BM Slide Login

Paieška svetainėje

Atnešk Dievui suvargusį gyvenimą

Lengva prasiskverbti prie Dievo žmogui, kuriam pavyko išsaugoti švarią sąžinę, sukaupti dorybių, ištobulinti sielą, atlikti daug darbų ir su didele gerų darbų knyga stoti prieš Tėvą, kaip geram ir mylimam vaikui, didžiuojantis prieš Tėvą ir didžiuojantis savimi. Daug žmonių galvoja, kad tai yra pagrindinė susitikimo su Tėvu sąlyga. Jei nesi geras vaikas, tai nėra ko rodytis prie tėvų namų slenksčio. Jeigu netyčia tai padarysi, durys bus uždarytos, o jeigu pabelsi, Tėvas atsakys: "Nepažįstu tavęs".

Tačiau tikrovė yra kitokia. Galima eiti prie Tėvo su sugriauta sąžine, pritvinkusiam ydų vietoj dorybių, su sutepta siela ir ne tik su tuščiomis rankomis, bet ir su didele knyga blogų darbų, iš kurių daugelio jau nepavyks atitaisyti. Gali eiti prie Tėvo, kaip negeras, nemylintis vaikas, kuriuo Tėvas negali didžiuotis ir kuris gėdijasi pats savęs. Galima eiti, ir ne tik galima, bet tai yra pats protingiausias dalykas, kurį tokiame stovyje žmogus gali atlikti. Kur tik eitum, į ką besikreiptum, tavęs gali laukti atmetimas ir panieka. Vienintelės Tėvo namų durys pasiliks atvertos, o Tėvo rankos tave priglaus.

Tas sugrįžimas yra labai sunkus. Gėda ir melaginga ambicija stengiasi įteigti, jog tai yra Dievo ir savęs kompromitacija. Tas žingsnis yra tūkstantį kartų sunkesnis negu žingsnis mylinčio ir nenuodėmingo vaiko, kuris visada kėlė džiaugsmą Tėvui. To žingsnio sunkumas yra to nelaimingo žmogaus užverta gyvenimo byla.

Aiškėja dvi sąlygos, nulemiančios tokio žingsnio žengimą. Tai įvykdyti gali tas, kuris įtiki, kad Dievas jį myli, kaip Tėvas vaiką. Su savo neviltimi, padarytomis kvailystėmis, suklupimais – netgi totaliniais – galima prieiti prie to vienintelio, kuris mus myli. Jis sugeba paliesti ne tik mūsų sugraudintą sielą, bet ir jos vertę. Esame svarbūs ir vertingi vien tik dėl tų, kurie mus myli. Dievas visada mus myli. Jam visada esame svarbūs. Pergyvenimas tiesos, kad Dievas mus myli, nepaisant nepavykusio gyvenimo, palengvina prisiartinimą prie Jo kaip atleidžiančio Tėvo.

Antroji sąlyga yra savo kaltės dydžio įvertinimas. Reikia prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, už tai, kas nuodėmėje yra mūsų. Įsisąmoninimas pražudytų metų, o gal net viso gyvenimo veda į gailestį. Žmogus kartais yra tokioje būsenoje, kad nori apverkti save. Tos skausmo ašaros yra vienintelis lobis, kurį žmogus nešiojasi su savimi. Rankos yra suteptos, sąžinė sugriauta, tik sužeista siela verkia. Tėvas, matydamas ašaras savo vaiko akyse, priglaudžia jį ir atleidžia. Jeigu tų ašarų stinga, tai ženklas, kad vaikas nepažino savo klaidų, kad tebėra savo kvailystėje, o atėjus laikui Tėvas privalės ištarti: ,,Nepažįstu tavęs.“ Vaiko gailesčio ašara – tai ženklas jo išminties. Evangelinė Jėzaus pokalbio su prostitute scena mums nusidėjėliams yra viena džiaugsmingiausių Biblijos scenų. Tai gyva iliustracija pasakojimo apie sūnų palaidūną. Moteris, kuri prarado savo orumą, įtikėjo, kad Jėzus ją myli: Jis vienas neprikaišioja jai, kaip tai darė daug kitų vyrų, ir neatstumia, kaip tai darė miesto gyventojai, bet priima. Gavo savo tikėjimo išpažinimo ženklą Mokytojo iš Nazareto meilėje. Jėzų palietė jos tikėjimas ir skausmo ašaros dėl nesugrąžinamai prarastų metų – tiek daug, kad neišpirksi. Ji gavo nuodėmių atleidimą ir pagyrimą: ,,Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“.

Nedaugelis pamaldžių žmonių supranta grįžtančio nusidėjėlio skausmą. Dievas supranta, todėl taip kantriai laukia ir taip labai vertina tuos, kurie turi drąsos ateiti prie Jo su savo nuodėmėmis.

Kun. Edward Staniek
Vertė kun. Edmundas Rinkevičius 2010 06 13