ir nuodėmę, pereidamas „iš tos būsenos, kai gimstama pirmojo Adomo sūnumi, į malonės ir Dievo vaikų būseną, tarpininkaujant antrajam Adomui - Jėzui Kristui“[22]. Tuo būdu žmogus yra išlaisvinamas iš nuodėmės vergijos laisvei, kuriai mus išlaisvino Kristus (plg. Gal 5, 1).

9. Nors tikintieji yra atgimę Kristuje, vis dėlto jie patiria šio pasaulio gundymus. Todėl jie privalo budėdami melstis ir gyventi nuosaikiai, nes jų priešininkas „velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti" (1 Pt 5, 8). Privalo jam pasipriešinti tvirti savo tikėjime bei „Viešpatyje ir jo galybės jėga" (Ef 6, 10), taip pat remiami Bažnyčios, kuri maldauja už savo vaikus, kad būtų „apsaugoti nuo visokių neramumų"[23]. Sakramentų, o ypač dažnos Išpažinties malonės dėka jie gauna jėgų pasiekti Dievo vaikų laisvės pilnatvę (plg. Rom 8, 21)[24].

10. Tačiau Dievo gailestingumo planus mums sunkiau suprasti tada, kai Dievui leidus pasitaiko kurio nors žmogaus, kuris priklauso Dievo tautai ir yra apšviestas Dievo tam, kad kaip šviesos sūnus pasiektų amžinąjį gyvenimą, ypatingų velnio varginimų ir apsėdimo atvejis. Tuomet ypač aiškiai matyti (plg. Ef 6, 12) niekšybės paslaptis, kuri veikia pasaulyje (plg. 2 Tes 2, 7), nors velnias ir negali peržengti Dievo jam apibrėžtų ribų[25]. Ši velnio valdžios žmogui forma skiriasi nuo įtakos, atsirandančios dėl gimtosios nuodėmės, kuri yra bendrinis nuodėmės vardas[26]. Tokiais atvejais Bažnyčia maldauja Kristaus, Viešpaties ir Išganytojo, ir tikėdama Jo galia, skuba visokeriopai pagelbėti piktojo kankinamam arba apsėstam žmogui, kad jis būtų išlaisvintas nuo tų kankinimų ar velnio apsėdimo.

11. Tarp tų pagalbos formų išsiskiria iškilmingasis egzorcizmas, dar vadinamas „didžiuoju“[27], kuris yra atskiros liturginės pamaldos. Egzorcizmas, kurio tikslas yra „Jėzaus patikėta Bažnyčiai dvasine galia išvaryti piktąsias dvasias arba išvaduoti iš jų įtakos“[28], yra sakramentalijų pobūdžio malda, arba šventas ženklas,  kuriuo „išreiškiamas ir Bažnyčios prašymu gaunamas ypatingas dvasinis poveikis“[29]

12. Didžiuosiuose egzorcizmuose Bažnyčia, vienybėje su Šventąja Dvasia, maldauja tos pačios Dvasios ateiti į pagalbą mūsų silpnumui (plg. Rom 8, 26), kad išvarytų demonus ir sutrukdytų jiems kenkti tikintiesiems. Bažnyčia, pasitikėdama tuo kvėpimu, kuriuo Dievo Sūnus prisikėlęs iš numirusiųjų padovanojo Dvasią, veikia egzorcizmuose ne savo vardu, o tiktai Dievo arba Jėzaus Kristaus vardu, kuriam turi paklūsti visos būtybės, įskaitant velnią bei piktąsias dvasias.

III. DVASININKAS, ATLIEKANTIS DIDĮJĮ EGZORCIZMĄ, IR JO ATLIKIMO SĄLYGOS

13. Piktojo apsėstųjų asmenų egzorcizavimo tarnystė yra suteikiama ypatingu ir aiškiu vietos Ordinaro, paprastai tos diecezijos Vyskupo, leidimu[30]. Toks leidimas turi būti suteiktas tik kunigams, kurie pasižymi pamaldumu, mokslu, išmintimi ir doru gyvenimu[31] bei yra specialiai paruošti šiai tarnystei. O kunigas, kuriam yra patikėtos egzorcisto pareigos tam tikram laikui arba „konkrečiam atvejui“, tegu atlieka šią meilės tarnystę su pasitikėjimu ir nuolankumu, vadovaujamas vyskupijos vyskupo. Kai čia kalbama apie „egzorcistą", visada turimas omenyje „kunigas egzorcistas".

