BM Slide Login

Paieška svetainėje

Žmonių sielas išvaduoti iš nuodėmių

Kristus skelbia ramybę Jn 20, 19 – 23

Evangelija mums parodo Prisikėlusio Viešpaties susitikimą su Apaštalais. Galime įsivaizduoti šį momentą. Mokiniai yra išgąsdinti, durys į Vakarienės kambarį ,,dėl žydų baimės yra užrakintos“ (plg. Jn 20, 19). Staiga pro užrakintas duris pasirodo Jėzus. Apaštalų galvose galėjo kilti šimtai minčių. Ką pasakys Viešpats Jėzus, kaip, kaip laikysis prieš mus? Ar turės mums pretenzijų, kad netikėjome, ar prikaišios tikėjimo stoką, ar bus liūdnas dėl nepasitikėjimo tų, į kuriuos sudėjo viltis? Tuo tarpu Viešpats Jėzus sugriauna visas tas abejones, sakydamas: ,Ramybė jums“. Neturėdamas jiems nei skundų nei pretenzijų. Išsako jiems savo ramybės palinkėjimą. Pirmas žodis kurį pasakė Jėzus Apaštalams po prisikėlimo, tai buvo: ,,Ramybė jums“. Toje ramybės atmosferoje, kaip pasakoja Evangelistas, Viešpats Jėzus kalba toliau: ,,Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, - sulaikytos „(Jn 20, 22 – 23 ). Norėtume ir mes priimti tą įvykį. Pirmiausia ramybės atmosferoje, tikrą Kristaus ramybę o po to pasinaudoti malone, kokią dėl mūsų išganymo gavo Apaštalai: valdžią žmonių sielas išvaduoti iš nuodėmių.

Tegu dabar šios dienos Evangelija padeda mums geriau įsijausti į atgailos sakramentą. Pasilenkime akimirkai virš jo paslapties. Ką mes turime prisiminti, kai išgyvename atgailos sakramentą, kai norime išpažinti nuodėmes.

Prisiminkime tai, kad atgailos sakramentą sukuria penkios sąlygos. Tai ne tik nuodėmių išpažinimas, bet pirmoje vietoje sąžinės sąskaita, po to gailestis dėl nuodėmių, tvirtas nusistatymas pasitaisyti, tik po to nuoširdi išpažintis ir pabaigoj klaidų atitaisymas. Ar atlikdami išpažintį prisimename tas penkias atgailos dalis?

Atkreipkime dėmesį šiandien pirmiausia į sąžinės sąskaitą. Kitaip sakant, turime prisiminti apie tai, kad eidami išpažinties privalome būti pasiruošę. Ir tai labai svarbu. Nenorime stovėdami eilėje prie klausyklos, arba dar blogiau klūpėdami jau prieš išpažintį galvoti, ką dabar pasakyti. Manau, kad gera sąžinės sąskaita, tai tokia, kuriai turime rasti laiką, vietą ir tylą. Kiekvienas iš mūsų turi žinoti, kiek reikia laiko atlikti sąžinės sąskaitą – gal 10, o gal 15 minučių, ar daugiau.

Antra, mums reikalinga vieta – vieta kur būtume vieni, kur niekas negalėtų mums sutrukdyti, kur nebūtų net tų kuriuos labiausiai mylime: tik mes patys ir Viešpats Dievas. Reikalinga mums tyla. Tėvai gerai žino tai, kad norėdami ką nors pasakyti vaikui, kartais privalo sušukti. Vaikas bijodamas, būna paklusnus tėvų valiai, bet nenoriai vykdo jų paliepimus. Todėl Viešpats Dievas nenori, kad mes jo bijotume, nekalba mums triukšmo atmosferoje – Jis trokšta susitikti su žmogumi tyloje.

Kai jau turėsime laiką, vietą ir tylą, atkreipkime dėmesį į tai, kas jau yra įsakyta gerai sąžinės sąskaitai – pasiruošimui atgailos sakramentui. Pasinaudokime esama pagalba, kur yra paruošta sąžinės sąskaita. Kiekvienoje maldaknygėje galime rasti sąžinės sąskaitą – perskaitykime ją!

Sąžinės sąskaitos gali būti įvairios: suaugusiems, jaunimui, kariams, kunigams. Verta pasinaudoti tokia pagalba.

Dar ką turėtume prisiminti. Manau, kad svarbiausia pagalba mums yra gyvas Dievo Žodis. Tai Jis mums yra skelbiamas Bažnyčioje: skaitomas mišiose, pamoksluose kuriuos sako kunigas. Bet ar mes viso to klausome, ar stengiamės iš to ką nors priimti savo gyvenimui?

Tikra pagalba mums yra klausimas apie mūsų tapatybę, kitaip sakant klausimas apie tai kuo mes esame. Nes jeigu esu: tėvas, motina, vyras, žmona, darbininkas savo darbo srityje, kaimynas, kolegė, giminė, krikštatėvis, mokinys mokykloje – tai turiu priežastį paklausti savęs, kaip realizuoju užduotį, kurią patikėjo Viešpats Dievas, pastatydamas mane tokioje tapatybėje. Koks esu kaip tėvas, kaip kolega, pažįstamas, darbininkas?

Paklauskime taip pat savęs, kaip praleidžiame laiką, kurį Viešpats Dievas mums davė. Žinome, kad bažnytinių metų laikotarpyje išgyvename įvairius liturginius laikotarpius. Prieš tai buvo gavėnia – kuriame Bažnyčia kvietė mus atgailai, apsimarinimui. Ar įsijungėme į gavėnią, per kurią išreiškiame nors ir nedidelę, bet asmeninę nuostatą, arba iššūkį?

Baigiame gegužės mėnesį – ar prisimename gegužines pamaldas? Ar penktadienis mums tikrai yra pasninko ženklas ir susilaikymo nuo mėsiškų valgių diena? Ar žodžiai Gavėnia, gegužė, penktadienis ką nors mums reiškia, ar lieka tik žodžiai? Praleistas gėris tai yra gėris, kurį galėjome padaryti, bet nepadarėme, taip pat yra mūsų nuodėmė – sakome: ,,Prisipažįstu Visagaliam Dievui ir jums broliai seserys, kad nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais...“

Nenorime save apgaudinėti ir iš anksto sakyti; ,,Aš tai neturiu, kunige, jokių nuodėmių“. Prisiminkime ką pasakė šv. Jonas Evangelistas: Jei sakytume, jog neturime nuodėmių, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos (Jn 1, 8). O popiežius Jonas XXIII pridėjo, kad mūsų nuodėmė yra įsitikinimas, kad nėra nuodėmės, tai yra dar viena mūsų nuodėmė, nes pažinti nuodėmes yra įmanoma. Jei tvirtiname, kad neturime nuodėmių, tai gal labai mažai skiriame laiko, kad jas pamatyti, nes gal per mažai skirime lako sąžinės sąskaitai. Viešpats Jėzus atėjęs pas mus su ramybės palinkėjimu laukia iš mūsų geros išpažinties.

Kun. Tomasz Rokoczy
Vertė kun. Edmundas Rinkevičius