Paieška svetainėje

Dievo meilės už pinigus nenusipirksi

Mūsų rankos beveik kasdien čiupinėja pinigus. Be jų neišsiverčiame. Tačiau ar visada juos tinkamai naudojame? Kai žmonės pro pirštus žiūri į Viešpaties įspėjimą: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“ (Lk 12, 15), tada tie įvairių spalvų menki popieriukai – banknotai - tarsi įgyja slėpiningų galių, už kurių stovi tamsaus pasaulio neregimos dvasios, ir jos nenuilstamai gundo savo aukas ristis vis žemiau...

Vienas klestintis verslininkas laikėsi (jo manymu) supermodernaus principo: siekiamas tikslas pateisina visas priemones. Jis leidosi apvaldomas įkyrios godulystės minties ir sau kalbėjo: „Banke jau turiu vieną milijoną, bet kad mano vaikų ateitis būtų užtikrinta, būtinai reikės dar kelių...“ Katalikų katekizmas aiškiai sako: „Besaikis noras praturtėti neišvengiamai turi blogų padarinių. Jis yra daugelio socialinę tvarką griaunančių konfliktų priežastis“. Apaštalas Paulius, kalbėdamas apie godumo nuodėmę kaip visų blogybių šaknį, įspėjo tikinčiuosius, nes kai kurie iš jų, buvo jai pasidavę, prarado tikėjimą ir save draskė daugybe kančių (1 Tim 6, 10).

Klauskime savęs: „Ar tikrai kiekvieno iš mūsų kasdieniai sprendimai bei poelgiai liudija, jog nė kiek nesilenkiame pinigų stabui? Ar jie žemesnėje mūsų poreikių skalėje? Ar stengiamės ištikimai tarnauti vieninteliam savo Viešpačiui Jėzui?“ (Lk 16, 13). Verta yra savęs klausti ir atvirai atsakyti į šiuos ir panašius klausimus, nes iš naujo galime pasitikrinti savo dabartinį santykį su Aukščiausiuoju, žmonėmis ir daiktais. Pastebėsime: kuo (metams bėgant) labiau pasitikime Dievu ir vis dažniau darome veiksmus, kurie sąmoningai skirti artimo gerovei ir Jo šlovei, tuo mažiau pataikaujame nemotyvuotiems savimeilės gundymams.

Du broliai, vienas – viengungis, kitas – vedęs, turėjo ūkį ir derlingoje jų žemėje gausiai derėjo javai. Pusė derliaus tekdavo vienam broliui, pusė - kitam. Iš pradžių viskas klojosi kuo puikiausiai. Vėliau vedusį brolį naktimis ėmė kankinti viena ir ta pati mintis: „Čia kažkas ne taip. Mano brolis neturi šeimos, o ima pusę derliaus. Aš turiu žmoną, penkis vaikus, vadinasi, manęs laukia saugi senatvė, bet kas senatvėje rūpinsis mano vargšu broliu? Jam derėtų pasitaupyti, nes vėliau reikės daugiau negu man“. Su ta mintimi jis atsikeldavo, tyliai prasliūkindavo pro brolio kambarį ir vis supildavo į jo aruodą maišą grūdų.

Viengungis taip pat pradėjo neramiai miegoti. Sykį pašokęs iš miegų jis pagalvojo: „Na, žinoma, kad ne taip turėtų būti. Mano brolis turi žmoną, penkis vaikus ir pasiima tik pusę derliaus, o aš rūpinuosi tik pats savimi. Tai ar teisinga, kad mano vargšui broliui, kuriam, be abejonės, reikia daugiau nei man, tenka lygiai tiek pat?“ Jis atsikėlė ir supylė maišą grūdų į savo brolio aruodą. Vieną kartą jie atsikėlė tuo pačiu metu ir eidami susidūrė kaktomuša – kiekvienas su maišu grūdų ant pečių!

Praėjus daugeliui metui, jau po brolių mirties, šią istoriją sužinojo ir kiti. Kai buvo nutarta statyti šventovę, jie pasirinko tą vietą, kur du broliai susitiko, nes niekas negalėjo pasiūlyti šventesnės vietos miestelyje nei ši. Šį pasakojimą užbaigia tokia įžvalga. Esminis skirtumas tikėjime yra ne tarp tų, kurie meldžiasi, ir tų, kurie nesimeldžia. Bet tarp tų, kurie myli, ir tų, kurie – ne.

Tačiau kas ignoruoja pastovų maldos – dvasinio gyvenimo puoselėjimą, iš tokio žmogaus sunku tikėtis nuolatinės artimo meilės darbų praktikos, nes gan greitai gali išsekti jo žmogiškieji resursai padėti kitam, ir tada paaiškės, jog gyvenime neįmanoma vien savimi pasikliauti, bet reikia turėti nors truputį nuolankumo ir mokėti priimti pagalbą, kuri ateina iš aukštybių... Todėl krikščionims nevalia užmiršti, kad neišsenkanti artimo meilės versmė, kuri su griaunančia jėga nuverčia paskutines individo godulystės sienas ir suteikia jam antrą kvėpavimą aukotis aplinkinių išganymui, yra paslėpto gyvenimo Dieve su Kristumi esminė priežastis (plg. Kol 3, 3).

Kad nepailstume nešiodami geradarybių maišus (kaip Kalėdų seneliai, bet ištisus metus), kuriuos gebėtume pilti į savo brolių ir seserų širdžių aruodus, mums būtina mokytis mylėti. Tai – stipriausias priešnuodis godulystės nuodėmei.

Popiežius Benediktas XVI rašė: „Einant meilės mokymosi keliu, reikia išmokti nugalėti ir atiduoti save, dovanoti save netgi tada, kai už tai nieko negaunama. Ypač – išmokti duoti save nesimpatiškam, taip pat manęs reikalingam, kenčiančiam. Prisiminkime gailestingąjį samarietį. Būtent tada esame mylintys, kai nesistengiame viską susiglemžti sau, bet mėginame būti duodantys – būtent duodantis mato tuos, kuriems niekas nepasako gero žodžio, nors – o gal kaip tik dėl to – jie atrodo nemalonūs“.

Poetas Rilke Paryžiuje dažnai praeidavo pro elgetą moterį su išmaldai atkišta skrybėle, į kurią praeiviai įmesdavo pinigėlių. Bet elgetautoja net nekrustelėdavusi, tarsi būtų negyva. Vieną dieną Rilke jai padovanojo rožę, ir tą akimirką jos veidas pražydo, jausmai atgijo... Ji nusišypsojo, padėkojo, o paskui visą savaitę nesirodė, nes jai buvo duota tai, kas yra daugiau už pinigus.

Viešpatie, dovanok mums savo meilės rožę ir mūsų darbai skleis Tavo kvapą!

Kun. Vytenis Vaškelis 2010 08 01