14. Kai yra velnio įsikišimu laikomas atvejis, egzorcistas visų pirma privalo būti maksimaliai atsargus ir išmintingas. Pirmiausia, tegul lengvai nepatiki, kad susidūrė su velnio apsėstu asmeniu, nes gali būti, kad tai kokia nors liga, ypač psichinė[32]. Panašiai tegul nepatiki iš karto, kad yra velnio apsėdimo akivaizdoje, kai asmuo skundžiasi, kad yra ypatingai gundomas velnio, arba kad yra suspaudime ar varginamas, nes visa tai gali būti vaizduotės padariniai. Kad nesuklystų, teatkreipia dėmesį taip pat ir į priemones bei žabangus, kuriuos naudoja velnias, kad apgautų žmogų, įtikinėdamas piktojo kankinamą tikintįjį, kad jam nereikia egzorcizmo, priversdamas jį tikėti, kad jo liga yra natūrali, kad ją gali išgydyti medicina. Bet kuriuo atveju egzorcistas turi su reikiamu dėmesingumu įvertinti, ar tas, kuris save laiko kankinamu velnio, iš tikrųjų jo įtakoje.

15. Egzorcistas privalo mokėti gerai atskirti velnio puolimo atvejus nuo tų, kurie kyla iš lengvatikystės, verčiančios kai kuriuos žmones, net ir tikinčiuosius, laikyti save, savo artimuosius ir savo turtą burtų, kerų ar prakeikimo aukomis. Tegu kunigas jiems neatsako dvasinės paramos, bet jokiu būdu tenenaudoja egzorcizmų. Kartu su tais žmonėmis gali sukalbėti atitinkamas maldas ir už juos pasimelsti, prašydamas Dievo ramybės. Taip pat dvasinės pagalbos negalima atsakyti tikintiesiems, kurie, nors ir nepaliesti Piktojo (plg. 1 Jn 5, 18), vis dėlto kenčia nuo jo gundymų, nes yra pasiryžę likti ištikimi Jėzui ir Evangelijai. Tai gali atlikti ir kunigas ne egzorcistas, ir netgi diakonas, sukalbėdami atitinkamas maldas ir maldavimus.

16. Tegul egzorcistas nesiima atlikti egzorcizmų liepiamąja forma, nebūdamas moraliai įsitikinęs, kad žmogus, kuriam norima atlikti egzorcizmus, yra iš tikrųjų apsėstas velnio[33], ir jei tik įmanoma, tenepradeda be paties žmogaus sutikimo.

Pagal įsitvirtinusią praktiką, velnio apsėdimo požymiais yra laikytini tokie simptomai: rišlus kalbėjimas kalba, kurios nemoka, arba kalbančiojo supratimas; slaptų arba tolimų dalykų atskleidimas; jėgos, kuri neatitinka jo amžiaus arba viršija natūralias fizines galimybes, parodymas. Tačiau tai yra tik ženklai, kurie gali būti tam tikromis nuorodomis, tad jie nebūtinai turi būti siejami su velniu. Todėl būtina atsižvelgti ir į kitus ženklus, ypač moralinio ir dvasinio pobūdžio, kurie kitokia forma gali atskleisti velnio veikimą. Tai gali būti: stiprus priešiškumas Dievui, Švenčiausiam Jėzaus Asmeniui, Švenčiausiai Mergelei Marijai ir Šventiesiems, Bažnyčiai, Dievo Žodžiui, šventiems dalykams, ypač sakramentams, šventųjų paveikslams. Būtina kruopščiai išnagrinėti visų tų požymių ryšį su tikėjimu bei pastangomis krikščioniškai gyventi. Juk Piktasis yra pirmiausiai Dievo ir viso to, kas tikinčiuosius sieja su išganančiu Dievo veikimu, priešininkas.

