BM Slide Login

Paieška svetainėje

Reinkarnacija

P. Dr. Clemens Pilar Cop

Samsara – atgimimų ratas

Tikėjimas, kad žmogus žemėje gyvena ne vieną kartą, bet atgimsta daugeliui gyvenimo ciklų, pastaraisiais dešimtmečiais ir Vakarų kultūroje sulaukė nemaža šalininkų. Žinomos asmenybės tvirtina, jog gyvena nebe pirmą kartą. Įvairūs pranešimai apie sugrįžimą į ankstesnes egzistencijas, regis, tai pavirtina.

Ir nemaža dalis krikščionių atsivėrė šioms idėjoms. Apklausų rezultatai rodo, kad maždaug 20 % pakrikštytųjų tiki reinkarnacija. Bet ar ši idėja suderinama su krikščionišku tikėjimu?

Iš kur ateina tikėjimas reinkarnacija

Įsivaizdavimas, kad žmogus žemėje gyvena ne vieną kartą, bet atgimsta daugeliui egzistencijų, ypatingai aptinkamas Rytų religijose. Taip pat ir Antikos Vakarų kultūroms ši idėja nėra visiškai svetima, bet ji buvo tik retas reiškinys, aptinkamas mažose ezoterinėse grupelėse.

Tiek induizme, tiek budizme ši idėja, nors ir skirtingai interpretuojama, vaidina labai svarbų vaidmenį. Su tuo tampriai susijęs ir tikėjimas, kad žmoguje slypi dieviška kibirkštis, kuri per daugelį gyvenimų turi atsiskleisti, kol bus pasiektas susivienijimas su dieviškumu. Iš to kyla ir karmos įstatymas: kiekvienas veiksmas turi savo atoveiksmį - pasekmę, kuri gali atsiliepti ateinančioms egzistencijoms. Žmogaus likimas, tiek geras, tiek blogas, aiškinamas karmos pasaulėžiųros kontekste. Karma pririša žmogų prie atgimimų rato. Rytų žmogaus tikslas yra per savo egzistencijas atsikratyti „karmos“.

Tikėjimas reinkarnacija asmeninį likimą suveda į labai racionalų paaiškinimą: bet kokia kančia yra karminės kaltės pasekmė.

Reinkarnacija modernioje ezoterikoje

Tik ezoterikos bangos pasekoje reinkarnacijos idėja sulaukė plataus atgarsio ir Vakarų pasaulyje.

  •  Vakaruose ši idėja siejama su evoliucijos teorija, o rytietiškas „atgimimų ratas“ buvo perinterpretuotas ir paverstas „nuolatinio progresuojančio vystymosi spirale”.
  •  Taip vadinamų reinkarnacijos terapijų rėmuose yra atliekami „sugrąžinimai“ į ankstesnius gyvenimus. Biografiniai pasakojimai, kurie dažniausiai vyksta hipnozės metu, yra paaiškinami ir be tikėjimo ankstesniais gyvenimais, bet jie yra ezoterikų mielai naudojami kaip reinkarnacijos galiojimo „įrodymas“.

Ar taip pat krikščionybėje buvo tikima reinkarnacija?

Pastarosiomis dienomis girdimas teiginys, kad ir Jėzus bei pirmieji krikščionys tikėjo reinkarnacija ir tik vienas vėlesnis susirinkimas uždraudė šią idėją. Vis dėlto tai neatitinka istorinių faktų. Minimas susirinkimas, įvykęs 553 m. Konstantinopolyje, atmetė tik keletą Origeno mokymų apie sielų preegzistenciją, prieš joms vienintelį kartą įsikūnijant ir gyvenant žemėje. Taigi ir jis niekada nemokė reinkarnacijos.

