Homeopatija

HOMEOPATIJA

Homepatija teigia, kad suteikia pacientui priemonę, t.y. sveikame individe produkuoja tuos pačius simptomus, kurie pastebimi ligonyje (panašus gydo panašų[1]). “Priemonė” turi būti padalinta, kad liktų mažiausios dozės. Svarbiausias homepatijos principas – dalinimas. Anot homeopatijos įkūrėjo Hahnemanno (1755-1843), priemonė neveikia materialiai, bet “nemedžiaginių” jėgų, esančių joje, dėka. Šios nematerialios jėgos gali pažadinti gyvybines organizmo jėgas.

Ši teorija nėra nauja. Viduramžiais Paracelsas (1493-1541) išpletojo “panašumo” principą. Jis atsidavė ezoteriniam-mistiniam tyrimui, naudodamas alchemiją. Šis tyrimas visada yra ezoterinio mąstymo konstanta.

Homeopatija: medicina ar magija?

Kai kurie homeopatai atskiedžia vaistines medžiagas iki 100 kartų ir dar daugiau. Matome panteistinį magišką ir ezoterinį ketinimą gydyti: kai vaiste nelieka daugiau “medžiagos”, vis tiek lieka vaisto “dvasia”. Šis kriterijus yra visiškai nesuderinamas su mūsų, krikščionių tikėjimu. Jau dalijant 12 kartų buteliuke nelieka net nė 1 molekulės pirminės substancijos. Taigi jeigu nelieka jokios molekulės, kaip gali tai būti veiksminga?

Tam, kad paaiškintume, kodėl homeopatija teigia, kad nesant nė vienos produkto molekulės, priemonė yra daug galingesnė, reikia panagrinėti kitą homeopatijos koloną – “dinamizavimą”, kuris veda prie Rytų filosofijų ir ezoterizmo “visuotinės energijos” sąvokos. Gaminant vaistą jis purtomas, nes purtymas, arba “dinamizavimas”, išskiria dinamines energijas. Šis teiginys yra absurdiškas žvelgiant fiziniu-cheminiu požiūriu, bet gali turėti vertę žvelgiant ritualiniu ir maginiu-ezoteriniu požiūriu.

Anot Hahnemanno, purtymas “gyvomis rankomis” lygu rankų uždėjimui ant ligonio. Hahnemannas mano, kad ranka purtydamas priemones žmogus “kosminę gyvybinę jėgą” perduoda preparatui. Praktiškai jis tiki, kad ta pačia “energija”, kuria pranoterapeuto rankos perduoda tiesiogiai pacientui, homeopatinis preparatas perduoda netiesiogiai. Šios teorijos ryšiai su Anton Mesmer “sielos magnetizmu” yra labai akivaizdūs.

Anot G. Vithoulkas, preparato paruošimai daugkart skiedžiant neturi net pėdsako pirminės substancijos. Iš to seka, kad gydomasis efektas nėra materialus, bet įsiterpia energijos faktorius[2].

Tiesa, kad homeopatiniai preparatai “nekenkia” organizmui – ir kaip gi galėtų, jei preparatą sudaro tik truputis vandens ir daug fantazijos? Homeopatai čia kalba apie “energijos kvantus”. Šie kvantai susiformuoja ir pasilieka ruošiant preparatą – kaip dinamizavimo vaisius, nors preparate nelieka pirminės materijos. Taigi daugiau neegzistuoja net nė vienos tos priemonės molekulės, nėra netgi sub-dalelių.

Ką turi bendra “energijos kvantai” su homeopatija? Toks mąstymas sukelia daug mokslinių ir matematinių sunkumų. Homeopatai teigia, kad kuo daugiau vaistas taip fantastiškai “skiedžiamas”, tuo preparatas galingesnis ir labiau gydantis. Moksliškai tai neturi jokios reikšmės. Juk cukrų dalinant, jis netampa saldesnis.

Homeopatai teigia, kad homeopatija veikia kaip vakcina. Kad tai būtų teisinga, būtina, kad preparate būtų tas agentas, kuris turi stimuliuoti imuninį atsakymą. Tačiau jeigu to agento nėra, tai iš kur atsakymas? Ar tai “kosminė energija”? Kas kita be magijos gali būti aktyvaus homeopatiniame preparate 200 CH (t.y. 200 kartų padalintame)?

Hahnemanno gyvenimas ir mąstysena

Hahnemannas buvo masonas ir okultistas, kuris giliai nekentė krikščionybės ir Jėzų pavadino “vyriausiu entuziastu”[3]. Hahnemannas buvo giliai pasinėręs į E. Swedenborgo (1688-1772) misticizmą (pastarasis turėjo spiritistinės kilmės mistines vizijas).

Homeopatija JAV igijo kitokį pobūdį, kai ji nusispalvino ezoterinėmis švedų “mistiko” E. Swedenborgo idejomis. Šis pasikeitimas įvyko XIX a. pabaigoje homeopato James Tyler Kent dėka. Mus pasiekė būtent Kento homeopatija, susijusi su okultizmu. Kai kurios homeopatų grupės “vaistus gamina” per spiritistinius seansus, mediumo klausdami informacijos iš dvasių.

Homeopatas gyd. Baur rašo: “Tik priemonė pažįsta ligonį, ji pažįsta geriau už gydytoją, geriau negu pats ligonis pažįsta save; nei ligonis nei gydytojas neturi tokios išminties kaip pats vaistas”. Reikėtų paklausti, kur šios išminties “galva” – galbūt vandeny? Po šia pseudomoksline teorija yra paslėpta okultizmo įtaka, kuri niekur neišnyksta.

Parengė: Kun. dr. Kęstutis Dailydė

Šaltinis: Tarcisio Mezzetti. “…come leone ruggente…” 1. L’assedio del male intorno al popolo di Dio. Elledici – Leumann (Torino), 2005. P. 280–285, 288, 290, 299–300.

Išnašos

[1] “Similia similibus curantur” – taip apibrėžė homeopatiją jos įkūrėjas Hahnemannas.

[2] Hahnemanno išvada, kad liga nėra kas kita kaip tik gyvybingos žmogaus galios netvarka.

[3] Vienas iš jo biografų rašo: “Jis bodėjosi “vyriausiu entuziastu” Jėzumi iš Nazareto, kuris nenuvedė apšviestojo tiesiu išminties keliu, bet kuris norėjo kovoti su muitininkais ir nusidėjėliais sunkiame Dievo karalystės tiesimo kelyje … skausmų vyras, kuris prisiėmė pasaulio tamsą, iš tiesų jis buvo įžeidimas tam, kuris myli ezoterinę išmintį”. Žr. A. Fritsche. Hahnemann – Die Idee der Homeopathie. Berlin 1944, 264. Fritsche tęsia: „Hahnemannas tikrai nebuvo krikščionis, nors ir buvo apsimetęs esąs pietistu. Hahnemanno dievas nuolat įsiterpia savo vadovavimu ir su savo galios dovana, tačiau teikia apšvietimą protui, nepaliesdamas širdies… Savo kovoje kaip dvasinis ieškotojas, savo paieškose apšvietimo jis (Hahnemannas) buvo stipriai pakerėtas Rytų. Konfucijus yra jo idealas“ (Ten pat. 263).

Scroll to Top
Skip to content