17. Sprendimą apie būtinybę atlikti egzorcizmo apeigas egzorcistas privalo priimti apgalvotai, atidžiai išnagrinėjęs atvejį, visuomet išsaugodamas išpažinties paslaptį, ir pasitaręs, kiek tai įmanoma, su dvasinės srities specialistais, o jeigu reikia - su gydytojais ir psichiatrais, turinčiais kompetenciją dvasinio gyvenimo dalykuose.

18. Tais atvejais, kurie liečia nekatalikus, ar kitais ypač sudėtingais atvejais būtina kreiptis į vyskupijos vyskupą, kuris, norėdamas pasielgti išmintingai, prieš galutinai apsispręsdamas, ar atlikti egzorcizmą, gali atsiklausti kai kurių ekspertų nuomonės.

19. Egzorcizmą reikia atlikti taip, kad jis išreikštų Bažnyčios tikėjimą ir niekas negalėtų jo interpretuoti kaip magiško ar prietarais paremto akto. Reikia vengti, kad egzorcizmas taptų viešu spektakliu. Atliekant egzorcizmą neleidžiama dalyvauti žiniasklaidos atstovams. Tiek egzorcistas, tiek apeigų dalyviai privalo būti diskretiški ir neplatinti žinios apie egzorcizmą nei prieš faktą, nei po jo.

IV. EGZORCIZMO APEIGOS

20. Egzorcizmo apeigose yra svarbios ne tik specialios formulės, bet ir gestai bei ritualai, kurių reikšmė ir vertingumas kyla iš to, kad jie buvo vartojami katekumenato kelionėje, apsivalymo etape. Jiems priskirtini: kryžiaus ženklas, rankų uždėjimas, pūstelėjimas (exsufflatio) ir apšlakstymas švęstu vandeniu.

21. Apeigos prasideda nuo apšlakstymo švęstu vandeniu. Juo, kaip per Krikštą gauto apvalymo prisiminimu, Piktojo varginamas tikintysis apsaugomas nuo priešo žabangų.

Vandenį galima palaiminti prieš apeigas arba jų metu, jeigu reikalinga, įdedant druskos.

22. Po to eina Litanijos malda, kurioje užtariant visiems Šventiesiems šaukiamasi Dievo gailestingumo Piktojo  kankinamam tikinčiajam.

23. Po Litanijos egzorcistas gali perskaityti vieną ar daugiau psalmių, kuriose maldaujama Aukščiausiojo globos ir šlovinama Kristaus pergalė prieš piktąją dvasią. Psalmes galima skaityti ištisai arba įterpiant priegiesmį.  Pabaigoje po psalmės egzorcistas gali sukalbėti maldą super psalmum.

24. Tada skaitoma Evangelija, kaip Kristaus, kuris skelbiamu Bažnyčioje savo žodžiu ateina į pagalbą žmonių kančioms, buvimo ženklas.

25. Po to egzorcistas uždeda rankas ant Piktojo varginamo tikinčiojo, maldaudamas Šventosios Dvasios galybės, kad velnias išeitų iš žmogaus, kuris per Krikštą tapo Dievo šventove. Tuo pačiu metu gali pūstelėti į varginamojo veidą.

26. Seka Tikėjimo išpažinimas (Credo) arba Krikšto pažadų atnaujinimas, atsižadant šėtono. Sukalbama Viešpaties malda, kurioje maldaujame Dievo, mūsų Tėvo, kad gelbėtų mus nuo Piktojo.

27. Po šių veiksmų egzorcistas parodo piktojo varginamam tikinčiajam Viešpaties kryžių, kuris yra palaiminimų bei malonių šaltinis, po to padaro virš jo kryžiaus ženklą, kuris parodo Kristaus valdžią velniui.

28. Paskui ištaria maldavimų formulę, kuria kreipiamasi į Dievą, ir liepiamąją formulę, kurioje Kristaus vardu velniui tiesiogiai įsakoma palikti varginamą tikintįjį. Liepiamosios formulės negalima naudoti, prieš tai neištarus maldavimų formulės. O maldavimų formulę galima naudoti ir be liepiamosios.

