BM Slide Login

Paieška svetainėje

Klausymas svarbiau nei kalbėjimas

Viskas prasidėjo nuo Lozoriaus, kurį Kristus buvo prikėlęs iš numirusiųjų, sesers Mortos iniciatyvos. Kai Jėzus su mokiniais keliavo iš vieno kaimo į kitą, ne kas kitas, o būtent nuoširdžiu paslaugumu garsėjanti Morta (beje, jos vardas aramajų kalboje reiškia „namų šeimininkė, ponia"), pakvietė Jį paviešėti į savo namus. Jos vardo prasmė atitiko iš prigimties joje įsikūnijusį aktyvų veiklumą, kuris, užuot „užleidęs" vietą brangiam Svečiui, kurio galia juda žvaigždynai ir prieš Jį lenkia galvą Visata, dabar niekieno neprašytas ėmė taip skatinti Mortą rūpintis vaišėmis, kad ši net truputį susierzinusi išdrįso papriekaištauti: „Viešpatie, Tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų" (Lk 10, 40).

Argi Jėzus negalėjo pažvelgti į jos seserį Mariją, šyptelėti ir maloniai su neužgaunančiu šmaikštumu tarti: „Pakaks tau, Marija, kaip meiliam katinėliui prie mano kojų būti... Matai, kaip su vėjeliu triūsia darbščioji tavo sesuo, - paskubėk jai padėti, kad galėtumėte abi su manimi būti ir mano žodžių klausytis". Argi Viešpats netrokšta, kad kuo daugiau Jo krauju atpirktųjų klausytųsi Jo žodžių? Juk iš įdėmaus Kristaus žodžių klausymo geriausiai žmogaus viduje auga tikėjimas (plg. Rom 10, 17), kuris užaugina uoliųjų darbų vaisius, skirtus galutinio išganymo džiaugsmui.

Tačiau Jėzus Mortai ir visiems, kurių mintis ir širdis užvaldo per didelis įsitraukimas į įvairių rūpesčius, kurie sielą gramzdina į įtampų bei nerimo verpeto gelmę, be užuolankų galėjo ir taip sakyti: „Morta, kadangi tavo dėmesys yra pernelyg sukoncentruotas vien į atliekamus darbus, tu tapai jų pagrobta įkaite. Jie tave įkalino emocinės graužaties bei nepilnavertiškumo nelaisvėje... Štai Marijos širdyje plevėsuoja tikrosios laisvės vėliava, nes ji padarė geriausią sprendimą – klausosi ir priima mano tiesos žodžius, kurie veda į tokį susivienijimą su manimi, iš kurio kyla nemirtingumo saulėtekį žadinantys artimo meilės darbų spinduliai" (plg. Lk 10, 41- 42).

Vienas rašytojas buvo pakviestas į svečius. Dėmesinga šeimininkė žinojo, kad žmones suartina valgiai ir gėrimai. Ji pavaišino svečius arbata ir pyragaičiais. Pildama arbatą, ji vis kalbėjo ir kalbėjo. Manė, kad mano puodelis tuščias, nepastebėjo, kad jame dar yra apie pusė neišgertos arbatos. O kadangi pildama vis šnekėjo, arbata bėgo per viršų...

Vėliau rašytojas, apmąstydamas tai, ką patyrė svečiuose, prisipažino, kad ir jis pats, viešėdamas pas draugus, daug kartų buvo panašus į šią svetingą šeimininkę. Jis pasakojo: „Negalvojau nieko blogo. Kalbėjau ir kalbėjau – panašiai kaip ji pylė ir pylė arbatą. Nepastebėjau, kad partnerio širdis nėra tuščia. Tuo metu jis buvo pilnas rūpesčių, problemų, abejonių... Ir jau nesistebiu, kad visi mano žodžiai, nors sakiau juos ir gerų ketinimų skatinamas, bėgo per viršų – kaip toji arbata".

Šį gyvenimišką pavyzdį atvirkštiniu būdu galime pritaikyti Mortai. Jos širdis buvo pripildyta visokių patarnavimų rūpesčių. Jei ji būtų kaip Marija sėdėjusi prie Jėzaus kojų ir klausiusi Jo žodžių, tada bent Jo žodžių dalis kaip ta arbata būtų tekėjusi per jos širdies (puodelio) viršų – ji būtų klausiusi, bet turbūt dar dažniau žvilgčiojusi į virtuvę, - ką žinai, o gal jau pradėjo bėgti putos iš užvirusio puodo...

Taigi, kad per mūsų užpildytas rūpesčiais širdis bergždžiai nevarvėtų gyvojo vandens lašai ir kad mūsų žodžiai, skirti aplinkiniams, nebūtų tik drungnas ant klausytojų galvų besiliejantis gausių žodžių skystimas, pirmiausia turime Marijos pavyzdžiu mokytis klausytis Jėzaus. Perfrazuojant Wilfriedą Weberį, galima sakyti, kad norint tapti didele Viešpaties žodžių klausymosi ausimi, reikia stengtis Jį priimti kaip visumą – kaip vienintelį Dievą, kurio būtina klausyti tūkstančius kartų labiau negu žmonių (plg. Apd 5, 29), nes jų žodžiai dažnai paženklinti melagystės ir perdėjimų antspaudais, o Jo žodžiai yra tiesa, keičianti mūsų gyvenimus.

Išmokyk mus, Viešpatie, skubėti klausytis Tavųjų žodžių, kad kaip išmokusi Tavo pamoką Morta galėtume drauge su ja viso gyvenimo darbais išpažinti: „Aš tikiu, jog Tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris atėjo į šį pasaulį (plg. Jn 11, 27) ir savo žodžiu, mirtimi bei prisikėlimu nugalėjo mūsų puikybę ir padovanojo savojo gyvenimo apstumą".

Kun. Vytenis Vaškelis