BM Slide Login

Paieška svetainėje

Žengsime ten, kur žengė Jis

Paskutiniai Jėzaus žodžiai, prieš Jam regimu ir visiškai netikėtu būdu atsiskiriant nuo mokinių, patvirtino esminę tiesą, kad Jis yra daugiau negu pranašas, nes viskas, ką Jis sakė apie savo kančią bei prisikėlimą, visuotinį Evangelijos skelbimą ir Šventosios Dvasios atsiuntimą, ne tik išsipildė, bet šie ir kiti dalykai pasieks kulminacinį tašką ten, kur visus žemiškų vilionių apgaulingos traukos elementus negrįžtamai suardys dieviškosios transcendencijos pilnatvė, ir dėlto danguje nebebus ašarų bei visų išgelbėtųjų tikėjimo darbų apsiaustai bus nuskaidrinti Avinėlio krauju (Apr 7, 14).

 Jėzus pakilo į dangų ne taip, kaip iš kosmodromo skrieja aukštyn paleista kosminė raketa, į kurią neįmanoma įmontuoti vidinių akių, iš kurių sklistų ilgesingas žvilgsnis, ieškantis tų, kurie nors dar turi būti pavaldūs gravitacinės traukos jėgoms, tačiau tikėjimu pranoksta tai, kas žemiška bei regima, nes jau dabar yra prikelti ir pasodinti danguje su savo Viešpačiu (plg. Ef 2, 6), ir laukia Jo sugrįžtant, idant Jame išvystų „beribį savo malonės lobį“ (Ef 2, 7).

Nors Kristus su mumis pasilieka per visas dienas iki pasaulio pabaigos, tačiau paradoksalus dalykas, kad Jis, realiai būdamas Švč. Sakramente, mūsų viduje bei visur ir veikdamas gyvenime, tarsi su mumis žaidžia slėpynių, slepiasi ir nori, kad mes Jo nuolatos nesiliautume ieškoję ir Jį vis kitur bei kituose atrastume... Šis „žaidimas“ vyksta todėl, kad, užuot ieškoję vien tų dalykų, kuriuos, regime, apčiuopiame, vartojame bei naudojamės, o vėliau pasirodys, kad dėl jų išeikvojame per daug jėgų, sveikatos ir laiko, į centrinę savo gyvenimo vietą pastatytume neklystantį Dievo žodį bei Bažnyčios mokymą, kurie svarbiausiu prioritetu mums kasdien siūlo rinktis tai, ko plika akimi nematome, bet, malonės apšviesti, suvokiame, kad Jo neregimoji tikrovė yra didingiausia vertybė, nes dėl jos mūsų širdyse  įsikūnijimo Jėzus paguldė galvą.

Kad laiko pilnumui atėjus, galėtume žengti ten, kur žengė Jis ir visi tie, kurie buvo rasti ne nuogi (2 Kor 5, 3), o apsivilkę negendamybe (1 Kor 15, 53), kaskart stengiamės atnaujinti savo proto mintis (plg. Ef 4, 23), idant pajėgtume vaikščioti „palikdami tiesius pėdsakus“ (Žyd 12, 13).

Abatas šv. Dorotėjus rašė: „Įmanoma per labai trumpą laiką dešimt kartų nugalėti savo valią. Pasakysiu jums, kaip. Štai vaikštinėdamas žmogus kažką pamato, protas jam sako: „Žiūrėk ten“, bet jis atsako savo protui: „Ne, nežiūrėsiu“, šitaip nugali savo valią ir nežiūri. Paskui jis pamato kitus kalbančius žmones, ir protas jam sako: „Ir tu tark žodį“, bet jis nugali savo valią ir netaria. Ir vėl protas jam siūlo: „Eik į virtuvę ir paklausk brolio, ką gamina“, o jis neina ir nugali savo valią“.

Šiuos pamokymus pritaikome sau ir, paklusdami Kristaus minčių bei Jo Širdies planams, nejučiomis priartėjame prie būsimojo rojaus slenksčio... Štai internete ar televizoriaus ekrane išvystame nepadorų vaizdą ir išgirstame nešvankų žodį. Kokia mūsų reakcija? Jei sutinkame su staiga „pasipiršusia“ pirmąja mintimi, kuri mums kužda: „Ką tu dabar matai ir girdi, juk niekas tavęs nemato ir nesiklauso, todėl būk savimi, patenkink žvilgsnio ir klausos smalsumą“, tada ištinka pralaimėjimas, nes žengiame nuo tiesos link melo, nuo Dievo link velnio. Galime teigti, kad žmogaus viduje, kuriame trūksta malonės imuniteto, inspiruojančio iškart pasipriešinti rafinuotos pagundos vilionei, dar tūno senojo Adomo raugo liekanos, tvyro kraujuojanti nuodėmės žaizda, kurią, kai asmuo atgailauja, išgydyti tegali Kristus. O kas nedvejodamas ir bematant sako gundančiam vaizdui, užsiplieskusiam pykčiui, apkalbos melui ir klaidinančiam smalsumui tvirtą „ne“, toks žmogus apsivelka pačiu Kristumi (plg. Gal 3, 27), nes vardan Jo (nors kartais tenka išties nelengvai kovoti dėl ištikimybės tiesai), išsižadėdamas netikros savo valios, ugdo savivertę bei stiprina tapatybę.

Ištikimybė mažiems dalykams, nuolankumo, susivaldymo, kantrybės bei išminties dorybių dvasia gesina visas net išsiplieskusių nedorybių aistrų liepsnas ir uždega žalią šviesą ramybei, taikai, draugystei... Neseniai vienas vairuotojas, išlipdamas iš savo automobilio, jo durelėmis netyčia trinktelėjo į šalia stovėjusio automobilio dureles. Iš to automobilio iššoko iš pykčio išraudęs vyras, nusiteikęs kone muštis. „Ką tu, po galais, darai?!“ – garsiai suriko jis. Vyras karštligiškai troško ant prasikaltusio vairuotojo išlieti susikaupusią savo pykčio tulžį... Bet jis neužkibo ant to kabliuko. „Taip, aš buvau labai neapdairus, - tarė jis. Žinau, kaip tu jautiesi... Jei padariau nuostolių, aš juos atlyginsiu“. Tokia rami jo laikysena sušvelnino įtampą, ir anas vairuotojas apsiramino. „Nė nežinau, ko taip įsiutau ant tavęs, - pasakė jis. Neturėjau taip bjauriai reaguoti į tokį menkniekį. Durelėse nėra net žymės. Užmiršk tai“. Juodu išsiskyrė vienas kitam paspaudę rankas.

Viešpatie, padėk mums savo protą dažnai bei nuolankiai kreipti į Tavo tiesos gilumą. Tada, ką bedarysime, mažėsime patys savyje ir įleisime gilesnes šaknis Tavojoje Karalystėje. 

Kun. Vytenis Vaškelis