BM Slide Login

Paieška svetainėje

Dievo ugnis

Jr 38, 4 – 6. 8 – 10; Žyd 12, 1 – 4; Lk 12, 49 – 53

,,Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms“ - vos prieš akimirką nuskambėjo šie žodžiai. Taip pat ką tik girdėjome Evangelijos pagal Luką ištrauką: ,,Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“

Ar Evangelija kaip Geroji Naujiena turi atnešti žmonėms ramybę ir džiaugsmą ar susiskaldymą ir neapykantą?

Kiek daug neramybės yra pasaulyje, kiek pasidalijimo bėgančio pasaulėžiūros ribomis, religijų, žmonių charakterių, politinių pažiūrų ir dar ilgai galima būtų tai vardinti. Todėl reikia šioje vietoje pastebėti, kad Jėzus pirmiau kalbėjęs apie ugnį, po to kalba apie susiskaldymą. Nes ten kur šviesu, kur šviečia šviesa viskas aiškiai matosi. Todėl akivaizdu, kad šėtonas bijo šviesos, nes tada aiškiai matosi jo klastingas būdas - suvedžioti žmogų nuodėme. Niekas iš mūsų nėra visiškai laisvas nuo jo veikimo. Papildome nuodėmes ir tada, kai jos tampa faktu ar poelgiu mūsų gyvenime, norėtume jas kur nors paslėpti, pabėgti. Taip kaip pirmieji tėvai, išpažindami Dievui paklusnumą, kai padarė baisią klaidą, atidengdami ne tik savo skurdžią padėtį, bet taip pat nuvylimą, kurį suteikė Dievui. Dėl baimės ir nepasitikėjimo jie slėpėsi nuo Kūrėjo.

Nuodėmė įbruka žmogų į nusiminimą arba į abejingumą. Kai kurie sako sau, kadangi tiek daug blogio aplinkui, kiti irgi nusideda, gal geriau paskęsti toje minioje, neiškišant nosies, nesistengiant kovoti su blogiu, nes tai bus konfliktų priežastis. Gal tada įsižeis artimi žmonės, žiūrės didžiausio pasigailėjimo vertu žvilgsniu, o pabaigoje liks tuštuma...

Galima ir taip. Bet kas tada nutiks su Dievo ugnimi? Nustos liepsnoti? Nenustos, nes tai amžina ugnis. Jėzus neįstūmė mūsų į nusiminimo rėmus, bet įspėja, kad jeigu gyvenimą tvarkysime pagal Jo Teisę nebus lengva. Mažiau šūkių, mažiau aplodismentų, bet tikriausiai – ačiū Dievui – mažiau ir katučių.

Į ką atremti savo nusistatymą, savo gyvenimo stilių? Į tikėjimą. Nėra kitos išeities. Nes arba pasitikėti Dievu, kad padovanojo mums įsakymus, kurie apsaugo nuo blogio, net daugiau, pats parodė kaip eiti Tėvo valios įvykdymo keliu, arba pasitikėti... bet būtent kuo tada tikėti?

Pranašai buvo Dievo išrinkti žmonės, o jų tikėjimas Juo priminė apie Dievo Teisę tiems, kuriems buvo pasiųsti. Turime teisę kartais jaustis tokiame vaidmenyje, su viena sąlyga, apie tai kalba šv. Paulius: ,,Ir mes turėdami apie save tokius liudytojus, palikę visas naštas (o visų pirma) nuodėmes, kurios mus lengvai klaidina, turime ištvermingai bėgti mums paskirtose lenktynėse“. Kada leisime Dievui savo gailestinga ugnimi išdeginti mumyse pačiuose nuodėmę, pirmiausia mumyse pačiuose (!!!) tada gal būt ta deginanti ugnis mūsų sielose, padės kitiems pamatyti savo niūrią vietą.

Tiesos spindesyje pirmas įspūdis gali būti baimė, paskui yra proga įvertinti save Dievo šviesoje, o po to Dievo ugnyje sudeginta nuodėmė jau tik sušildo...

,,Jūs dar nesipriešinote iki kraujo, kovodami su nuodėmėmis“ – mes ne, bet buvo tokie prieš mus. Buvo nepaprasti ir kas svarbiausia nepralaimėjo.

Kun. Tomasz Chudy SDS
Vertė kun Edmundas Rinkevičius