BM Slide Login

Paieška svetainėje

Moteris ir vyras atranda save tik Jame

Vyras ir moteris, Dievo sukurti kaip lygiaverčiai žmonės, buvo pašaukti įvykdyti esminį Jo planą – dauginimosi būdu pripildyti žemę palikuonių ir valdyti visus žemės kūrinius, kad kūrybingai įsitrauktų Visatoje į visuotinį dieviškosios harmonijos įsiviešpatavimą (žr. Pr 1, 28). Dėl neklusnumo Aukščiausiajam pirmieji žmonės spalvingiausio Edeno sodo ūksmėje suardė neprilygstamos malonės santykį su Juo ir prisišaukė įvairias bėdas, kurios, veikiant gimtosios nuodėmės padariniams, lydės žmoniją iki Kristaus antrojo atėjimo (žr. Mt 24, 30). Pasaulio pabaigoje dienos šviesą išvys ne tik slapčiausi vyrų bei moterų nusidėjimai, bet kerinčioje šviesoje aiškiai bus regimos ir jų mažiausios geradarybės, kurios priartins dieviškąjį gailestingumą, pridengiantį žmonių silpnybes ir suteikiantį jiems augantį Viešpaties panašumo grožį.

2013 m. spalio 12 dieną Romoje buvo surengtas Popiežiškosios pasauliečių tarybos seminaras, kurio dalyviai diskutavo apie moters vaidmenį, minint Jono Pauliaus II apaštalinio laiško „Moters orumas“ 25-ąsias metines. Jame popiežius Pranciškus, be kitų dalykų, kalbėjo apie pavojų, kuris nuvertina moterį ir jos pašaukimą motinystei, kuri neretai susiaurinama iki socialinio vaidmens, trukdančio jai pasinaudoti galimybėmis integruotis į pilietinio bei bažnytinio pobūdžio bendruomenes...

„Moterys jaučiasi pavargusios. Mes išsunktos. Šis jausmas neateina iš nuotykiais išmarginto gyvenimo. Ne, šis moterų išsekimas labiau kyla iš rutinos, kasdienių darbų, nesibaigiančių poreikių virtinės. (...) Daugelis moterų nejaučia vaidinančios nepakeičiamą vaidmenį didžiojoje istorijoje. O ne! Mes tik kaunamės, kad išgirstume, ar dar kam nors rūpime. Jei dirbame namuose, gėdijamės neturinčios „tikro gyvenimo“ už jų sienų. Mus „praryja“ skalbiniai. Jei esame karjeros moterys, jaučiamės taip, lyg prarandame kažką svarbaus santuokoje, vaikuose. Mus „praryja“ susirinkimai“, – šitaip didelės dalies moterų būklę apibūdino rašytoja Stasi Eldredge.

Dažnai tenka bendrauti su įvairiais žmonėmis, ir pastebiu, kad daugiausia iniciatyvų imasi moterys, kurios, iškilus, pavyzdžiui, sveikatą žlugdančioms šeimyninėms problemoms, neužsisklendžia savyje, kaip tai daro nemažai vyrų, bet intuityviai ieško pagalbos. Nors, tiesa, neretai kai kurios iš jų klysdamos kreipiasi į būrėjas ar ekstrasensus, bet vėliau, prablaivėjusios nuo jų apgaulės kerų, kartais supratingų draugių yra nukreipiamos pas kompetentingus katalikiškų bendruomenių atstovus, dvasininkus, psichiatrus, į šeimų centrus... Jei parapijoje veikia „Motinos maldoje“ grupė, išties verta mamoms, besisielojančioms dėl neklaužadų vaikų, įsitraukti į jos veiklą.

Kai dažniausiai moterys, išsekintos įvairių šeimyninių įtampų, progresuojančių nervų ligų ar tiesiogiai veikiamos piktosios dvasios telefonu kreipiasi dėl dvasinės pagalbos, išklausau, pagal situaciją patariu, kaip įmanoma taisyti susiklosčiusią padėtį, jei reikia, siūlau kreiptis į egzorcistų asociacijai priklausantį psichiatrą, arba susitariame dėl susitikimo bažnyčioje, ir, baigiant pokalbį, už pašnekovę bei jos artimuosius pasimeldžiu, palaiminu... Būna skaudžių akimirkų, kai dėl konkretaus patarimo kreipiamasi pernelyg sudelsus. Štai moteriškė daug metų kentė alkoholikų vyro bei sūnaus smurtą, ir  nors galėjo išeiti ir kitur gyventi, bet stokojo ryžto juos palikti, nes savaip, ypač sūnų, mylėjo... Matyt, kai jos kantrybė visai išseko, susitikęs su ja gana nesunkiai galėjau padėti galutinai apsispręsti, kad išsinuomotų butą ir dvasios laisvėje melstųsi už šeimyniškių atsivertimą. Ši moteris leido, kad į jos vidų įšliuožtų  nevisavertiškumo komplekso bei neišsipildžiusių svajų kirminai, kurie, misdami jos neryžtingumu, valios stoka bei aptemdyto baimėmis proto veikla ir kitais sužeistų emocijų pūliniais, galėjo ją visą „praryti“.

Per vidinio išgydymo pamaldas meldžiuosi ir už tokius vyrus bei žmonas, kurie, supratingai priimdami tam tikrus savųjų požiūrių skirtingumus bei vienas kitą gerbdami, trokšta daugiau. Jie siekia visiškai išsilaisvinti, pavyzdžiui, iš vaikystėje ir jaunystėje patirtų skaudžių nuoskaudų ar buvusių priklausomybių kartėlio liekanų. Per išlaisvinimo maldą su tikėjimu Dievui atiduodame praėjusį laikotarpį išgyventas įvairias dvasines bei fizines traumas, ir Jis, būdamas čia ir dabar, priima tai, kas Jam patikima, ir esamą vidinės žaizdos likutį paverčia besiskleidžiančiu naujo ryžto bei neribotų galimybių pumpuru...

Skirtingų lyčių – vyro ir moters – dvasinėje vienybėje slypi dieviškos meilės užtaisas. Kai kalbame apie moterį, neįmanoma užmiršti vyro, nes jis, per malonę atgimęs iš aukštybių, yra kertinė šeimos uola, nes leidžiasi Viešpaties Dvasios vėjo nuolat nešamas link vienintelio – Tikrojo (žr. 1 Jn 5, 20).

Kun. Vytenis Vaškelis