29. Esant reikalui visus aukščiau išvardintus veiksmus galima pakartoti arba tų pačių pamaldų metu, atsižvelgiant į galimybes, nurodytas nr. 34, arba kitu laiku, kol piktojo varginamas žmogus nebus visiškai išlaisvintas.

30. Apeigos baigiasi padėkos giesme, malda ir palaiminimu.

V. EGZORCISTUI LEIDŽIAMI PRITAIKYMAI

31. Turėdamas galvoje, kad velnio negalima išvaryti kitaip, kaip malda ir pasninku, egzorcistas, sekdamas Šventųjų Tėvų pavyzdžiu, kad išprašytų Dievo pagalbą, tesirūpina pasinaudoti šiomis dviem priemonėmis, tiek pats asmeniškai, tiek per kitus.

32. Piktojo varginamas tikintysis privalo, jei tik gali, ypač prieš egzorcizmus melstis, praktikuoti apsimarinimus, dažnai atnaujinti gautą per Krikštą tikėjimą, dažniau eiti išpažinties ir priimti Eucharistiją. Apsėstajam melstis taip pat gali padėti artimieji, draugai, nuodėmklausys ar dvasinis vadovas, jeigu maldą jam palengvina kitų tikinčiųjų pagalba, kylanti iš artimo meilės ir žmonių palaikymo.

33. Jeigu tai įmanoma, egzorcizmus reikia atlikti, koplyčioje ar kitoje tinkamoje vietoje, vengiant didelio dalyvių skaičiaus. Turi būti gerai matomas Nukryžiuotojo atvaizdas. Šioje vietoje taip pat privalo būti Švenčiausios Mergelės Marijos paveikslas.

34. Atsižvelgdamas į piktojo varginamo tikinčiojo situaciją, egzorcistas tegu laisvai pasinaudoja visomis galimybėmis, kurias jam leidžia Apeigynas. Teišsaugo pamaldų struktūrą, bet gali pagal reikalą parinkti tinkamas formules ir maldas, pritaikydamas jas kiekvieno žmogaus situacijai.

a) Pirmiausiai reikia atsižvelgti į apėstojo fizinę bei psichologinę būseną ir jo savijautos pasikeitimo galimybes per dieną, ar netgi kelių valandų laikotarpyje.

b) Kai nėra tikinčiųjų grupės, nors ir labai mažos, ko reikalauja išmintis ir atsargumas, egzorcistui vertėtų prisiminti, kad jis pats ir apsėstasis jau yra Bažnyčia. Ir teprimena tai velnio kankinamam žmogui.

c) Egzorcistas privalo pasirūpinti, kad piktojo varginamas tikintysis egzorcizmo metu, kiek tai įmanoma, susikauptų, atsigręžtų į Dievą ir su tvirtu tikėjimu bei giliu nuolankumu maldautų savo išlaisvinimo. Pačiais kritiškiausiais momentais tepadeda jam kantriai ištverti, nesuabejoti Dievo pagalba ir Bažnyčios tarnyste.

35. Jeigu apeigose dalyvauja kiti tinkami asmenys, reikia juos paraginti, kad atkakliai melstųsi už kankinamą brolį tiek asmeniškai, tiek apeigų maldomis. Tačiau jie turi susilaikyti nuo bet kokios egzorcizmo formulės tarimo - tiek prašomosios, tiek liepiamosios - nes ji yra rezervuota tik egzorcistui.

36. Būtu gerai, jeigu išlaisvintas iš velnio įtakos tikintysis vienas pats arba kartu su šeimos nariais padėkotų Dievui už gautą ramybės dovaną. Būtina jį palaikyti, kad ištvertų maldoje, Šventojo Rašto skaityme, dažnai eitų išpažinties ir Komunijos, gyventų krikščionišką gyvenimą, turtingą artimo meilės darbų  ir broliškos meilės.

VI. PRITAIKYMAI, ESANTYS VYSKUPŲ KONFERENCIJOS KOMPETENCIJOJE

37. Vyskupų konferencija privalo:

a) parengti pilną ir tikslų Apeigyno tekstų vertimą;

b) jeigu tai būtina ar naudinga, Šventajam Sostui leidus, įvesti ženklus ir gestus, pritaikytus prie konkrečios tautos kultūros ir savimonės.

