BM Slide Login

Paieška svetainėje

Anapusybė – čia ir Ten

Visuomenės pliuralistiniame minčių skruzdėlyne knibžda įvairiausių nuomonių, požiūrių ir vertinimų, kurie išreiškia atskiro individo ir bendruomenės dvasinę būklę bei savastį. Kiekvienas žmogus yra panašus į kitą, bet jo mąstymo būdas bei pats gyvenimas - nepakartojamas. Šioje įvairovėje išryškėja Dievo kūrybos neišmatuojamos gelmės ir bekraštės meilės grožis žmogui. Net tada, kai žmogus ima ir suklysta, jame veikia laisvės malonė, nes jis netrukdomai balsu ar elgesiu perteikia tai, kas jam svarbu ir kuo jis „alsuoja".

Susipažinęs su nauju Kelionė su Bernardinai.lt numeriu, širdyje džiaugiausi autorių įvairove, temų margumu ir jų aktualumu. Kai perskaičiau įdomų interviu su kun. Benediktu Jurčiu OFM ir pabaigoje užtikau jo mintis apie Amžinybę, tolerantiškai pamaniau, kad tai savitai individualus požiūris, turintis tam tikrą prasmę ir teisę būti ten, kur yra, bet netrukus supratau, kad kai kurios autoriaus mintys „prašo" patikslinimo ir platesnio paaiškinimo. Nesivaikome perfekcionizmo miražų, bet visada norisi daugiau prasmės bei aiškumo.

Antai kun. B. Jurčio OFM žodžiai: „Asmeniškai tikiu, kad amžinasis gyvenimas nėra tai, kas manęs „laukia" po kūno mirties. Jis esti čia ir dabar. (...) Kiekvienas geras darbas, motyvuotas laimingo pomirtinio gyvenimo viltimi, mano galva, neturi moralinės vertės", - skaitytojams galėjo sukelti tam tikrų abejonių, nes buvo eliminuotas esminis saulėtosios anapusybės pragiedrulis, sklindantis iš tikrųjų mūsų Namų menės...

Tikintieji nekvestionuodami pripažįsta, kad dangus prasideda žmonių planetoje ir jų viduje. Argi, pavyzdžiui, iš horizonto žemumų užtekanti akinanti saulė, nėra Viešpaties įnagis, per kurį nesustabdomu srautu sklinda šviesa bei šiluma pasauliui, kad jis kaip lokys po žiemos įmygio prisikeltų naujo pavasario žydėjimui, primenančiam būsiantį visuotinį žmonijos prisikėlimą, nuaidėjus paskutiniam trimitui (plg. 1 Kor 15, 51 – 53).

Argi pasiligojusios močiutės sengalvėlės gaili ašara, aukojama už palaidūnų vaikaičių sugrįžimą pas Dievą, nėra tvirtai suręstas lieptas, kuriuo linksmai iš dangaus žengia angelai nešdami jai išklausytos maldos deimantą? Argi netikėta jauno kunigo Mindaugo Puidoko netektis neprimena, kokia trapi žmogaus gyvybė ir koks didis atlygis laukia tų anapusybėje, kurie šiame gyvenime nors trumpai praskriejo kaip meteorai, bet dėl jų paliudyto tikėjimo bei meilės Kristui amžinai Danguje įsiliejo į nesuskaičiuojamą laimingųjų, kuriuos sieja nenusakomas triasmenio Dievo bei šlovingosios Mergelės Marijos artumas, bendriją?

Argi iš Akmenės rajono socialinės globos namų atvežta į Kauno klinikas septynmetė leisgyvė mergaitė, svėrusi vos 5,8 kilogramo, yra ne tik išraiškingas Nukryžiuotojo kankinystės atvaizdas, liudijantis ne tik jos prižiūrėtojų atsakomybę, bet ir akivaizdžią tikrovę – būsimąją tėvynę, kurioje, pasak jaunimo katekizmo Youcat, „yra vien gyvybė, kai gyvenama didžiausioje palaimoje – tokio gyvenimo žemėje nėra". Taigi ar ši mažutėlė nesimbolizuoja daugybės pasaulio kenčiančiųjų, kurie neša nelengvą nepagydomų ligų, bado, smurto, praradusių gyvenimo džiaugsmą bei viltį, neturinčių pastogės žmonių ir mirštančiųjų kryžių, kuriems bet kokios pagalbos suteikimas žemėje yra „naujo dangaus ir žemės" atskleidimo tikrosios prasmės ženklas, bylojantis ir apie nepalyginamai vertesnę dovaną, kai pats Kristus savo meilės didžiąja „nosine" nušluostys kiekvieną buvusio skausmo ašarą, ir visiems laikams pasibaigs visų žmonių bėdos, nes kas buvo pirmiau, tas negrįžtamai dingo (plg. Apr 21, 4)?

Pagaliau, argi nuolankumo dorybės didingumo šviesoje pasibaigęs Benedikto XVI pontifikatas nėra tikras liudijimas, kad atsistatydinęs popiežius nepasitraukia į privataus gyvenimo užuovėją, bet drąsiai leidžiasi į naują Dievui bei žmonėms pašvęstos maldos tarnystės nuotykį, kuris yra inspiruojamas Dangaus, idant, kai savo gyvenimo saulėlydžio paskutiniame blyksnyje išvys Amžinybės Uostą – dieviškąją Jeruzalę, - galėtų su visa triumfuojančia Bažnyčia „paskęsti" bekraščio džiaugsmo verpete, nes, pasak jaunimui skirto katekizmo, „regėti Dievą akis į akį yra vienintelis nesibaigiantis meilės mirksnis".

Anot pal. Jono Pauliaus II, „eschatalogija tam tikra prasme pasidarė svetima šiuolaikiniam žmogui, ypač mūsų civilizacijoje, bet tai nereiškia, kad jam pasidarė visai svetimas tikėjimas į Dievą kaip aukščiausią teisingumą, kaip Tą, kuris galiausiai turi pasakyti tiesą apie žmogaus darbų gėrį ir blogį ir už gėrį atlyginti, o už blogį nubausti".

Taigi amžinasis gyvenimas yra tai, kas mus ištinka čia bei dabar, ir dar labiau tai, kas bus po mūsų mirties. Todėl kiekvienas Kristaus gyvojo vandens lašas, kuriam leidžiame per mus ištrykšti ant kitų, visada yra artimiausiai susijęs ir su būsimuoju antgamtiškumu ir mūsų galutine laime jame.

Kun. Vytenis Vaškelis