Paieška svetainėje

Tikėjimo vaisiai – geriausi dalykai

Gerai, kad šį sekmadienį iš Evangelijos puslapių prabylantis Kristus vėl mūsų mintis kelia aukštyn. Kilnios mintys išplečia žmogaus širdį, gaivina tikėjimą, teikia anapusybės tikroviškumo pajautą ir drąsina mus ryžtis ant savo kūno, pasak šv. Pranciškaus Asyžiečio, brolio asilo užmauti drausminančios malonės apynasrį, idant kūnas nedelsiant paklustų Dievo Dvasios apšviesto proto nurodymams (Gal 5, 16). 

Pas Jėzų atėję sadukiejai (jie neigė pomirtinį gyvenimą bei mirusiųjų prisikėlimą) papasakojo istoriją apie septynis brolius, kurie paeiliui turėjo tą pačią žmoną. Jie visi mirė. Sadukiejai Jėzaus klausė: „Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels?“ (Lk 20, 33). Jėzus iškart demaskavo sadukiejų klaidingą ir siaurą mąstymą, sakydamas, kad jie nepažįsta nei Raštų, nei Dievo galybės (Mt 22, 29). 

Šie Mokytojo žodžiai - tarsi antausis, skirtas ne tik sadukiejams. Tai rimtas įspėjimas ir mūsų laikų kai kuriems tikintiesiems, kurie vienas Šventojo Rašto ir Bažnyčios mokymo tiesas priima, o kitas, kurios prieštarauja a priori jų susidarytiems stereotipams, atsainiai ignoruoja. Jie panašūs į užgaidų ir išlepintą vaiką: tėvams nesant prie pietų stalo, jis slapčia išpila „neskanią“ sriubą lauk ir godžiai griebia ryti desertą. Netenka stebėtis, kad tie, kurie, užuot priėmę pilną ir visuotinį Katalikų Bažnyčios mokymą, egoistiškai išsirenka tik jo „razinas“, įkliūva į vidinio susipriešinimo labirintus, nes neįmanoma vienu metu daryti dviejų dalykų: patikti Dievui ir sąmoningai atgręžti nugarą bent vienai iš Jo apreikštų išganymo tiesų.

Pasak Bažnyčios katekizmo, pirmasis Dievo įsakymas reikalauja stiprinti savo tikėjimą, visomis išgalėmis jį saugoti ir atmesti visa, kas jam priešinga. Tikėjimui nusidedama įvairiai: „Valingos tikėjimo abejonės jo nebepaiso arba atsisako laikyti tiesa, ką Dievas yra apreiškęs ir Bažnyčia nurodo tikėti. Nevalingai abejojantis žmogus yra neryžtingas tikėti, vengia įveikti priekaištus tikėjimui arba jaučia neaiškaus tikėjimo keliamą nerimą. Sąmoningai palaikomas abejojimas gali visai aptemdyti dvasią. Netikėjimas yra apreikštosios tiesos nepaisymas arba valingas atsisakymas jai pritarti“. 

Jėzus visiems labai aiškiai nubrėžė takoskyrą tarp šio pasaulio ir būsimojo. Žemėje žmonės tuokiasi, o amžinybėje jokios santuokos joks kunigas nebelaimins. Vis dėlto, jei būsime verti peržengti prisikėlimo vaikų (Lk 20, 36) slenkstį, mes maloniai nustebsime išvydę, kad atsidūrėme nuolat žydinčiame transcendencijos Sode – neregėtų Jungtuvių pokylio didžiojoje menėje. Joje būsime laimingesni už pirmuosius Rojaus sodo gyventojus. Nors Adomas ir Ieva iki nuopolio džiaugėsi betarpiška Aukščiausiojo artuma, tačiau tada jiems dar nekilo mintis, kad Danguje Švenčiausios Trejybės ir triumfuojančios Bažnyčios narių tolydžio augantis antgamtinis vienijimasis meilėje bus daugybę kartų prakilnesnis už jų esamą ryšį su savo Kūrėju. 

