Paieška svetainėje

Viešpatie, sustiprink mūsų tikėjimą

XXVII eilinis sekmadienis C 
Hab 1, 2 – 3; 2, 2 – 4; Tim 1, 6 – 8, 13 – 14; Lk 17, 5 - 10 

Šv. Rašto puslapiuose, ypač Evangelijose turime daug žmogiškų prašymų keliamų į Dievą. Yra pagydymo prašymai, piktosios dvasios išvarymo, duonos, vandens. Bet taip pat yra Apaštalų prašymas, kad Kristus išmokytų melstis. Šios dienos Evangelijoje, o ir visoje šiandieninėje žodžio liturgijoje, prasiskverbia gilesnio tikėjimo prašymas . Prašymas sustiprinti tikėjimą, yra svarbiausias prašymas, kokį žmogus gali išreikšti ir kuris duoda aukščiausią prasmę jo gyvenime. 

Gražų turinį galime rasti šios dienos pirmajame skaitinyje iš Habakuko knygos. Išmintingas ir teisingas žmogus skundėsi Dievui savo ir kitų žmonių bėdomis. Ir kaip tokioje situacijoje tikėti Dievu, jeigu pritaria savo ir kitų neteisingumui? Tai yra amžinas klausimas, o šiandien dar dažniau kylantis, nes susitinkame kaskart su didesnėmis ir blogesnėmis neteisingumo atakomis į save ir kitus. Viešpaties atsakyme skamba kvietimas kantrybei ir vilčiai. Dievas skelbia dieną, kada blogis bus nubaustas. Pagrindinė tiesa, kuri prasismelkia iš šios ištraukos, ir kuri turi statyti mūsų tikėjimą, yra tokia, kad pats Dievas pirmas pasilenkia virš žmogaus. Jis pats yra ištikimas žmogui, o tai ką daro ir sako yra tiesa. Jis yra mūsų ištikimybės garantas. Dievas yra vienintelis vertas visiškos pagarbos ir pasitikėjimo, netgi jeigu paskutinis atsiteisimo laikas su visomis neteisingumo formomis ateis pavėluotai, netgi tada, kai mūsų akys apskaitos nematys. 

Tačiau antrajame skaitinyje šv. Paulius kviečia mus, kad mes liktume ištikimi gautam tikėjimui, gautam pašaukimui ir skelbtume tiesą neatsižvelgiant į žmonių pažiūras. Dabar labai kreipiame dėmesį ir liginamės su kitais žmonėmis; pavydžiais, nesąžiningais siekiančiais turtų, ir juodiname nuodėmėmis tikinčiuosius, ar net dvasininkiją. Visa tai susilpnina mūsų tikėjimą ir atima gyvenimo prasmę. Ištikimybė tikėjimui yra labai svarbi. Ji taip pat yra sustiprinta dalyvavimu ir dalinimu mums Šv. Dvasios. Iš čia mes turime semtis jėgų, kad atsilieptume į autentišką tikėjimo akto sužadinimą mumyse. Tokį žmogų turėtų žymėti tikras atsakymas ir gilus liūdijimas, kad verta yra man priimti pamatinį gyvenimo principą. 

Toliau prieiname prie gražaus Apaštalų prašymo: ,,Viešpatie sustiprink mūsų tikėjimą!“ Tas prašymas turėtų tapti nenuilstamu mūsų gyvenimo prašymu. Pakartokime dažnai tą nuostabų maldos aktą. Mes ne kartą gyvenime įsitikiname savo tikėjimo silpnumu. Beje daugeliu atveju Jėzus Apaštalus vadina silpno tikėjimo žmonėmis. Pavyzdžiui tada, kai nepaisant, kad Mesijas buvo šalia, bijo audros jūroje arba kai labai kankinasi dėl ateities, nors pats Kūrėjas juos pašaukė ir pats su jais bendradarbiavo. Kaipgi tie įvykiai, kurie siejasi su tikėjimo silpnumu yra mums artimi. Savo situacijose jaučiamės panašūs į tuos Apaštalus. Tačiau šios dienos Evangelija parodo mums Apaštalus, kurie žino apie savo silpną tikėjimą ir todėl prašo Jėzų sustiprinti juose tą dorybę. Jie žino, kad tik Jėzus gali išgydyti tą silpnybę. Jis išklauso jų prašymus. Tiesa, visi Apaštalai atidavė savo gyvenimą, kad paliūdytų Kristų, kad apgintų ir perduotų Jo mokslą, o be to sustiprinto tikėjimo, tai nebūtų įmanoma. 

Gali atsitikti, kad nežiūrint pastangų, jog gerai sektųsi tikėjime ir kaskart geriau pažintume Jėzų, mūsų tikėjimas gali tapti neryžtingas ir bijosime jį parodyti, vadovaudamiesi žmogiškais požiūriais. Tikėjimas yra Dievo dovana, kurio iš savo menkumo, silpnumo ir nuodėmingumo dažnai nesugebame išsaugoti. Todėl nesistebėkime, kad jis silpnesnis negu garstyčios grūdelis. Nesistebėkime savo silpnumu. Dievas kreipia į tai dėmesį. Stenkimės šaukti taip kaip Apaštalai - sustiprink tikėjimą, kai esame nesaugūs, kai pamatome savo silpnumą, kančios akivaizdoje, kai mums atrodo, kad mūsų pastangos neduoda vaisių, bet ir sėkmės atvejais, džiaugsmo, kai viskas gerai klojasi ir kai nieko ypatingo nevyksta, kiekvieną dieną mums reikalingas didesnis tikėjimas. Bėkime su prašymais prie Dievo, nes tik Jis yra visagalis ir gali patenkinti visus mūsų, pasaulio ir Bažnyčios poreikius. Kiekviena Eucharistija yra pasitikėjimo ,,tilto“ tarp mūsų ir Dievo statyba. Todėl labiausiai to susitikimo metu turime teisę šaukti šiandien girdėtais Apaštalų žodžiais: ,,Viešpatie sustiprink mūsų tikėjimą! Duok mums atrasti laime tampriai bendradarbiaujant su Dievu.“ 

Kun. Leszek Skalinski SDS 
Vertė kun. Edmundas Rinkevičius