Paieška svetainėje

Duoti - džiaugsmas širdims

Am 6, 1a. 4 – 7; 1Tim 6, 11 – 16; Lk 16, 19 – 31

Žmonės yra įvairūs. Taipogi žvelgiant materialine prasme matyti daug skirtumų. Amžininkų pasaulyje tie kontrastai būna dar ryškesni. Turtingi vakarai, skurdūs pietūs. Kiek procentų visuomenės, mokančios didžiausius pajamų mokesčius, ir dauguma nekartą, vos suriša galą su galu. Turtingi ir vargšai. Kažkurie klausia: kodėl šis pasaulis yra toks neteisingas? Nes kiekvienas svajoja apie pasisekimą, sėkmę, turtus. Ar Dievas negalėjo padaryti, kad visi turėtų pakankamai daug?...

Dievas sukuria kiekvieną kaip skirtingą asmenį. Visus vienodai myli, apdovanodamas tokiais turtais, kad žmogus galėtų pasiekti amžinąją laimę. Sukuria, paskirdamas pareigas ir pašaukdamas įvykdyti apibrėžtas užduotis. Dievas neskaičiuoja materialinių turtų, Jam svarbu turtinga siela. Dievas nori, kad žmogus pagausintų dovanas, kuriomis Viešpats jį apdovanojo – o jos turi nematerialinį charakterį. ,,Turtas, garbė, valdžia – dūmai, tuštybė! Turtingas ras turtingesnį už save, garbingą užtemdys kito didesnė garbė, galingą nugalės galingesnis“. Tokius žodžius įdėjo į lūpas vienam savo herojų Henrik Sinkiewicz, knygoje Quo vadis. Turtingumas mūsų žemišku supratimu gali turėti pražūtingas pasekmes turto valdytojui, jeigu nesistengia tinkamai, žmoniškai juo naudotis.

To įrodymas yra šios dienos Evangelijoje Jėzaus palyginimas apie turtuolį ir Lozorių. Ten pristatoma situacija kaip atspindys šiuolaikinio pasaulio: nesaikingi turtai, o šalia kraštutinis skurdas. Dievas į visa tai žiūri ir nereaguoja? Kodėl neatima iš vieno, kad duoti kitam? Iš tikrųjų Viešpats Dievas žiūri į pasaulį, žmones, gyvenimo situacijas ... ir reaguoja. Todėl davė Lozoriui turtingą kaimyną, o turtuoliui progą daryti gera. Apdovanojo juos laisve, kad rinktųsi. Akivaizdu, kad ne Lozoriaus kaltė yra faktas, jog negavo pagalbos, todėl dabar džiaugiasi dangumi. Turtuolio kaltė yra, kad nepadėjo reikalingam pagalbos, todėl atima gerą atlygį už širdies ir gailestingumo stygių. Dievas nenuilstamai kviečia dalintis tuo, kas nėra mūsų, nes viską gauname iš Dievo. Gal būt nedaugelis iš mūsų disponuoja tokiu turtu, kad galėtų padėti patenkinti didelius vargšų troškimus. Gal daugeliui vos pakanka, kad sutvarkytų savo asmeninius reikalus. Tačiau kiekvienas iš mūsų gali dalintis tuo, ką turi – netgi duoti iš savo ,,nepritekliaus“.

Kokiu būdu tai atlikti? Į tą klausimą gražiai atsako šv. Bazilijus: ,, Mano nuomone netinka mums trokšti turto, jeigu jo neturime nei džiaugtis juo, jeigu jį įsigijome; ne jis atneša garbę savininkui, bet būdas, kuriuo jį įgyja“. Jeigu turime – įgyjame galvodami apie kitus, prisimindami dar ir apie tai, kad tik turtingi dvasia užsitarnaus atpildą pas Dievą. Visumoje nekalbama išimtinai apie materialinius dalykus, nes netgi labai neturtingas žmogus gali būti turtingas kita prasme ir tais turtais gali dalintis.

Kartą atsitiktinai buvau dviejų studentų pokalbio liudytojas. Vienas prašo: ,,Padėk man matematikoje, neturiu išeities, o korepetitoriui neturiu“. Kitas atsako: ,,Žinai su malonumu, bet neturiu laiko, džiaugiuosi kad pats“... Argi šios situacijos negalima paliginti su sugrįžimu ir tenai – iš Jėzaus laikų? Dalintis ne tik materialiniais turtais, bet lygiai kitais – intelektualiniais, gabumais, sumanumu, geru patarimu, išmintimi – štai uždavinys, kurį prieš mus šiandien stato Jėzus. Dalintis, tai reiškia turėti plačiai atvertas akis artimo reikalams, neužlaikyti to, ką esame gavę iš Dievo, vienintelį ką turėtume sau - tai duoti džiaugsminga širdimi.

Kun. Piotr Winkler

Vertė kun. Edmundas Rinkevičius