BM Slide Login

Paieška svetainėje

Kad būtų gerbiamas žmogaus orumas

Kar 5, 14 – 17; 2Tim 2, 8 – 13 ; Lk 17, 11 – 19

Atėjo pas Viešpatį Jėzų dešimt raupsuotųjų ir prašė išgydyti. Ar mūsų nestebina jų paklusnumas, kai šie nuėjo po Kristaus žodžių: ,,Eikite ir pasirodykite kunigams“. Juk galėjo turėti Jėzui skundą: Kaip tai?! Atėjome raupsuoti ir turime nueiti raupsuoti? Išgydyk mus, nes kai pamatys mus kunigai išsibėgios! Taigi raupsuoti atėjo ir nuėjo raupsuoti, pasitikėdami Jėzaus žodžiais. Ir štai kelyje įvyko stebuklas – tapo apvalyti. Bet tik vienas iš jų grįžo, kad padėkotų Jėzui ir tik tas vienas tapo išgydytas...

Netgi, kai žmonės, kuriems parodė meilę, kuriuos išgydė neparodė jokio dėkingumo – taip kaip dešimtis iš šios dienos Evangelijos – Jėzus neturėjo jiems neapykantos. Toliau daro gera. Jėzus kaip žmogus nereikalauja dėkingumo sau. Iš jo žodžių paaiškėja, kad už viską turime dėkoti Dievui.

Kristus visada rodė pagarbą žmogaus orumui ir mokė, kad taip elgtųsi Jo mokiniai, kaip elgėsi Jis. Viešpats Jėzus nevengė kontakto su betkokiu žmogumi. Nekreipė dėmesio į tai, kad kam nors ko trūksta, bet vertino kiekvieno žmogaus orumą. Jėzus atrasdavo jį atstumtuose, neturtinguose, paniekintuose žmonėse. Grąžindavo jiems vertumo jausmą.

Kada su dėkingumu galvojame apie mirusius, dėkodami Viešpačiui Dievui, kad per tuos, kurie išėjo, tiek daug kartų patyrėme gėrį. Šiandien, kai skaitome tą gražią Evangelijos ištrauką prisimename Dievo Tarną Joną – Paulių II – žmogiškojo orumo ginėją. Jonas – Paulius II mokėsi iš Kristaus apsaugoti žmogų: nuo politinių sistemų, nuo išnaudojimo, nuo nepagarbos. Mokė taip pat, kaip išsaugoti pagarbą savo orumui. Tarp visų vertybių ir garbės, kurią žmogus turi gyvenime, nei viena negali prilygti tai svarbiausiai, gautai veltui – žmogiškajam orumui.

Viešpats Jėzus dalina meilę tarp žmonių, kurie yra aplink mus. Todėl juos mylime, todėl ilgimės kito žmogaus artumo, be kurio mums yra blogai. Tas, kuris tikrai gerbia Dievą, niekada neprivalo bijoti nuoširdžių jausmų kitam žmogui. Tačiau kai parodome užuojautą ir dėkojame žmonėms, nepamirškime atiduoti garbę Dievui. Dėkingas išgydytasis šios dienos Evangelijoje buvo ne tik paklusnus, bet ir mylėjo tą, kuriam buvo paklusnus. Tokio paklusnumo Dievui, meilėje žmogui, mokė mus Jonas – Paulius II.

Klausyti - tai reiškia priimti. Kalbėti - reiškia duoti. Tokia buvo Jėzaus veikla. To mokė savo gyvenimu Jonas – Paulius II. Jis turėjo laiko kiekvienam. Nepraeidavo abejingai pro žmonių nelaimes. Nes juk tas, kas išklauso – duoda. Toks yra krikščioniškas požiūris į žmogaus orumą. Šiuolaikinis žmogus privalo mokytis iš to Didžiojo Šventojo, kaip realizuoti gyvenime Kristaus mokslą apie žmogų: kiek ko gero gauname – duoda mums tai pats Viešpats Dievas. Per kažką Viešpats Dievas šypsosi mums, kad mus sustiprintų, per kažką parašo nuoširdų laišką, kuris palaiko kelyje, per kažką gelbėja mūsų sveikatą, kad mes dar galėtume, ką nors gero nuveikti.

Su dėkingumu prisiminkime šiandien Joną – Paulių II – jo gyvenimą ir darbus. Pirmiausia Viešpats Jėzus, o paskui Jo vietininkas Jonas – Paulius II padėjo reikalingiems pagalbos žmonėms. Dabar ateina laikas mums. Verta šiandien paklausti savęs: kam ir kaip norėčiau padėti? Tegu mūsų laikysena ir mūsų gyvenimas bus atsakymas į tai. O po viso to padėkokime Dievui už gėrį ir už pavyzdį Dievo Tarnui Jonui – Pauliui II. Tegu mūsų gyvenimas bus kaip dėkingojo raupsuotojo, kuris ne tik pripažino, kad yra apvalytas nuo ligos, bet ir pasveiko dvasia.

Jėzau, Mokytojau pasigailėk mūsų ir duok jėgų, kad nepavargtume darydami gera.

Kun. Rafal Chwalkowski SDS
Vertė kun. Edmundas Rinkevičius