Paieška svetainėje

Tikrasis dėkingumas priešpriešose

Jėzus, keliaudamas į Jeruzalę, prie vieno kaimo sutiko dešimt tais laikais nepagydoma raupsų liga sergančių vyrų (devynis žydus ir vieną samarietį). Išganytojas kaip visada spinduliavo meile visai kūrinijai ir todėl, išgirdęs kaip desperatiškai tie sunkūs ligoniai šaukėsi Jo pagalbos (Jį vadino net Mokytoju), negalėjo jų nepasigailėti. Jėzus jiems nesakė: „Stiprus jūsų tikėjimas, todėl būkite pagydyti ir eikite, pasirodykite kunigams, kad jie matydami jus sveikus, pradėtų susiprotėti – Kristus tikrai yra Dievo Sūnus!“ Jis jiems trumpai ir įsakmiai ištarė tik tokius žodžius: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ (Lk 17, 14). 

Ačiū Dievui, kad nei vienas iš jų nepradėjo sau svarstyti: „Tokius mus - raupsais aptekusius – aukštieji kunigai tikrai nušvilps!“ Jie galvojo kitaip. Jei neprilygstamas Mokytojas sako nedelsiant eiti, vadinasi, dabar ne laikas aptarinėti šį nurodymą, bet tiesiog būtina paprasčiausiai tikėti tuo, ką Jis sako ir nedelsiant atlikti veiksmus, kurie visiškai atitinka Jo valią. Ir jie, paklusdami Jam, ėjo ir beeidami pasveiko. 

Tačiau kokia skirtinga buvo jų reakcija po šio nepaprasto jų išgydimo! Devyni žydai iš klusnumo Jėzui nuėjo pas dvasininkus, o vienas samarietis iš dėkingumo Viešpačiui Jėzui grįžo pas Jį. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad klusnumas Dievo valios vykdymui yra aukščiausios Jam meilės įrodymas. Atrodė, kad devyni buvę raupsuotieji geriausiu būdu atsidėkojo Viešpačiui: jie savo pasirodymu pribloškė kunigus, ir, grįžę pas savo Gydytoją, kupini dėkingumo, puolė Jam po kojomis. O kad taip būtų įvykę! Tada Jėzus nebūtų stebėjęsis: „Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šis svetimtautis!“ 

Peršasi paradoksali išvada: kartais iš dėkingumo ir meilės Dievui galima dalinai nepaklusti Jam, nes retsykiais raidiškas dieviškų įstatymų vykdymas gali pakvipti formalizmo naftalinu, kuris yra diametrali priešybė Šventajai Dvasiai, teikiančiai gyvenimo bei gyvybės pilnumą be saiko tiems (2 Kor 3, 6), kurie trokšta. Antai tik be galo mylinti Jėzų moteris (Simono Raupsuotojo namuose) sugebėjo įveikti savo nedrąsumą ir visą alebastriniame inde esantį brangų kvapnųjį aliejų išpylė ant Jėzaus galvos (Mt 26, 7). Koks dėl to kilo aplinkinių pasipiktinimas! Bet Jėzus priėmė šią dovaną ir įžvalgiai pasakė, kad visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi (Mt 26, 13). Taigi už parodytą dėkingumą Jėzui ir artimui, Viešpats visada atlygina su tokiu pertekliumi, kuris nebeišsitenka žmogiškojo suvokimo rėmuose, - jie sulaužomi, idant atlygis tikinčiajam, kuris Jam nesiliauja dėkojęs net ekstremaliose gyvenimo sąlygose būtų aukso raidėmis įrašytas Avinėlio gyvenimo knygoje (Apr 21, 27). 

Ravensbriukas – vokiečių koncentracijos stovykla (į šiaurę nuo Berlyno). Joje 1944 metais už žydų nuo nacių slėpimą kalėjo garsi olandė Korė ir jos sesuo Betsė ten Bom. Vėliau, išėjusi į laisvę, Korė knygoje „Prieglobstis“ pateikė istoriją, kuri atskleidžia nežmoniškas Ravensbriuko lageryje gyvenimo sąlygas ir sukrečiantį krikščioniško dėkojimo liudijimą. 

Seserys Korė ir Betsė slapčia skaitė Naująjį Testamentą. „Skaityk toliau, - tarė Betsė. – Tai ne viskas“. „O, taip: „Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje...“ (1 Tes 5, 16 – 18). „Už viską dėkokite!“ „Tai mes galime padaryti. Galime pradėti tiesiog dabar dėkoti Dievui už viską šiame naujame barake!“ Pažvelgiau į Betsę, paskui apsidairiau po tamsią, pridvokusią patalpą. „Už ką gi?“ – pratariau. „Už tai, kad esame kartu“. Prikandau lūpą. „O taip, Viešpatie Jėzau!“ „Už šitą, kurią laikai rankose“. Pažvelgiau į Bibliją. „Taip! Dėkui Tau, brangusis Viešpatie, kad nebuvo inspekcijos, kol mes esame čia. Ačiū Tau už visas moteris čia, šioje patalpoje, kurios sutiks Tave šiuose puslapiuose“. „Taip, - tarė Betsė. – Ačiū ir už tokį susigrūdimą čia, nes dar daugiau moterų išgirs Tave!“ Ji viltingai pažvelgė į mane. „Kore! – paragino ji“. „Gerai. Dėkoju Tau už prikimštus, dūstančius, perpildytus barakus“. „Ačiū Tau, - ramiai tęsė Betsė, - už blusas ir už...“ „Už blusas! To jau buvo per daug“. „Betse, netgi Dievas manęs niekaip nepadarys dėkingos už blusą“. „Už viską dėkokite, - pacitavo ji. – Nesakoma: „Už malonius dalykus. Blusos yra dalis tos vietos, kur Dievas mus įkurdino“. „Ir taip mes stovėjome tarp gultų ir dėkojome už blusas. Bet šįkart aš buvau įsitikinusi, kad Betsė neteisi“. 

Tikrai nebūtina prisiverčiant šiuo metu dėkoti Dievui už tuos Jo kūrinėlius, nuo kurių galbūt esame skaudžiai nukentėję. Vis dėlto pasistenkime supratingai pažvelgti į tuos krikščionis, kuriems Viešpats suteikė daugiau gyvo tikėjimo ir pasitikėjimo Juo, nei mums. Pasimokykime iš jų, kaip reikia dėkoti Visagaliui net tada, kai tenka patirti skaudžius likimo smūgius, kurie mums primena Nukryžiuotojo merdėjimą – iki galo nesuvokiamą Jo meilės begalybę. 

Tegul veikiantis mumyse tikėjimas liejasi nesustabdomais palaimos srautais, kad Dievui, Marijai ir mūsų neregimiems globėjams – šventiesiems - užtariant, mokytumės už viską dėkoti Aukščiausiajam, idant iš Jo lūpų anapusybėje nė vienas neišgirstume, pasak Thomo Mertono, tokių žodžių: „Tu valgei žievę, o apelsiną išmetei. Laikei popierių, kuris tėra pakuotė, o dėžutę su deimanto žiedu išmetei“. 

Kun. Vytenis Vaškelis 2010 10 10