Paieška svetainėje

Dėl Jėzaus vardo

Šio sekmadienio Evangelija prasideda kai kuriems žydams prabilus apie Jeruzalės šventyklos įspūdingą grožį (Lk 21, 5). Be abejonės, dailės, meno dalykai ir apskritai visos kultūrinės ir kitos vertybės yra kūrybinės žmogaus veiklos rezultatas, liudijantis, kaip prasmingai praturtina visuomenę uolūs kūrėjai. Kai žmogus suvokia, kad jo protas ir visi sugebėjimai yra inspiruojami aukščiausiojo Proto – Dievo malonės veikimo, jis natūraliai prisiima atsakomybę sąžiningai atlikti kiekvieną darbą. Prisimenu sąžiningus specialistus, kurie projektavo ir planuoja šv. Antano parapijos namų remontus bei juos vykdo, taip pat ir tuos parapijos žmones, kurie darbščiai dirba paprasčiausią darbą: šluoja šventorių, valo bažnyčią – visi jie aplink save skleidžia tam tikrą moralinio bei harmoningo grožio šilumą.

Tačiau Jėzaus pranašiški žodžiai apie būsiantį šios šventovės sugriovimą į pirmą vietą iškelia etinių dalykų svarbą. Kai Viešpats sako, jog neliks akmens ant akmens, tada negalvoji apie riedulių savybes, bet mąstai: „Kaip svarbu, gyvenimo išbandymams artėjant stovėti ant kertinio akmens – Jėzaus Kristaus mokymo uolos ir stengtis savo širdies šventyklą puošti Jo dorybėmis.“

Nuo karaliaus Saliamono laikų (maždaug 968 m. pr. Kr.) iki Erodo Didžiojo, kuris 19 m. pr. Kr. perstatė Jeruzalės šventyklą, ji buvo, pasak katekizmo, privilegijuota susitikimo su Dievu vieta. Šventykla Jam buvo Jo Tėvo būstas, maldos namai, ir Jis piktinosi, kad jos išoriniai kiemai paversti prekyviete. Nors iš bekraštės meilės savo Tėvui Jėzus su rimbu išveja prekybininkus, suteršusius maldos namų sakralumą, tačiau netrukus Jis paradoksaliai prabyla ir apie savo šventovės griūtį - savo gyvenimo pabaigą, tai yra apie savo kūno šventyklos sugriovimą ir jos atstatymą (Jn 2, 19 – 21).

Jėzui mirus Jeruzalės šventykloje perplyšusi nuo viršaus iki pat apačios didžiulė uždanga (beveik 6 metrų aukščio, per 18 metrų pločio, kelių centimetrų storumo) simbolizavo šios senosios šventovės reikšmės praradimą ir Viešpaties Jėzaus Bažnyčios – mistinio Jo Kūno – dieviškos statybos pradžią. „Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, (...) ne ožių ir veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą“ (Žyd 9, 11 – 12).

Kristus ne tik yra tikrasis visos Bažnyčios (pasaulyje ir amžinybėje) – dieviškosios ir niekada nesugriaunamos (Mt 16, 18) institucijos šlovingasis Įkūrėjas, suteikęs apaštalui Petrui mokymo ir vadovavimo pirmenybę, Jis – ir nuolankumo Karalius. Pačiu savo neaprėpiamos meilės buvimu Švč. Sakramente Jis primena, kad tikintieji vertai ir dažnai priimtų per šv. Mišias Komuniją, būtų ištikimi Jo bendradarbiai bei Jo statyba (1 Kor 3, 9).

