Paieška svetainėje

Turtingi Jame

Evangelijos palyginimo apie turtuolį bei elgetą Lozorių priešprieša sulaužo laiko tėkmės rėmus ir atveria transcendentinės tikrovės duris. Be paliovos augantis ekscentriškas turtuolio šykštumas ne tik paniekina paliegusio skurdžiaus viduje gyvenantį Kristų, bet jį patį veda susinaikinimo keliu, nes, sąmoningai būdamas be Jo, žmogus išvaisto visus dovanoto prigimtinio gyvenimo išteklius ir, po mirties atsidūręs amžinybėje, išvysta lemtingą savo egzistencinio nuogumo gėdą. Jis nieko neturi, kas galėtų būti verta nutyrinimo skaistykloje ir atnaujinto gyvenimo danguje.

Kitokia elgetos Lozoriaus būklė. Žmogiškai vertinant, jis iš tiesų yra didžiausias bedalis pasaulyje, nes, kaip netvarkingai išmesta šiukšlė bejėgiškai gulėjo prie turtuolio rūmų, ir benamiai šunys buvo „pavirtę" gailestingais samariečiais, kurie, laižydami jo aptekusias votis, savaip „gydė" bei ramino ligonį.

Lozorius yra įsikūnijusio Dievo Sūnaus prototipas. Kristus, būdamas turtingiausias, tapo vargingiausiu bei bejėgiškiausiu žmogumi, nes nusivilko dangiškosios Karalystės karališkąjį apsiaustą ir, prisiėmęs dar negalinčio tinkamai protauti kūdikio pavidalą, pirmiausia kaip žydas atėjo pas savuosius, kurie Jį atstūmė (žr. Jn 1, 11)... Sulaukęs 33 metų, Jis buvo pasmerktas gėdingai mirčiai, kad įvyktų nežmoniškas fariziejų keršto planas: „Nušluoti Jį nuo žemės paviršiaus, ir tada vėl mums grįš įprastoji „ramybė" ". Kai Jis buvo pakeltas ant kryžiaus, kai kurie manė, kad tikrai pragaras, anot vieno teologo, kaip „didžiausias Dievo komplimentas žmogaus laisvai valiai ir atsakomybei" paguldė ant menčių didžiausią savo priešą – tobulo gėrio Pradą – patį Dievo Sūnų.

Tačiau neįmanoma, kad Visagalis, kuriam visiškai pavaldus blogis, patirtų galutinį krachą. Tik dėl mūsų tobulos laisvės įprasminimo Kristuje, Dievas Tėvas atidavė savo viengimį Sūnų mirčiai, iš anksto žinodamas, kad Golgotoje skausmų Vyro pakėlimas virš žemės reiškia, kad nuo šiol visa, kas turi pozityvią vertę yra iš tiesų tiek vertinga, kiek tai vienaip ar kitaip yra susiję su Jėzumi bei Jo tiesos mokslu. Viešpaties iškėlimas ant kryžiaus – tai skambiausias Velykų akordas, nes mirtis visiškai išsikvėpė, o Kristus amžinai gyvena.

Žvelgimas į Kryžių - malonei veikiant, didėjantis suvokimas, koks yra tragiškai pavergiantis žmogaus sielą pasaulio kunigaikščio įkyriai siūlomas nuodėmingų malonumų nepasotinamas troškulys, kai pačiam individui nebesuvokiant, prarandama net elementari sveiko proto logika. Nukryžiuotojo maldingas prisiminimas – laikinųjų vertybių prasmingas panaudojimas kasdienybėje, atsimenant, kad jos yra tik priemonės, padedančios neužmiršti svarbiausios intencijos - „Viskas didesnei Jo garbei" - ir kad už tai, kaip naudojomės pinigais ir visais kitais daiktais, neišvengiamai Aukščiausiajam turėsime duoti generalinę apyskaitą...

Nebus tai kabinėjimasis prie smulkmenų, kaip neretai esti, kai atvyksta į darbovietę tikrinti dokumentų auditas, bet viską nulems net ne mūsų gerieji darbai, o širdies vidinė pozicija – dėl neatidėliotino klusnumo Dievo žodžiui bei Bažnyčios Magisteriumui. Žinoma, neapseisime ir be gailestingumo darbų, kurie patvirtins, kad, kiek leido suvokimas bei jėgos, stengiamės laikytis pagrindinio Viešpaties įsakymo: visu gyvenimu tikėti Siųstąjį...

Jis, būdamas turtingas, dėl mūsų tapo vargdieniu, kad mes taptume turtingi per jo neturtą (plg. 2 Kor 8, 9). Viešpatie, išmokyk mus ne tik tinkamai naudotis kūrinijos gėrybėmis ir pagal galimybes jomis dalintis su kitais, bet suteik mums atvirą širdį bei jautrią sąžinę ypač tada, kai į mus kreipsis bėdų prispaustieji, ir jiems bus suteikta pagalba, jie nebeliks nusivylę... Vis ištikimiau laikydamiesi Tavojo žodžio tiesos kelio tapsime Tavųjų malonių laidininkais aplinkiniams ir neišvengiamai tolsime nuo parazituojančio - melu grindžiamo - turtuolio gyvenimo būdo bei realiai artinsimės prie to slenksčio, kurį amžinybėje peržengė palaimintasis Lozorius.

Kun. Vytenis Vaškelis