Kristus trumpai sadukiejams paaiškino, kas laukia tų, kurie anapusybėje bus tolygūs angelams. Kadangi net kai kurie Rašto aiškintojai (šalia Jėzaus stovėję) pagyrė Jį už išmintingus žodžius (Lk 20, 39), tikėtina, kad bent vieno kito sadukiejaus širdyje atsirado sveikintina abejonė: „O gal išties tas Mokytojas neklydo, kai mums apie amžinybę prabilo?“ 

Nepalyginti geresnėje padėtyje už tuos sadukiejus esame mes, tikintieji. Kuo daugiau savo vidų maldingai turtiname visomis Jėzaus ir Jo įsteigtos Bažnyčios Magisteriumo tiesomis, tuo labiau plečiasi mūsų tikėjimo horizontas, liudijantis apie būtinybę tinkamai įprasminti šį ir būsimąjį gyvenimą. Tada anot šv. Hildegardos iš Bingeno (1098 – 1179), kai žmogaus mintys nėra nei tuščios, nei lengvabūdiškos, nei užsispyrusios, nei kvailos, o darnios, jos suteikia fizinę ramybę ir gilų įžvalgumą.

Tačiau mes nesame vieninteliai Jėzaus numylėtiniai. Šalia mūsų tiek daug tokių, kurie vilki vaikiško tikėjimo išaugtus drabužius. Jie vos pažįsta Dievą, bet Jis ne mažiau myli juos už mus. Kaip svarbu aplinkiniams reikiamu metu atverti savo širdies langą, kad pro jį maloningu gailestingumu bylotų pats Viešpats, ir jie suprastų, kad Jis yra gyvųjų Dievas, nes visi Jame gyvena (Lk 20, 38). 

Jauna moteris, vardu Marianne, buvo įsitikinusi, kad ji prastesnė už kitus... Ji užaugo vargingoje šeimoje. Jaunystėje gero linkintys draugai perspėjo ją, kad nesitikėtų per daug iš gyvenimo, nes jis sunkus ir neteisingas. Metų metus brendo šio įsitikinimo vaisiai. Ji tapo prostitute ir narkomane. Marianne nuolat patekdavo į kalėjimą. Kartą vaikščiodama po parduotuvių rajoną iš vienos moters rankinės Marianne pavogė piniginę. Joje buvo keletas dolerių ir tarp kitų daiktų nedidelė brošiūra. Jai ketinant pasiimti tik tai, kas vertinga ir atsikratyti likusių daiktų, dėmesį patraukė vienas sakinys brošiūroje: Kaip Dievo vaikas, tu esi vertas geriausių dalykų, kuriuos gali pasiūlyti gyvenimas. Jau kitą akimirką Marianne kažkas nutiko. Jos kartėlis pradėjo tirpti. Tie žodžiai užgavo seniai nutilusią, bet nepamirštą stygą. Ji labai nustebo, nes panoro grąžinti piniginę moteriai. Čekyje radusi telefono numerį, mergina jai paskambino, paaiškino, ką padariusi... Ji atnešė piniginę moteriai į namus. Toji moteris parodė jai gailestį ir supratimą. (...) Ji pasiūlė Marianne darbą vienoje iš daugelio jai priklausančių parduotuvių mieste. Laikui bėgant Marianne gyvenimas pradėjo vesti visai kitus vaisius: ji įgavo pasitikėjimą Dievu ir savimi ir pradėjo tikėti kitais bei matyti juose gera. 

Ir mes padėkime kitiems atrasti prarastą savivertę, ir padėsime jiems tapti tikrais žmonėmis, kurie gerumą skleisdami pasaulyje vis dažniau savo žvilgsnius kelia aukštyn... 

Kun. Vytenis Vaškelis 2010 11 07