BM Slide Login

Paieška svetainėje

Avinėlio avys

Ganytojas ir 7, 3 milijardo Jo krauju atpirktų sielų - avių. Kaip jas visas sveikas nuvesti ten, kur jos atras tikrąją žmogišką savivertę ir tapatybę Dieve? Ganytojas ir avys – tai tam tikra prasme vaizdinga antropologinė metafora, liudijanti apie neatšaukiamą Dievo ir visų žmonių santykį, nuo kurio priklauso kiekvieno žmogaus egzistencija po mirties. Kai mes buvome pakrikusios avys, ir ėjome savaisiais keliais, ant Jėzaus buvo uždėta visų mūsų kaltės našta, ir Jis tapo kaip bežadė avis, vedama pjauti (Iz 53). Jis dėl mūsų tapo bejėgiu ėriuku, kad, įveikęs mirtį ant kryžiaus, amžinai būtų mūsų Dievo Avinėliu ir Geruoju Ganytoju, rodančiu mums geriausią kelio kryptį į savo Avidę - Karalystę.  

Viešpats, mus atpirkęs, mums suteikė naują charakterį dėmesingai klausant Jo balso ištikimai kasdien Juo sekti. Disciplinuotas ir motyvuotas dėmesingumas, sutelktas į Jo žodžio apmąstymą, dovanoja mums laisvę be puikybės priemaišų gėrėtis bei didžiuotis savuoju Jėzumi. Kuo dažniau fokusuojame savo maldingą žvilgsnį į Jį, tuo aiškiau matome su Juo augančios draugystės vaisius ir, Jam veikiant mumyse, labiau bodimės viskuo, kas mus nuo Jo dar skiria. Kad mūsų ištikimybė Jam būtų stipresnė už progą nusidėti, klausiame: „Mano siela, koks yra atsakas Draugui?“

Jei kartais kerinti nuodėmės trauka skaudžiai nudilgintų mūsų jautrią sąžinę, dar uoliau ieškosime Ganytojo žaliųjų – Dievo žodžio - pievų, kuriose rimsta maištaujanti mūsų prigimtis ir mus užlieja transcendentinės tiesos tikrumo banga. Priartinsime žemiškosios kovos laimėjimo džiaugsmą, apie kurį byloja rašytoja Simone Weil: „Gebėjimas vienąkart visam laikui nuginti kokią nors mintį – vartai į amžinybę. Begalybė vienoje akimirkoje. (...) Mūsų troškimai yra begaliniai savo pretenzijomis, bet apriboti energijos, iš kurios kyla. Štai kodėl, malonės padedami, galime juos valdyti ir nualinę sunaikinti. Vos tik aiškiai tai suprasime, iš principo jau būsime juos nugalėję, jei neatitrauksime dėmesio nuo šios tiesos“.  

Nors nesuskaičiuojamos žmonių minios yra amžinai išganytos, bet Jėzus, nepavaldus laiko ribotumui, kiekvienos epochos esamuoju laiku tebeieško pasimetusių ir be vietos klaidžiojančių sielų. Todėl Bažnyčia šį Gerojo Ganytojo sekmadienį tikinčiuosius kviečia vieningai burtis maldai už dvasininkiją ir pašaukimus į dvasinį luomą. Dievo Sūnus savo esminę pasiuntinybės žemėje misiją jau įvykdė, todėl tolimesnė žmonijos galutinio atpirkimo tąsa dabar priklauso nuo dvasininkų, vienuolių ir tų pasauliečių, kurie maldingo gyvenimo būdu leidžia Viešpačiui per juos veikti kitus.

Kadangi, pasak katekizmo, „Jėzus ne tik parodo mums tikrąją Dievo Esmę, bet ir yra tikro žmogaus idealas“, tuomet kiek mes dedame pastangų panašėti į savo vienintelį Prototipą, tiek natūraliai leidžiame Jam veikti mumyse, esame tam tikras kelrodis žiburėlis arba sąžinės priekaištas, kviečiantis taisytis kitus. Tačiau tebeveikia tiesioginis Jėzaus pašaukimas: „Sek paskui mane“, tiems, kuriuos Jis savaip kviečia rinktis kunigystės kelią ir visu gyvenimu tarnauti Jam ir aplinkiniams. Mūsų istorijoje nėra buvę tokio masiškai vykdomo trukdymo kilnios sielos jaunuoliams išgirsti Jo balsą ir veiksmu atsiliepti į jį, kaip dabar, nes hedonistinių, perdėm vartotojiško būdo ir pseudovertybių visuomenėje įsitvirtinimas, gundančiai įtaigių interneto pramanų kerintis akių dūmimas ir žmogaus proto bei širdies šiais ir panašiais dalykais užvaldymas užgožia tą malonės spindulį, kuris ryškiai apšviečia potencialaus kandidato asmenybę, bet, deja, netikėtai kaip rūkas dingsta, nes jaunuolis kunigystės keliui dar nepasirengęs, jo širdis gyvena kitkuo...    

Kol Jėzus bei Jo žodis nebus svarbesni už netvarkingus troškimus, daiktus ir žmonių nuomones, tol Jis kaip Vartai, pro kuriuos einame į Gyvenimą, bus pernelyg ankšti daugeliui jaunuolių. Bet jei mes nesiliausime ramiai ir su pasitikėjimu melstis už tuos vaikinus, kuriuos Dievas nuo amžių numatęs ganytojais, tada, kaip moko Viešpats, vis tiek sulauksime tų dalykų, kurių sutartinai ir tikėdami prašėme (Mk 11, 24). Tai padarys Dievas, o mūsų tikslas – tinkamai įvykdyti maldų išklausymo sąlygas.

Gražiausias Jėzaus vardas yra Draugas. Kartą Jis įkvėpė vieną kalinį rašyti šitaip: „Aš myliu tave! Aš visą laiką stengiuosi tai pasakyti tau per žydrą dangų ir žalią pievą. Mano meilė tau gilesnė už vandenyną ir didesnė už didžiausią tavo troškimą. (...) Prašau tavęs, pakalbėk su manimi. Aš išsirinkau tave ir vis tebelaukiu, nes esu tavo Draugas ir myliu tave!“ Jei nors vienas jaunuolis įsidėtų šiuos žodžius į savo širdį, galbūt iš jų išaugtų subrendęs ryžtas: „Eisiu ten, kur bus Jam, kitiems ir man geriausia“.  

Kun. Vytenis Vaškelis