BM Slide Login

Paieška svetainėje

,,Aš esu Gerasis Ganytojas“

Seniausi paveikslai vaizduojantys Viešpatį Jėzų, pristato Jį kaip Gerąjį Ganytoją. Grojantį dūdele, vedanti savo aveles, arba silpniausią iš jų, nešanti ant savo pečių. Tie paveikslai išreiškia gražiausią šios dienos Evangelijos mintį, apie Jėzaus meilę ir rūpestį kiekvienu žmogumi.

Žinoma kitaip priėmė Jėzaus žodžius ,,Aš esu Gerasis Ganytojas“ Jo palestiniečiai klausytojai, gyvenantys žemdirbių kultūros aplinkoje, negu mes, šių laikų gyventojai. Jie gerai suprato ką reiškia rūpintis savo avimis, ieškoti tos vienos pražuvusios, kuriai kiekvieną akimirką grėsė pavojus. Vilkas ar liūtas, kuriuos šiandien galime sutikti tik zoologijos soduose, slėpėsi priedangoje, o maži eriukai nuklysdavo nuo bandos. Būdavo taip, kad ganytojas stodavo jų apginti. Nekartą ieškodavo paklydusios avies brūzgynuose ir kalnų tarpekliuose, džiaugdamasis, kad atsirado. Ta avis buvo jo nuosavybė, jo palikimas. Todėl buvo tarp ganytojo ir bandos labai artimas ryšys, netgi jausminis. Dabar mums tai sunku suprasti.

Mums gyvenantiems XXI amžiuje, o tuo labiau gyvenantiems dideliuose miestuose, ganytojo ganančio savo kaimenę paveikslas, tai jau istorija ir senos epochos reliktas. Galima pasakyti, kad tai ne šiandienos gyvenimo, o folkloro elementas. Neaiškus mums paveikslas, kuriame Kristus mus palygina su avimis, o save su Ganytoju. Bet svarbu ne pats paveikslas, o prasmė kurią jis išreiškia.

,,Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11). Kiekvienas tikras gėris ir meilė pasišvenčia. Be pasišventimo meilė miršta. Motina yra pasiruošusi paaukoti savo gyvenimą, kad duoti arba išsaugoti savo vaiko gyvybę. Ta motiniška meilė yra Dievo meilės atspindys. Dievo Sūnus, kuris pasirenka kryžių, paaukoja savo gyvybę, kad užtikrinti kiekvieno žmogaus gyvenimą.

,,Mano avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos saka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.“ (Jn 10, 27 – 28) Nukryžiuotas ir Prisikėlęs Kristus aukoja mums savo meilę ir savo nemirtingą gyvenimą. Mums reikia tik išgirsti tą balsą, priimti paties Dievo duotus nurodymus, griebti Jį už rankos, kad vestu mus į amžinąjį gyvenimą.

Klausyti Jo balso, tai reiškia priimti į širdį Jo mokslą ir pagal tai elgtis gyvenime. Klausyti Jo balso, tai sekti Jį. Tai reiškia, kad reikia įsisąmoninti, jog prie Dievo neinama pavieniui, bet bendruomenėje, kartu su kitais asmenimis – avimis trokštančiomis siekti vieno tikslo – išganymo.

,,Mano avys klauso mano balso“ Ar tikrai tai pasitvirtina mano gyvenime? Ar galima iš mūsų gyvenimo pažinti, kad žinome savo Ganytoją klausome Jo balso ir Jo? Šv. Jonas rašė: ,, Kas sakosi jį pažinęs, bet jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos“. (1Jn 1, 4)

Jėzus Gerasis Ganytojas visada yra su kiekvienu iš mūsų. Yra tam, kad mums padėtu savo malone žemiškoje piligrimystėje į amžinybę. Leiskime Jam mus vesti, nes tiek daug yra tokių, kurie neleidžia. Eikime paskui Ganytoją, realizuodami Jo nubrėžtą programą, kad gyvenimo pabaigoje galėtume pasakyti ,,Tavimi pasitikiu Viešpatie, ir amžiais nebūsiu apviltas“.

Ks. Jacek Wawczyniak SDS
Iš lenkų kalbos vertė kun. E.Rinkevičius