Paieška svetainėje

Vienybėje jėga

Vienas senyvas tėvas, jausdamas, kad artėja jo paskutinė valanda, pasišaukė pas save jau suaugusius vaikus. Jų buvo septyneri. Kiekvienam jų pasakė paskutinį atsisveikinimo žodį. O po to paėmė septynias storokas lazdas, surišo jas į ryšulį ir liepė vaikams jį sulaužyti. Kiekvienam iš sūnų, nekalbant jau apie dukteris, tas veiksmas nepavyko. Tada tėvas drebančiomis rankomis atrišo ryšulį ir po vieną perlaužė pagalius. ,,Na taip – pasakė sūnūs – taip tai aišku lengva. Po vieną lazdos lūžta lengvai, surištos į ryšulį atlaiko.“ Tėvas linktelėjo galva: ,,Ne kitaip yra su jumis mano vaikai. Kiek ilgai laikysitės kartu, būsite stiprūs. Pavieniui pasidarysite silpnesni.“ 

Ar šis paprastas pasakojimas nėra taipogi mums krikščionims ir visai Bažnyčiai skirtas pamokymas? Spalio pabaigos sekmadienis parapijos bendruomenėse išgyvenamas kaip bažnyčios pašventinimo iškilmė – tos rašomos mažąja raide. Tai taip pat yra gera proga, kad suprastume, jog parapijinė Bažnyčia tai ne tik pastatas bet ir bendruomenė žmonių, kurie tiki Kristų ir stengiasi jį sekti – bendrai, o ne kiekvienas asmeniškai. Pavieniui esame silpni, išties gyventi ir tikėti galime tik kartu. Akivaizdu tikėjimas yra ir visada liks Viešpaties Dievo dovana ir asmeninis kiekvieno mūsų apsisprendimo vaisius. Bet išlikti ir augti tikėjime galime tik bendruomenėje, turėdami šalia seses ir brolius, kurie eina kartu su mumis tuo pačiu keliu silpnumo akimirkose, nusvilimo ar neapykantos padėdami mums pakilti iš nuopuolio ar paimdami ant savo pečių dalį mūsų naštos. 

Ar toks parapijos pavyzdys mums artimas, ar tai mums atrodo vizija iš kitos planetos? Parapija tai ne serviso punktas skelbiantis apie įvairiausias religines paslaugas. Parapija tai mes visi, gyva tikinčių į Jėzų Kristų žmonių bendruomenė. Bendruomenė žmonių kurie vienas kitą myli. Tokios Bažnyčios, tokios parapijos norėjo Jėzus, kuris išeidamas iš šio pasaulio pas Tėvą paliko savo mokiniams kaip testamentą: ,,Noriu, kad visi būtumėte viena“. Kitaip sakant: ,,Laikykitės kartu, tada būsite stiprūs“. Iš kur turime semtis jėgų tam, kad taptume dar labiau gyva bendruomenė o ne tik grupė žmonių gyvenančių aplink save apibrėžtoje teritorijoje. 

Kas lemia, kad parapija tampa bendruomene? Iš kur ta bendruomenė semia gyvenimą? Pagrinde iš keturių šaltinių: 

  • Pirmasis šaltinis yra Dievo Žodis. Parapijinė bendruomenė klauso Dievo žodžio, apmąsto Evangeliją, Gerąją Naujieną apie meilę ir viltį. Tai yra pagrindas, tai yra eleksyras, duodantis bendruomenei gyvenimą. Kam ta Geroji Naujiena tapo drąsos ir pasitikėjimo šaltiniu, tas nori savo liudijimu dalintis su kitais. Tuo būdu mūsų gyvenimas, žodžiai ir darbai gali būti Gerąja Naujiena žmonėms gyvenantiems šalia mūsų. 
  • Antras šaltinis tai Eucharistija, Gyvenimo Duona. Nuo apaštalų laikų krikščionys rinkdavosi sekmadieniais švęsti Eucharistijos. Be šv. Mišių, be dalyvavimo Kristaus vaišėse negali būti krikščionybės. Tai yra krikščioniško gyvenimo centras ir kiekvienos parapijinės bendruomenės centras. Akivaizdu svarbu yra ne tik kad dalyvaujame šv. Mišiose, bet lygiai svarbu kaip jose dalyvaujame: kaip pašaliniai žiūrovai ar aktyvūs dalyviai. 
  • Trečias šaltinis tai nuostata tarnauti kitam žmogui. Gyvenimas pasemtas iš Dievo Žodžio ir Dievo Duonos turi pasireikšti tarnavimo žmonėms vaisiais: kenčiantiems, vargstantiems, sergantiems, atmestiems pažemintiems. Be pagalbos pašvęstos tiems mažutėliams, ir labiausiai stokojantiems, kurios Jėzus vadina savo broliais, mūsų tikėjimas liktų miręs. 
  • Ketvirtas šaltinis yra vienybė. Kiekviena ir kiekvienas iš mūsų turi savo pomėgių ir gabumų. Todėl parapijoje gali atsirasti įvairios grupės: tų, kurie skaito ir aiškina šv. Raštą, tų, kurie bendrai rūpinasi liturgijos grožiu ir tų, kurie angažuojasi vargšų rūpesčiu. Tos visos grupės ir mažos bendruomenės negali prarasti bendrystės su visos krikščionijos tikslais ir pašaukimu. Iš tos vienybės parapijos bendruomenė semiasi gyvybę ir jėga. 

Pagaliai dar vienas paveikslas kuris gali mums padėti suprasti, kuo yra, arba kuo turi būti parapijos bendruomenė. Įsivaizduokime saują pilną miltų. Jeigu į ją papūsime, miltai išsisklaidys į tūkstančius mažų dalelių, pagriebs jas vėjas. Iš tų miltų nebus jau duonos. Bet kada įmesime tuos miltus į vandenį, pasidarys tešla. Taip yra su bendruomene. Pavieniui esame atiduoti pagrobimui ir išsisklaidymui. Bet krikšto vanduo mus jungia. Iš tos tešlos gali jau būti duona – krikščioniška bendruomenė, parapijos bendruomenė, kuri gyvena Dievo žodžiu ir Kristaus Kūnu, tarnavimu artimui, suvienyta vieno tikėjimo, vienos meilės ir vienos vilties. 

Kun. Artur Filipiaka 
Vertė kun. Edmundas Rinkevičius