Tačiau antgamtinis tikinčiųjų augimas Kristuje neįmanomas be įvairiausių sunkumų ir persekiojimų. Kaip Kristus, būdamas ne iš šio pasaulio, buvo piktojo pasaulio nekenčiamas, taip ir Jo sekėjai, kadangi daugiau priklauso ne Žemei, o dangiškajai Jeruzalei, todėl yra pasaulio nekenčiami (Jn 17, 14). Dievas neišvengiamai mums leidžia patirti šio pasaulio kunigaikščio rafinuotus puolimus, nes kai vis labiau pažįstame Jį (Jn 17, 3), mumyse stiprėja gyvas tikėjimas amžinuoju gyvenimu, kuris yra didžiausia priešprieša šėtonui ir jo pakalikams, nes jų laukia eschatologinis fiasko - amžinoji bausmė pragaro bedugnėje (Apr 20, 10).

Viešpats Jėzus įspėja, jog dėl Jo vardo tikintieji ne tik bus vedžiojami pas pasaulio galinguosius, bet ir turės įvairių galimybių jiems skleisti Evangelijos tiesų spindulius. Tada Šventosios Dvasios įkvėpti krikščionys nebūtinai turės kalbėti apie Kristaus išganymo svarbą. Bus tokių atvejų, kai jų tylus, ramus ir maldingas susitelkimas Dieve daugiau bylos apie tiesą, nei jų ištarti žodžiai. Tuomet kai kurie valdytojai ir valdininkai, grindę savo gyvenimą melu ir iš tolo bodėjęsi Kristaus, pagaliau atvirai ir tinkamai įvertins savo pseudovertybes ir sau prisitaikys šiuos Blezo Paskalio žodžius: „Kaip tuščia, o žmonės, kad savyje ieškote išgydymo nuo savo kančių. Visas jūsų įžvalgumas tik veda prie pažinimo, jog ne savyje jūs surasite tiesą ir gėrį“.

Nuo 1969 iki 1973 metų Čarlzas Kolsonas buvo JAV prezidento R. Niksono ypatingasis patarėjas. Tačiau 1972 metų Votergeito skandalas sugadino jo reputaciją, ir jis pateko į gilią vidinių vertybių perkainojimo sumaištį. Kartą Kolsonas pradėjo skaityti iš draugo gautą C. S. Lewio knygą „Tiesiog krikščionybė“ ir užsirašinėjo iš jos argumentus. Kolsonas rašė: „Aš žinojau, kad man reikia apsispręsti. Ar aš be išlygų priimsiu Jėzų Kristų savo gyvenimo Viešpačiu? Prieš mane buvo vartai, kurių nebuvo galima apeiti. Arba man reikėjo eiti pro juos, arba likti lauke. Mintys „galbūt“ arba „man dar reikia pagalvoti“ man skambėjo juokingai“. Po vidinės kovos Kolsonas padarė nepakeičiamą sprendimą: „Ankstyvą penktadienio rytą, man sėdint ir spoksant į jūrą, mano lūpos ištarė žodžius: „Viešpatie Jėzau, aš tikiu Tavimi. Aš priimu Tave. Prašau ateik į mano gyvenimą. Aš pavedu save Tau“.

Votergeito byloje Kolsonas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas. Atlikęs bausmę, jis pradėjo evangelizacinę tarnystę nuteistiesiems, kuri apėmė daugiau nei 100 šalių ir išsiplėtė į tūkstančius kalėjimų. Jis parašė 16 knygų, kuriose analizuoja krikščioniškų vertybių svarbą asmenims, įkalinimo įstaigose išgyvenusiems baudžiamojo įstatymo vykdymo kančias.

Po atsivertimo Čarlzo Kolsono gyvenimas radikaliai pasikeitė: jis negalėjo neliudyti Kristaus. Jis savanoriškai tapo Kristaus kaliniu, kad kalėjimuose atliekantys bausmę žmonės išgirstų Gerąją Žinią, pagaliau ryžtųsi leisti Šventajai Dvasiai atnaujinti savo vidaus šventoves, ir paskui kaip saviti kristoforai per gyvenimą eitų, aukštai iškėlę Dievoieškos plazdančias vėliavas.

Kun. Vytenis Vaškelis