BM Slide Login

Paieška svetainėje

Mokomės, kad teisingai gyventume 

Pažįstame protu tiesą, ir plūsteli į mūsų širdis laisvės džiaugsmo gūsis. Laviname savo mąstymą suvokdami, kad nuo teisingų ar rafinuoto melo minčių įsišaknijimo priklausys mūsų galutinė lemtis. Mokomės iš klaidų, bet daugiausia išminties semiamės gyvojo vandens šulinyje. Mokomės, kad prasmingai gyventume, ir gyvename, kad pažintų tiesų šviesa nuolat mums šviestų kelią į dangų. Klausomės pedagogų, bet dar labiau – Mokytojo Jėzaus...

Tai - tik kelios įžvalgos, kurios, naujųjų mokslo metų proga gali sustiprinti mūsų motyvaciją siekti tų dalykų, nuo kurių priklauso mūsų dabartinė gerovė ir būsimoji ateitis. Todėl tvirtai remiamės kasdienės buities kojomis į žemę ir neužmirštame retkarčiais dvasios akių žvilgsnį nukreipti į neaprėpiamą dangaus skliautą, nes jis yra mums akivaizdi iliustracija, simbolizuojanti, kad būtent ten, neefemeriškose aukštybėse, yra mūsų slapčiausių bei giliausių dvasinių lūkesčių išsipildymo inkaras.

Kartu su pradinukais bei studentais kasdien peržengiame gyvenimo mokyklos slenkstį, kad mokydamiesi iki širdies gelmių įsisavintume šv. Alberto Didžiojo tiesą: „Kilniausia žmogaus galia yra protas, o didžiausias proto tikslas – pažinti Dievą“, kad galėtume keisti savo mąstymą, charakterį ir negrįžtamai pereiti iš mirties į gyvenimo pilnatvę. Be abejo, bus tokių, kurie šnibždės, kad Dievo pažinimas neturi prasmės, nes žmogus gyvenimu ir savimi labiausiai yra patenkintas tada, kai ne tik pluša dėl kasdienės duonos, bet apsčiai turi pinigų, už kuriuos laisvai perka pramogas ir iki soties mėgaujasi įvairiausiais malonumais...  

Netvarkingas žmogaus gyvenimo būdas užtemdo sveiko proto nuovoką, iškraipo iš prigimties duotą mąstymo aiškumą atskirti tiesą nuo melo, uždusina universalų sąžinės balsą, ir jis tampa savotišku pamišėliu, nes ten, kur yra akivaizdžiai juoda, drebia: „Tai - balta“. Nors toks žmogus tampa dvasiniu ligoniu ir našta šeimai bei visuomenei, bet pats jis sau nepripažįsta, kad yra aklas ir kaltas dėl to, kad, pavyzdžiui, piktnaudžiauja svaigalais bei „užmušinėja“ nepakartojamą duotybę – laiko dovaną. Kartais sunkiausia dvasinės savižudybės liga sergančiajam maldoje tenka linkėti, kad jį supurtytų išbandymų smūgiai, ir, kol nepragėrė ar kitu būdu neišvaistė paskutinio sveiko proto trupinio, pagaliau iki koktumo prisiragavęs kančios kartėlio prieskoniais „pagardintos“ beržinės košės, pradėtų atsitokėti, atsiversti ir būtų išgelbėtas ir kaip paklydėlis sūnus sugrįžtų pas savo Tėvą.

Legenda pasakoja apie jaunuolį, kuris, siekdamas išminties, atėjo pas mokytoją. Išminčius tuo metu pylėsi arbatą. Jaunuolis neužsičiaupdamas pasakojo apie savo gyvenimą, o mokytojas toliau pylėsi arbatą. Vaikinui vis kalbant ir kalbant, arbata ėmė lietis per puodelio kraštus. „Liaukitės, - tarė išminčiui jis. – Argi nematote, ką darote?“ Senolis nusišypsojo, jo akyse suspindo žiburiukai. „Negalima pripilti puodelio, kuris jau pilnas“, - galop tarė jis.

Dažnai žmogaus gyvenimo „puodelis“ yra pripildytas įvairių prieraišumų prie daiktų ar asmenų; jame kaip sugedusiame vaisiuje knibžda išankstinių nuostatų, arogantiškų vertinimų, silpnavališkumo, negerų įpročių, tinginystės ir nedėmesingumo kirminai, trukdantys iškuopti protą ir keisti mąstymą. Naudinga klausti savęs: „Ko turiu atsisakyti, kad, ištuštinęs savųjų tuštybių puodelį, galėčiau jį pripildyti naujos prasmės turinio?“

Vienas klestintis verslininkas savo kelionę į sėkmę pradėjo dar būdamas vaikas. Jis stebėjo klasės draugus ir suaugusiuosius. Jis klausėsi ūkininkų, krautuvininkų, verslo ir bendruomenės lyderių, kitų žmonių ir stengėsi suprasti, kokios būna verslo sėkmės ir nesėkmės priežastys. Jis gilinosi, kuo reikia sekti ir ko vengti. Aiškinosi, kodėl uždaras protas tampa egoistiškas, o atviras protas suteikia erdvės pažangai ir atradimams. Svarbiausia – jis išmoko kaupti išmintį, glūdinčią daugelio žmonių gyvenimuose.

Netrukus jaunatviškas šurmulys pasklis po ilgus mokymosi įstaigų koridorius ir įsilies į klases bei auditorijas. Svarbu, kad nurimus švenčių euforijai, besimokančiųjų ausys vėl „išsiplėstų“ ir kaip aukštų technologijų lokatorių antenos įdėmiai gaudytų pedagogų protingus žodžius. Jaunimas tesupranta, kad tik mokantis klausytis tobulinami klausymosi įgūdžiai. Jie netgi taps ištikimais draugais, kurie nesuinteresuotai padės šturmuoti mokslų aukštumas, su išmone ir sutelkta vidinės energijos jėga skatins atlikti net kartais nemalonius, bet neišvengiamus darbus; taip pat bus labiau išlavinta jaunų žmonių vidinė klausa Dievo žodžio priėmimui į savo vidų... Pildysis vieno rašytojo žodžiai: „Jei jums patinka girdėti, girdėsite, o jei klausysitės, tapsite išmintingi“.

Klausantis tiesos, auga klusnumas jai. Tada nebesinori nusirašinėti per gyvenimo pamokas, nes žmogus įtvirtina kilniausią nuostatą – ką darai, daryk sąžiningai ir gerai.

Kun. Vytenis Vaškelis