BM Slide Login

Paieška svetainėje

Egzorcizmo sakramentalijos suteikiamos toliau nuo žmonių, koplyčioje arba tinkamoje patalpoje, kur matomoje vietoje paprastai yra Nukryžiuotojo Kristaus, Švenčiausios Mergelės Marijos, angelų ir šventųjų atvaizdai. Išskyrus dvasininką, apeigose gali dalyvauti ir pasauliečių grupė, kurios užduotis - melstis už kankinamą žmogų. Jie neturi teisės sakyti kokių nors egzorcizmo formulių. Pilnus egzorcizmus sudaro ilgos įvadines maldos, po kurių eina trys skirtingi atitinkami egzorcizmai (pagal 2000 m. Ritualą).

Iš pradžių egzorcistai apšlaksto žmogų šventu vandeniu taip paminint apie apsivalymą Krikšto metu. Paskui seka litanijos malda, psalmių ir Evangelijos skaitymas. Kunigas egzorcistas uždeda rankas ant kankinamo žmogaus prašydamas Šv. Dvasios, kad piktoji dvasia pasišalintų. Maldos metu pūstelėjama į kankinamo žmogaus veidą. Paskui sukalbamas Tikėjimo išpažinimas arba atnaujinimi Krikšto pažadai. Paskui eina Viešpaties malda (Tėve mūsų...), po kurios egzorcistas kankinamam parodo Šv. Kryžių ir palaimina jį. Ištariama maldaujanti frazė skirta Dievui ir liepiamoji frazė, keikianti Jėzaus Kristaus vardu šėtoną. Apeigos baigiasi padėkos giesme, malda ir palaiminimu.

Egzorcizmo metu gali pasireikšti piktosios dvasios apsireiškimai. Žmogus, ties kuriuo atliekama ši sakramentalija, gali jausti nerimą, nuovargį, silpnumą, kartais pasireiškia pilvo, galvos, gerklės ir stuburo skausmai. Simptomai egzorcizmo metu ir po jo gali keistis: jeigu jie silpsta, tai gali būti pasveikimo pradžios ženklas; jeigu sustiprėja - išlaisvinimas užsitęsia. Tačiau gali būti, kad žmogus gali kalbėti apie teigiamus efektus netgi jiems nesant. Kalbant apie piktosios dvasios kankinimus, paprastai egzorcizmas tęsiasi ramiai, apsėdimo atveju gali pasireikšti papildomi simptomai.

Apsėdimo ženklais egzorcizmų metu galėtų būti pvz.: šnekėjimas užsienio kalbomis, alpimai arba jėga, nebūdinga šiam žmogui, slėptų dalykų žinojimas, ženklų pasirodymas ant kūno, daiktų išspjovimas. Šėtonas stengiasi sukliudyti egzorcistui. Dažnai piktoji dvasia stengiasi parodyti abejingumą, nors iš tikrųjų sacrum padidina jos pyktį. Tuo metu žmogus gali sėdėti nejudėdamas, vartydamas tiktai akimis arba blaškytis ir skųstis (ypač šventinimo metu arba liečiant stula). Nors pasiutimo priepuoliai pasitaiko pakankamai retai. Egzorcistas paprastai klausia apie demonų skaičių ir jų vardus bei apie laiką, kurį jie praleido kūne. Šėtonas, vengdamas demaskavimo, paprastai neatsako, todėl Kristaus vardu būtina jį skatinti atsakyti. Kartais piktoji dvasia, norėdama nukreipti dvasininko dėmesį, tampa labai šneki. Apsėdimo laipsnį galima pažinti pagal šėtono reakciją į šventuosius vardus. Apie Dievą ir Šventąją Mergelę Mariją dažniausiai sako „Jis", „tavo vadas", „Ji" „tavo Ponia". Jeigu ištariama šventasis vardas, tai neretai tarp piktžodžiavimų. Stiprios demonų įtakos atveju asmenys, kuriems atliekami egzorcizmai, gali neprisiminti jų eigos arba prisiminti kažką neaiškiai.

Egzorcizmai gali trukti nuo keliolikos minučių iki keleto valandų. Sakramentalija atliekama keletą kartų iki visiško konkretaus žmogaus išlaisvinimo. Labai svarbu, kad tarp egzorcizmų ir po išlaisvinimo atlikti išpažintį bei priimti Komuniją, melstis ir atsikratyti prieraišumo prie nuodėmės. Tikras ir nuoširdus atsivertimas priartina mus prie Dievo ir atriboja nuo demoniškų įtakų.

  • "Indiculus" - Dievo malonė ir krikšto egzorcizmas
  • „Indiculus" apie Dievo malonę (440 m.)

9 132 241

3. Netgi tas, kuris per Krikštą buvo atnaujintas, negali išsilaisvinti iš šėtoniškų spąstų ir nugalėti kūniškos aistros kitaip negu gaudamas nuo Dievo - jam nuolat gelbstint - būvimą gerame gyvenime. Tai patvirtinta to paties vyskupo, tuose pačiuose lapuose, kai jis rašo: „Nors Jis [Dievas] atpirko žmogaus senas nuodėmes, tačiau žinodamas, kad žmogus vėl gali nusidėti, kad jį ir po jų galėtų pataisyti bei sutaikyti su savimi, pasiliko sau daug priemonių, duodamas jų žmogui kiekvieną dieną, ir jeigu tikėdami jomis nepasikliausime, jokiais būdais nesugebėsime nugalėti žmogiškų klaidų" [ten pat 586].

14 140 247

9. Taip pat ir į tai žiūrime atidžiai, ką daro Bažnyčią, krikštydama visame pasaulyje. Vaikai ir paaugliai, priimdami atgimimo sakramentą, prieina prie gyvenimo šaltinio tada, kai dvasininkai egzorcizmais bei pūstelėjimu išvaro iš jų piktąją dvasią, kad būtent tuo metu teisingumo dėlei parodyti, kaip „šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan" [Jn 12, 31] ir „pirmiau nesurišęs galiūno" [Mt 12, 29], kaip jo turtas pavagiamas [Mk 3, 27] ir tampa nugalėtojo nuosavybe, kuris nusivedė sugautus belaisvius [Ef 4, 8] ir „žmones apdovanojo" [Ps 67, 19].