Paieška svetainėje

Meilė viską atleidžia

XXIV eilinis sekmadienis C 

Iš 32, 7 – 11. 13 – 14; Tim 1, 12 – 17; Lk 15, 1 – 32 

Šv. Lukas vadinamas Dievo gailestingumo Evangelistu. Tą titulą gavo dėka keturių paliginimų: apie pražuvusią avį, apie pamestą drachmą, apie sūnų palaidūną ir gailestingą Samarietį. Bet ypatingai šį titulą sau užsitarnavo dėka, prieš akimirką girdėto palyginimo, apie sūnų palaidūną. Iš tikro tas palyginimas turėtų vadintis apie gailestingą tėvą, nes jo pagrindiniu veikėju ir herojumi yra tėvas. Bet ne žemiškasis tėvas, o Dangiškasis, apie kurį psalmės autorius sako, kad ,,Jo gailestingumas didesnis, negu visi Jo rankų darbai“. 

Viešpats Kristus pasakoja šį palyginimą tuo metu, kai ,,rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti“ (Lk 15, 1). Tai nepatiko fariziejams ir Rašto mokytojams. Todėl murmėjo prieš Jį: ,,Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“ (Lk 15, 3). Kristus priimdavo nusidėjėlius, kalbėdavo su jais, sėsdavo su jais prie bendro stalo. Ir visa tai darė dėl to, kad parodytų, jog ,,atėjo ieškoti pražuvusių; ir kad Dievas visada yra pasiruošęs parodyti gailestingumą ir atleidimą. Kristus sako, jog toks yra Dievas ir tokio Dievo reikia žmogui; Dievo, kuris myli, o ne baudžia; Dievo, kuriam atsivertęs nusidėjėlis yra tikras džiaugsmas. 

Nusidėjėliai ir muitininkai – palyginime reprezentuojami sūnaus palaidūno asmenyje. Ką padarei? Papildei nuodėmę. Ir papildei savo valią, ir apgalvotai: pasitraukei nuo Tėvo. Biblijos simbolikoje ,,išeiti nuo Tėvo – reiškia padaryti nuodėmę. Adomas taip pat po nuodėmės pasitraukė nuo Tėvo, paliko Dievą; Judas panašiai, kai nusistatė nuodėmei, apleido vakarienės kambarį ir išėjo į naktį: ,, buvo naktis“(Jn 13, 30). 

Gyvenimas nutolus nuo Dievo visada baigiasi pralaimėjimu ir nusiminimu. Toli nuo Dievo žmogui negali būti gerai. Kai pasiekia savo tragišką situaciją ir praranda gyvenimo prasmę nusprendžia grįžti pas Tėvą. Supranta, kad pas tėvą jam bus geriau. O Tėvas nekantriai laukia jo sugrįžimo ir neslepia džiaugsmo, kai sūnus grįžta. Nes Jis vis dar myli sūnų nežiūrint, kad tiek kankinasi dėl jo elgesio. Priima jį ne kaip palaidūną, bet kaip sūnų. Liepia jį išpuošti, kad niekas neturėtų abejonių, jog tai yra jo mylimas sūnus. 

Dievui svarbiausia yra tai, kad nusidėjėlis pas Jį sugrįžo. Nesvarbu kokioje būsenoje, ar išbraidęs nuodėmių purvus, ar apiplėštas nuo visokių vertybių, ar pažemintas ir išbadytas pirštais. Svarbu, kad troško prie Jo sugrįžti. Visa kita užbaigia jau Jis pats. Jis duoda mums naują metų drabužį, kaip sugrįžtančiam sūnui. Pats užmauna mums savo malonės žiedą, ant rankos, pats mus suvienija su savimi ir šventinėje puotoje mus pamaitina maistu amžinam gyvenimui. 

Įstabus tas Tėvo gailestingumas sūnui. Mes savo žmogiškais pojūčiais tikriausiai taip nepasielgtume. Gal pasielgtume taip, kaip vyresnis sūnus įskaudintas gėdingu tėvo neteisingumu. Tėvas, kuris davė gyvenimą sūnui, nenorėjo to gyvenimo jame užgesinti. Todėl išsaugodamas jame kibirkštėlę geros valios, galėjo ją įpūsti į didelę meilės liepsną. Grįžtantį su džiaugsmu priėmė į savo bendruomenę pareikšdamas, kad ,,reikia džiaugtis ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir atgijo, pražuvęs ir atsirado“ (Lk 15, 32). 

Mums nuodėmingiems reikia labai gerai įsisąmoninti, kad svarbiausias yra Dievas – Tėvas, kuris nuolat laukia to, kuris ,,palieka Jo namus“, kuris širdingai apkabina sveikindamas, kuris pamiršta praeitį, kuris iš naujo pakviečia savo sūnų į gyvenimą meilėje ir džiaugsme. 

Girolamo Savanarola rašė: ,,Baimė prieš nuodėmę kurią savyje atrandu, veda mane į nusiminimą. Bet tavo gailestingumo viltis yra didesnė nei mano skurdas. Per tai niekada nenustoju pasitikėti ir apdainuoti tavo meilę“. Galutinis Dievo žodis yra atleidimas paskutinis jo gestas yra priglaudimas žmogaus prie savęs.

Kun. Jacek Wawrzyniak SDS 
Vertė kun. Edmundas Rinkevičius