BM Slide Login

Paieška svetainėje

Susitikimas su Prisikėlusiuoju

VI Velykų sekmadienis ,,C“ 

(Jn 14, 23–29 )

Istorija – tai laikas, žmonės ir įvykiai, kurie kuria praeitį. Tarp jų yra tokių, kurie, nors priklauso žmonijos ir pasaulio istorijai, tačiau nepriklauso praeičiai, nes nenuilstamai tęsiasi. Vienas jų - įvykis pavasario rytą, sekančią dieną po šabo, daugiau kaip prieš du tūkstančius metų Jeruzalėje. Tai Jėzaus Kristaus, kuris buvo nukryžiuotas, miręs ir palaidotas, prisikėlimas. Kadangi miręs ir palaidotas Jėzus prisikėlė, tai reiškia, kad jis nugalėjo mirtį, o jeigu mirtis jam neturi galios, tai ir laikas Jam neegzistuoja. Todėl tas pavasariškas Velykų rytas, pirmoji savaitės diena tęsiasi toliau, o pats prisikėlęs Jėzus iš Nazareto yra aukščiau laiko. Tam tikra prasme laikas neegzistuoja, nors laikrodžio rodyklės ir kalendoriaus lapeliai sako visai ką kita. Jeigu taip, tai ir mes, gyvenantys du tūkstančiai metų po Kristaus, galime sutikti Jį prisikėlusį ir gyvą, taip kaip Marija Magdalena, kaip apaštalai Petras ir Jonas. Kaip Tomas galime paliesti jo žaizdas, o turėdami akis ir atidžiai įsižiūrėję galime pažinti Jį, kaip pažino Emauso mokiniai.

,,Jei kas mane myli... mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime“ (Jn 14, 23). Gyvenantis, gyvas ir prisikėlęs Jėzus ateina, leidžia pajusti Jo pažadą ir leidžiasi pažįstamas per Bažnyčios slėpinį, nes kur du, ar trys susirinks Jo vardu, ten ir Jis bus tarp jų. Kad žmogus galėtų įsitikinti tų pažadų realumu, Kristus paliko Bažnyčiai sakramentus – šventus regimus ženklus, per kuriuos Jis, Neregimasis, tampa artimas žmogui ir leidžia paliesti savo prisikėlusio Kūno žaizdas. Tuo būdu išsipildo Jėzaus pasakyti žodžiai: ,,...Aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus!” (Jn 14, 28). Šventosios Dvasios atsiuntimo dėka Kristus sakramentų pavidalu įvykdo savo pažadus ir parodo rūpestį žmogumi, dalyvaudamas visuose jo žemiškojo gyvenimo etapuose – nuo gimimo iki mirties. Kadangi prisikėlęs Viešpats trokšta eiti kartu su žmogumi gyvenimo keliu, bendrauti sakramentiniu būdu, kaip su mokiniais kelyje po savo prisikėlimo, tie šventi sakramentai nėra tik apeigos, bet pačiu savo pažadu atneša žmogui išlaisvinimą, kai jis krikšto vandens dėka trokšta tapti nauju žmogumi, laisvu nuo tamsos darbų.

Prisikėlęs Viešpats trokšta būti sutvirtinimu, kai sutvirtinimo sakramentu duoda Šventąją Dvasią, kad ji būtų ,,darbuose poilsis, kaitroje atvėsis, o liūdesyje paguoda“. Eucharistijoje Jis ateina pas mus, kad atiduotų ir paaukotų už žmogų ir dėl žmogaus savo Kūną ir Kraują. Dėl žmogaus, kuris neištveria tikėjime ir meilėje, jis aukoja save susitikdamas ir atleisdamas per atgailos ir susitaikinimo sakramentą. Prisikėlęs Kristus prisiliečia ne tik prie sielų, bet ir kūnų, paliestų kančios ir ligų, kad savo patepimu atneštų išgydymą ir sustiprinimą kančioje.

Prisikėlusysis nepalieka mūsų vienų kančioje, bet ir džiaugsmas Jam nesvetimas, nes jis laimina ir stiprina žmonių tarpusavio meilę, sujungdamas nesutraukomais ryšiais sutuoktinius, o kai kuriuos išsirenka kaip ypatingą savo nuosavybę, kad kunigystės šventimais darytų žmogų tiltų statytoju tarp dangaus ir žemės.


Tos sakramentinės vienybės negalima suprasti kitaip, kaip tik tikėjimo žvilgsniu, remiantis Dievo, kuris apsireiškia ir dalyvauja žmogaus gyvenime paprastais ir kasdieniškais ženklais, meilės paslaptimi. Taip paprastais ir kasdieniškais, kaip paprastas ir kasdieniškas buvo Jėzaus gyvenimas žemėje ir taip stebuklingais, kaip stebuklinga buvo prisikėlimo šviesa ir tuščio kapo faktas, per kurį kasdienybė tampa nepaprasta, o dabartis – amžinybės slenksčiu. 

Kun. Pawel Kujawa 
Iš lenkų kalbos vertė kun. Edmundas Rinkevičius