Energetinės vietos

Energetinės vietos

Ezoterinės mados bangos metu tapo labai populiaru su virgulėmis arba švytuokle ieškoti „jėgos vietų“. Neva dar laikais iki krikščionybės kultūrose buvo juntamos šios ypatingos žemės energijos ir tose vietose dažnai būdavo įrengiamos kulto vietos, statomos šventyklos. Esą krikščionys taip pat ieškodavę tokių energijų ir teikdavo pirmenybę statyti bažnyčias ten, kur anksčiau buvo pagonių kulto vietos.

Statant bažnyčią taip pat esą buvo atsižvelgiama į energetines sąlygas, kad būtų galima optimaliai panaudoti šias jėgas meldžiantis ir švenčiant Šv. Mišias. Tada virgulininkai ir švytuoklių naudotojai  ieško energetinių linijų arba jėgos vietų bažnyčios viduje, ir jas dažnai „aptinka“ po sakykla arba šalia altoriaus. Virgulės ir švytuoklės tose vietose rodo didžiausią energetiką.

Ar iš tiesų krikščionys statė bažnyčias tokiose vietose, kur ypatingai stiprios „žemės jėgos“ veikia žmogaus dvasią? Ar laikais iki krikščionybės jau buvo žinomos „jėgos vietos“?

Kur krikščionys statė bažnyčias?

Iš tiesų krikščionybės misijų metu neretai bažnyčios buvo statomos senosiose pagonių šventyklų arba kulto vietose. Kartais senosios šventovės būdavo tiesiog perstatomos. Ši praktika turėjo vietiniams gyventojams palengvinti senojo kulto atsisakymą ir naujos krikščionybės priėmimą. Misijos tikslas buvo skleisti Evangeliją visoms kultūroms ir integruoti į egzistuojančias formas, kur tik tai buvo įmanoma ir turėjo prasmės, neperimant pagoniško mąstymo.

Nei senosios tautos, nei krikščionys, įrengdami savo sakralines vietas, neatsižvelgdavo į „žemės energijas“. Sakralios pagonių vietos būdavo įkuriamos vietose, kurios išsiskirdavo tam tikru būdu optiškai arba geografiškai (kalno viršūnė, šaltiniai, olos, ypatingų formų akmenys…), arba tose vietose, kuriose buvo patirti ypatingi išgyvenimai (medžioklės sėkmė, sėkmingas mūšis…). Pažvelgus į Bibliją pamatytume, kad taip pat ir Izraelio pirmtakai ypatingai pažymėdavo tokias vietas. Vietas, kuriose įvyko susitikimas su Dievu arba atsitiko kažkas reikšmingo, paversdavo reikšmingomis kulto vietomis (pvz., Gen 35, 14; Jos, 4, 3f).

Taigi, ypatingai vietos buvo pažymimos ne dėl išskirtinės žemės energetinės kokybės, o dėl istorinio reikšmingumo.

Buvo orientuojamasi žemyn į žemę?

Yra klaidingas įsitikinimas, kad krikščionys, statydami bažnyčias, orientavęsi į žemę, ir neva norėję panaudoti ypatingas, iš žemės einančias jėgas. Remiantis senąja Koperniko pasaulėžiūra buvo galvojama, kad Žemė yra visatos centre. Apsupta planetų ir aukščiausiųjų dangaus sferų, Žemė buvo žemiausia pasaulio vieta. Buvo manoma, kad po Žemės pluta galima rasti nebent pragarą. Taigi, viskas, kas kilo iš po žemės, niekaip negalėjo būti gera.

Pakanka išstudijuoti įkūrimo istoriją arba įkūrimo legendas, kurios ir šiandien paaiškina, kur ir kodėl turėjo būti pastatyta bažnyčia. Niekur nebuvo kalbama apie tam tikras energijos kokybes, niekur nebuvo pasakojama, kad virgulininkai būtų ieškoję vietą bažnyčiai pastatyti. Priešingai, dažnai aprašomi pasakojimai apie tam tikrus įvykius, reiškinius, paveikslų atradimus, ypatingus susitikimus, kurie išskyrė tą vietą, ir visa tai privedė prie kapelos arba bažnyčios pastatymo.

Statant bažnyčią pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vieną taisyklę: bažnyčios privalo laikytis Rytų krypties, t.y. Būti orientuojamos į „Rytus“. Nes, kaip sako Šventasis Raštas, iš Rytų ateis prisikėlęs  Kristus (palyginimui, Mt 24, 27). Tad šventikas, švęsdamas Šv. Mišias, žiūri patekančios saulės kryptimi. Ne „energetinės linijos“ arba „jėgos laukai“ apsprendžia bažnyčios statymą, o Šventojo Rašto pažadas ir Kristaus laukimas.

 Iš kur kilo tikėjimas „jėgos vietomis“?

Energetinės linijos ir jėgos vietos yra 20 a. ezoterikos išradimas. Ši idėja, aprašyta airių literatūroje, darė stiprią įtaką nacionalsocializmo „mistikams“. Jie taip pat jau ieškojo senųjų germanų „jėgos vietų“. 6 dešimtmečio fantastinės istorijos apie mitinę Atlantidą pratęsė idėją apie energetines linijas ir jėgos vietas. Prasidėjus ezoterikos mados bangai pirminė romėnų idėja ezoterikos šalininkų tapo vertinama kaip tikrovė. Tad ne taip jau seniai virgulininkai ir švytuoklių naudotojai ieško ir „atranda“ jėgos, kylančios iš žemės, šaltinius. Jie tikisi vien tik gero iš žemės energijos. Tačiau šios jėgos egzistuoja tik tikinčiųjų spinduliuote galvose.

„Tikroji“ bažnyčios jėga

Krikščionims bažnyčios yra tokios „jėgos vietos“, kur jie yra kviečiami maldai ir gali pabūti tyloje su Dievu. Kristus tiki esant dvasinę stiprybę, tačiau ne dėl energijų, virpesių arba žemės jėgų.  Jis tiki, kad tai susiję su jėga susitinkant su Dievu, būnant santykyje su Juo. Todėl iš principo tikinčiajam nereikia ieškoti jokios ypatingos vietos, nes pats Jėzus yra sakęs, kad Tėvas yra garbinamas „dvasioje ir tikrovėje“. Išorinis vietos apipavidalinimas, sakrali erdvė, kuri yra atskirta nuo profaniško pasaulio, gali skatinti susikaupimą, taip pat ir simboliai bei ženklai, atnešti į tą erdvę, primena tikinčiajam apie dvasinę tikrovę. Kristus bus šalia ir visada kreips mintis į Dievą, juk ir malda į Šventąją Dvasią yra: „Ateik, Dvasia iš aukštybių“.

Bet tie, kurie Viešpačiu kliaujas, atnaujina savo jėgas, įgauna sparnus kaip ereliai. Jie bėga, bet nepailsta, jie eina, bet nepavargsta  (Iz 40, 31).

Scroll to Top
Skip to content