BM Slide Login

Paieška svetainėje

Sek paskui mane!

Kokie kieti ir kokie svarbūs yra šios dienos Evangelijos žodžiai. Žodžiai nuteikiantys ir reikalaujantys. Žodžiai apie pašaukimą be kompromisų... 

Atrodo, kad tas prieš akimirką perskaitytas Evangelijos fragmentas skirtas tik tiems, kurie iš pareigos yra pašaukti skelbti Dievo žodį, o labiausiai vyskupams, kunigams, vienuoliams, misionieriams. Bet ar taip iš tiesų yra? Ar tu brangi sese, brangus broli, gali ramiai pasakyti, kad tie prieš akimirką girdėti žodžiai tavęs neliečia? Kad tai yra tik kažkoks apmąstymas apie pašaukimą, kuris neturi jokios įtakos tavo gyvenimui, neturi jokio poveikio tavo poelgiams, kad Kristus tais žodžiais nieko iš tavęs nereikalauja. Ar gali tai pasakyti su švaria sąžine? Vis tik Evangelija nukreipta į visus žmones; į kiekvieną žmogų be išimties, o taip pat į tave; nukreipta yra visa, o taipogi ir tas, prieš akimirką perskaitytas fragmentas liečia tave. Nes ir tu brangi sese, brangus broli, esate pašaukti, kad skelbtumėte Evangeliją. Gal nebūtinai žodžiais, nebūtinai čia, iš tos sakyklos, bet pirmiausia savo gyvenimo pavyzdžiu. Gyvenimo pagal Evangeliją, gyvenimo, kuriame galima be vargo rasti Dievo pažadus. 

Ir kaip tik šiandien, kada Jėzus nukreipia į mus žodį apie pašaukimą, galime atlikti savotišką mūsų evangelinio gyvenimo reviziją išeinant iš trijų atsakymų, duotų Jėzaus trims žmonėms. 

,,Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti...“ Manau, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime buvo tokių dienų, kada su meile šaukėme: ,,Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum“. Bet gyvenimas daro savo: pradeda mus rišti. Kiek Kristaus mokinių nuliūdo dėl komforto? Kiek krikščionių negali apsispręsti gyventi pagal Evangeliją, nes tai reikalautų atsisakyti pirmiausia nepasitikėjimo. Kristus parodo mums šiandien, kaip labai, ir net per labai esame savo gyvenime prisirišę prie daiktų, apsirūpinimo, kad tai mus apriboja. Verta čia pastebėti vieną įžvalgą: žmogus trokšta materialinių vertybių, bet kai jau jas įsigyja – tai liūdina jį, žmogus kankinasi, jomis springsta. 

,,Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę“. Kas tai yra ,,mirusis“ šiame kontekste? Tas, kuris nenori skelbti gyvenimo ir neina paskui Jėzų. Miręs tarp gyvųjų, pasilieka tarp mirusiųjų. Į gyvus reikia žiūrėti kaip į mirusius, o į mirusius kaip į gyvus. 

,,Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.“ Arklų gyvenime yra daug, o gyvenimas trumpas. Reikia išsirinkti tik vieną arklą. Po pasirinkimo reikia pridėti ranką ir širdį prie išsirinkto arklo ir nesižvalgyti atgal. Bet ateina pagunda. Atrodo mums, kad prie kito arklo yra lengviau, gražiau, kad ten daugiau galima uždirbti. O Kristus perspėja: ,,Kas prideda <...>“ Jėzus štai moko ne tik ką turime apleisti, bet prie ko turime sugrįžti. Vargu, ar tai prisimena šiuolaikinis žmogus. To žodžio šviesoje, šiandien mums reikia paanalizuoti savo gyvenimą, mūsų pašaukimą, ar kartais neturime pagundos mesti, pakeisti savo arklą.

,,Eik paskui mane“ Viešpats visada šaukia. Šaukia ir šią akimirką Tave. Jo kvietimas yra troškimas. Kviesdamas trokšta, kad pasitrauktum nuo ko nors ar kokio daikto. Už kelių akimirkų, ant altoriaus, tarp mūsų vėl bus tikras Kristus duonos ir vyno pavidalu. Čia, prie šio altoriaus, galėsi susitikti su Juo esančiu Eucharistijoje. Galėsi Jį priimti į savo širdį, į savo gyvenimą, nes Jis nori tave sustiprinti, duoti tau jėgų, kad pasiliktum prie savo gyvenimo arklo. Kad išeidamas iš šios bažnyčios nepamirštum Jo iki kitos savaitės, bet gyventum Juo kasdien. Kad neštum Jį žmonėms, kuriuos, šios savaitės bėgyje, sutiksi, kad tavyje jie galėtų pažinti patį Dievą ir įsitikinti Jo meile. Todėl nedvejok. Atsakyk į Jėzaus ,Sek mane“, palik mirusiems laidoti savo mirusius, o tu eik ir skelbk Dievo Karalystę. Tokia proga gal niekad daugiau nepasikartos.

Kun. Rafal Chwalkowski SDS
Vertė kun. Edmundas Rinkevičius 2010 06 27