  • Taip pat ir Šv. Rašte niekur nerasime užsimenant apie reinkarnaciją. Ankstyvuose Senojo Testamento tekstuose mirtis reiškė žmogaus gyvenimo pabaigą, ir tik vėlesniais amžiais įsitvirtina tikėjimas mirusiųjų prisikėlimu. Žmogui yra skirta „vieną kartą mirti“ (plg. Žyd 9,27).
  • Tik kai kurios krikščionių sektos, kaip pvz. gnostikai, perėmė tikėjimą reinkarnacija. Iš Bažnyčios tėvų raštų žinome, kad ši mintis visuomet buvo laikoma klaidatikyste ir niekada nerado vietos Bažnyčios tikėjimo išpažinime.
  •  Šv. Rašto vietos, kurios mielai cituojamos kaip tikėjimo reinkarnacija „įrodymas“, yra klaidingai interpretuojamos. Pvz., Jėzaus žodžiai apie Jono Krikštytojo figūrą: „...ir jeigu norite priimti, tai jis yra tas Elijas, kuris turi ateiti“ (Mt 11,14). Žinoma, žydai netikėjo jo „atgimimu“. Pagal biblinį pranešimą iš II Karalių knygos Elijas nemirė, bet buvo paimtas į dangų (2 Kar 2,11).
  • Kitoje vietoje yra klausiama, ar aklumas to, kuris toks gimė, yra jo kaltė (plg. Jn 9,2). Gal tai karmos įstatymo įrodymas? Pagal rabinų mokymą vaikas galėjo nusidėti prieš motiną dar motinos įsčiose ir tokiu būdu užsitraukti kaltę dar prieš savo gimimą. Bet Jėzus savo atsakymu sulaužo tokius žmogiškus išvedžiojimus: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“ (Jn 9,3).

Skirtumai

  • Biblinis tikėjimas nemoko, kad sielai priskiriamas natūralus nemirtingumas. Amžinas yra tik vienas Dievas ir Jo meilė žmonėms. Meilės santykis, kurį Dievas palaiko su žmonėmis, daro žmogų nemirtingu.
  • Bibliniam tikėjimui yra svetima mintis, kad kūnas yra tik sielos indas ir kad siela viename po kito gali gyventi skirtinguose kūnuose. Biblinė-krikščioniška samprata pristato mums žmogų kaip sielos ir kūno vienybę. Krikščioniška išganymo viltis nėra nukreipta į besitęsiančią sielos ezistenciją, bet į viso žmogaus prisikėlimą.

Krikščionys tiki prisikėlimu

  • Krikščioniškas tikėjimas prieštarauja karmos mokymui, kurioje kiekvienas žmogus padaromas atsakingu už savo likimą. Krikščionybėje pripažįstama ir neužtarnauta kančia.
  • Žmogaus atbaigimas pagal krikščionišką tikėjimą negali būti pasiektas paties žmogaus. Vietoj savęs išganymo per karmos išvalymą pastatomas krikščioniškas tikėjimas gailestinga Dievo meile.
  • Mokymas apie skaistyklą skelbia, kad žmogaus atbaigimas gali įvykti ir po žemiškos mirties. Bet ir skaistykla nėra vieta, kur žmogus – kaip dažnai neteisingai suvokiama – turi atsiteisti už savo nuodėmes, bet kur Dievo ugnis žmogų galutinai perkeičia į gebantį mylėti.

Šaltiniai:

Badewien, Jan, Reinkarnation – Treppe zum Göttlichen? Konstanz 1994.
Hummel, Reinhart, Reinkarnation, Mainz 1988.
Hänggi H., C. A. Keller, H. J. Ruppert, C. Schönborn, Reinkarnation-Wiedergeburt aus christlicher Sicht, Freiburg 1988.
Kehl, Medard, Und was kommt nach dem Ende? Von Weltuntergang und Vollendung, Wiedergeburt und Auferstehung, Freiburg 1999.
Wiesendanger, Harald, Wiedergeburt – Herausforderung für das westliche Denken, Frankfurt a. M. 1991.

Iš vokiečių kalbos vertė Vytautė Maciukaitė