BM Slide Login

Paieška svetainėje

Dangus ranka pasiekiamas?

Dar nė ketverių metų neturėjusio berniuko Koltono asmeniniai išgyvenimai, užrašyti jo tėvo Todo Berpo ir Lynnos Vincentos (beje, kai kurioje lietuviškoje virtualioje žiniasklaidoje klaidingai rašoma - Lynnas Vincentas), yra pateikiami 2012 metais išleistoje knygoje „Dangus tikrai yra“. Koltonas per apendikso operaciją buvo trumpai atsiskyręs nuo kūno ir atsidūrė dangiškoje aplinkoje. Paskui jis papasakojo matytus dalykus, kurie atitinka Šventojo Rašto tiesas ir leidžia su nuostaba plačiau „pasidairyti“ po mūsų būsimosios Tėviškės buveines.

Be abejo, kad mažylio Koltono, gyvenančio JAV, Nebraskos valstijoje, 2003 metais patirti regėjimai, prieš juos publikuojant, kiek tai įmanoma buvo nuodugniai tiriami, kad paskui nebūtų apsijuokta, išaiškėjus, jog mažylio pasakojimuose yra 99 procentai vaikiškų fantazijų ir galbūt tik vienas procentas tiesos. Tenka pritarti "Barnes & Noble", vieno iš didžiausių JAV knygynų, rinkodaros vadovei Patricijai Bostelman, „kad ši knyga neįprasta tuo, kad tai – mažo berniuko istorija. Ji nuginkluoja dalį cinizmo, su kuriuo galbūt sutinkame suaugusius žmones, bandančius pasipelnyti iš savo patirčių“.

Po minėtos operacijos praėjus keliems mėnesiams, Koltonas papasakojo tėvams, kad Rojuje regėjo giedančius angelus, Aukščiausiojo Sostą, kurio dešinėje pusėje sėdėjo Viešpats Kristus, o kairėje - arkangelas Gabrielius. Priešais Sostą klūpėjo Švč. M. Marija, o kartais Ji stovėjo šalia savo Sūnaus. Jis matė Jėzų, sėdintį ant žirgo, paukščius ir kitus gyvūnus. Galėtume klausti: „Kodėl Dievo sukurti kūriniai galėtų amžinai išnykti ir nepriklausyti „naujajai žemei“ (Apr 21, 1)? Nors Biblija aiškiai nekalba apie būsimą mūsų santykį su nemąstančia kūrinija, bet kadangi „kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai (...) ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom 8, 19 - 21), todėl tikėtina, kad dangiškos Jeruzalės „soduose“ galima bus išvysti prikeltus gyvūnėlius, su kuriais drauge ir savaip aukštinsime Tą, kuris Pats, iš savo beribio gerumo, bus augančios visuotinės meilės bei nevaržomo džiaugsmo neišsenkantis Įkvėpimas.

Dievas pasirinko silpną vaikutį Koltoną, kad per jį galėtume mokytis savęs nelaikyti kažin kuo (1 Kor 1, 28) ir taptume geraširdiškumu bei visapusišku pasitikėjimu panašiais į mažutėlius, kuriems pirmiausia yra patikėtas Dangus (Mt 18, 3). Beje, ne tik per išrinktąjį Koltoną Viešpats parodo pasauliui jo egzistencijos šaknis, kuriomis teka nenykstančios malonės syvai. Pavyzdžiui, yra plačiai žinoma jauna amerikietė Akiana Kramarik, gimusi ateistiškoje šeimoje, kurios mama - išeivė iš Lietuvos. Akiana, būdama ketverių metukų, ėmė regėti rojaus vizijas ir piešti matytus vaizdus. Jos nauja krikščioniška patirtis padarė tokią didelę įtaką namiškiams, kad visa šeima pradėjo domėtis tikėjimu bei artintis prie Dievo. Akiana savarankiškai tapyti išmoko sulaukusi šešerių metų. Po metų jau kūrė poemas ir aforizmus. Ji stulbina savo gabumais ir pasižymi ypatingu darbštumu. Per vienerius metus nutapo nuo 8 iki 20 paveikslų, kurie yra sulaukę net pasaulinio pripažinimo. Dalį už kiekvieną parduotą paveikslą gautų pinigų aukoja labdarai. Dalyvaudama parodose ir bendraudama su tūkstančiais žmonių, ji pasakoja apie suteiktą Dievo dovaną ir drąsiai liudija: “Tik Dievas yra garsus. Dievo dovana man yra tai, ką aš galiu daryti su savo talentais. Kiekvieną minutę aš galvoju apie Jį ir dėkoju už visus šiuos palaiminimus mano gyvenime. Kiekvienas iš mūsų turime skirtingas dovanas ir turime jausti pareigą pasidalinti jomis su kitais.”

2006 metais Koltono tėvams draugai perdavė CNN reportažą apie Akianą Kramarik. Jo pabaigoje buvo parodytas Jėzaus portretas, kurį nutapė Akiana, būdama aštuonerių. Tėtis Todas pasikvietė sūnų ir paklausė, kokia jo nuomonė apie šį paveikslą. Septynmetis Koltonas ilgai ir labai įdėmiai žiūrėjo į Jėzaus atvaizdą ir pripažino, kad jame viskas yra gerai, tai yra jis toks, kokį yra matęs Rojuje.

Šv. Salvijus, gyvenęs VI amžiuje, pasakojo draugui Grigorijui, kad jo siela buvo trumpai paimta iš šio pasaulio. Jis sakė, jog būdamas Danguje išgirdo balsą: „Tegul šis žmogus eina atgal į Žemę, nes jis reikalingas mūsų Bažnyčiai“. Tada šv. Salvijus puolė kniūbsčias ir pravirko: „O, Viešpatie, kam gi Tu leidai man visa išvysti, jei ir vėl atimi?..“ Kalbėjęs jam balsas tarė: „Eik ramybėje. Aš saugosiu tave, kol tu vėl čia sugrįši“.

Dangus ne tik egzistuoja, bet jis laukia mūsų, grįžtančių (ne su tuščiais rieškutėmis) Namo. Tai nekvestionuojama eschatologinė tikėjimo tiesa. Kristaus parodytas vaikelis nėra suvaikėjimo sinonimas, bet ryški žvaigždė tiems, kurie, jos tiesos spindulių nutvieksti, kelia galvas aukštyn ir nuolatos mato, kuria kryptimi žengti nelėtinant tempo...

Kun. Vytenis Vaškelis