38. Šalia šio „Įvado", kuris turi būti pateiktas visas pilnai, jei Vyskupų Konferencija mato reikalą, gali paruošti „Pastoracinius nurodymus apie didžiojo egzorcizmo naudojimą“, kurie padėtų egzorcistams suprasti ir įsisavinti Įvado doktriną ir kuriuose būtų galima pateikti patikrintų autorių dokumentų rinkinį apie egzorcisto elgseną, kalbėjimo manierą, apklausą, vertinimą. Šie Nurodymai, kuriuos kuriant gali prisidėti išsimokslinę ir ilgą egzorcisto tarnystės įvairiose vietose bei kultūrose patirtį turintys kunigai, pagal Teisės reikalavimus turi būti patvirtinti Šventojo Sosto.

Išnašos

[1] Plg. KBK 332, 391, 414, 2851.

[2] Ten pat, 391-395, 397.

[3] Ten pat, 394.

[4] Vatikano II Susirinkimo dokumentai, Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 37.

[5] Ten pat, 22.

[6] Plg. Laterano IV Susirinkimas, I sk. De fide catholica, Denz.-Schönm. 800; plg. Paulius VI, Professione di fede: AAS 60 (1968) 436.

[7] Plg. Vatikano I Susirinkimas, Dogminė konstitucija Dei Filius de fide catholica, I sk. De Deo rerum omnium creatore, Denz.-Schönm. 3003.

[8] Plg. Šv. Leonas Didysis, Laiškas Turibijui Quam laudabiliter, 6 sk. De natura diaboli,  Denz.-Schönm. 286.

[9] Plg. Laterano IV Susirinkimas, I sk. De fide catholica, Denz.-Schönm. 800.

[10] Plg. Šv. Leonas Didysis, Laiškas Turibijui Quam laudabiliter, 6 sk. De natura diaboli,  Denz.-Schönm. 286.

[11] Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje, Gaudium et spes, 17.

[12] Plg. Tridento Susirinkimas, V sesija, Dekretas apie gimtąją nuodėmę, nr. 1-2, Denz.-Schönm. 1511-1512.

[13] Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje, Gaudium et spes, 37; plg. ten pat, 13; 1 Jn 5, 19; Katalikų Bažnyčios Katekizmas, nr. 401, 407, 409, 1717.

[14] Plg. 2 Kor 5, 17.

[15] Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, nr. 517, 549-550.

[16] Plg. Romos Mišiolas, I kančios Prefacija.

[17] Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, nr. 2850-2854.

[18] Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, nr. 1673.

[19] Plg. Romos Apeigynas, Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigos, nr. 101; plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, nr. 1673.

[20] Plg. Ten pat, nr. 156.

[21] Plg. Romos Apeigynas, Kūdikių krikšto apeigos, nr. 56, 104.

[22] Plg. Tridento Susirinkimas, VI sesija, Dekretas apie nuteisinimą, IV sk., Denz.-Schönm. 1524.

[23] Romos Mišiolas, prašymas po Viešpaties maldos.

[24] Plg. Gal 5, 1; Romos Apeigynas, Atgailos sakramento apeigos, nr. 7.

[25] Plg. Jonas Paulius II, Apaštalinė adhortacija reconciliatio et paenitentia, nr. 14-22; AAS 77 (195) 206-207; Encilklika Dominum et vivificantem, nr. 18; AAS 78 (1986) 826.

[26] Plg. Tridento Susirinkimas, V sesija, Dekretas apie gimtąją nuodėmę, kan. 4-5, Denz.-Schönm. 1514-1515;

[27] Plg. KBK, nr. 1673.

[28] Ten pat.

[29] Vatikano II Susirinkimas, Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium nr. 60.

[30] Plg. Kanonų Teisės Kodeksas, 1172 kan. § 1.

[31] Ten pat, § 2.

[32] Plg. KBK, nr. 1673.

[33] Plg. Benediktas XIV, Laiškas Sollicitudini, 1745 m. spalio 1 d., nr. 43; plg. 1917 metų KTK, 1152 kan. § 2.