Paieška svetainėje

,,Štai aš siunčiu jus...“

XIV eilinis sekmadienis C 

Iz 66, 10 – 14 c; Gal 6, 14 – 18; Lk 10, 1- 12. 17 – 20 

Retai kurioje šv. Rašto ištraukoje geriau matyti, kaip Dievas vertina ir gerbia žmogų, kviesdamas jį bendradarbiauti savo veikloje. Dievas savo pjūties arba Evangelijos skelbimo ir žmogaus atpirkimo darbo nenori atlikti be mūsų, bet nori mūsų užsiangažavimo. Tam panaudojamos visos žmogiškosios prigimties galimybės. 

Pavyzdžiui, Jis žino, kad blogai dirbti vienam, todėl siunčia mokinius po du, kad vienas kitą paremtų ir mobilizuotų. Žino, kad mokiniams gresia pagunda prisitaikyti prie tų įstatymų ir papročių, kuriais vadovaujasi pasaulis, todėl juos siunčia eiti lyg avinėlius tarp vilkų, susitaikant su visais žmogiškais nesaugumais, nes ,,kas kovoja kalaviju, nuo kalavijo žus“ geriausia tvarka yra taika, o saugumas tikėjimas. Žino, kad lengva pasukti iš pasirinkto kelio, kuris pašalina bet kokį tikslą, todėl ragina susikoncentruoti į vieną. Žino, kad gausu liūdesio darbo viduryje, neretai tai pakenkia pačiam darbui ir padaro jį nevaisingą, net iššaukia skurdą. Žino, kad žmogus mėgsta vaikytis populiarumo permainų ir yra nekantrus, todėl liepia laikytis vienoje vietoje, tol kol neatlikta užduotis, o jei darbas gali neduoti vaisių, liepia negaišti laiko. Žino, kad žmogus mėgsta apžvelgti savo darbo vaisius, todėl leidžia jais džiaugtis, bet įspėja, kad tikėjimas ir meilė Jėzui yra svarbiausia. 

Visame tame matyti didžiausias Jėzaus rūpestis savo mokiniais ir jų darbo vaisiais. Jėzus nenori jiems pasakoti iliuzijų, bet lojaliai įspėja apie sunkumus: kad nebus priimti, kad žmonės juos atakuos ir nepaliks ramybėje. Nežada jiems pelno ir didelio atlyginimo. Bet ir ne dėl pelno juos siunčia. Svarbiausia užduotis yra Evangelijos skelbimas, remiantis Dievo meilės ir globos ženkliais. Viena nuo kito yra neatskiriama. Dievas yra meilė ir gėris, Dievas besirūpinantis savo vaikais. Fizinio ir dvasinio išgydimo stebuklai yra išlaisvinimo ženklas nuo blogų ir blogesnių problemų: išsilaisvinimo iš nuodėmės. O visa tai skelbia apie artėjančią Dievo Karalystę. Evangelija arba Geroji Naujiena tai skelbimas tos džiaugsmingos žinios: Dievas jūsų nepamiršta! Nežiūrint visų nuodėmių,jus labai myli, netgi duoda jums prieigas į savo Karalystę. Kas pasitiki Kristumi, suras Jame išgelbėjimą, pagalbą atleidimą ir ramybę. Kad priimti tą Gerąją Naujieną reikia būti vertu gauti tą ramybę, t. y. pasitikėti Dievu. Jėzus nereikalavo, kad žmonės iškart į Jį įtikėtų. Jis reikalavo, kad tikėtų Dievu, Šv. Raštu, pranašystėmis. O kas atvirai pasitiki Dievu ir tikrai tiki Jo žodžiu, tada priims ir Kristų su Jo pasiuntinybe. 

Mes žinome, kad Kristus skelbė tą patį, ką Dievas Senajame Testamente apreiškė, yra tik vienas skirtumas - Senasis Testamentas žadėjo ir paskelbė, o Kristus įvykdė ir realizavo. Taip pat parodė pilną prasmę to, kas dar ne iki galo buvo aišku Senajame Testamente. Darė tai sudėdamas akcentus ypatingoms temoms, įsakymams, nuostatoms, ir Dievo teisės reikalavimams. 

Ir toje pasiuntinybėje turėjo bendradarbiauti Jėzaus mokiniai – ne tik tie pirmi, prieš du tūkstančius metų, bet ir tie bendradarbiai, gyvenantys šiandien tarp mūsų. Ir mes turime būti jų skaičiuje, nes pjūtis didelė, o darbininkų labai maža. Viena yra tikrai aišku, kad darbininkų su sutana tam darbui jau neužtenka. Ir todėl verta apmąstyti Kristaus kvietimą. O dar labiau su pasitikėjimu melsti, kad kuo daugiau žmonių – su kiekvienu iš mūsų asmeniškai priešakyje - kilniadvasiškai priimtų tą užduotį. 

Kun. Mariusz Pohl 
Vertė kun. Edmundas Rinkevičius.