Paieška svetainėje

Gyvenimas yra kelionė

Gyvenimas yra kelionė. Nuo miglotos vaikystės iki miglotos senatvės. Mačiau vieną paveikslą, kuriame iš žiedlapių pavaizduoti piligrimai. Jie eina su lazdomis rankose ir išnyksta horizonte. Toks ir mūsų gyvenimas. Vieni gimsta laimingi, viskuo aprūpinti, net nepagalvoja, kad gali ko nors stokoti, kad gali būti kitaip. Kiti nuo kūdikystės įkrinta į ,,paplavų“ duobę į gyvenimo bedugnę iš kurios niekada ir neišsikapsto. Kodėl taip yra, kas gali atsakyti? Aš nežinau.

Viena moteris savo dukrai pasakė: ,,Kam aš tave pagimdžiau, geriau bučiau kraujais išspjaudžius“. Ta dukra, dabar jau pagyvenusi moteris, tai prisimena visą gyvenimą ir nešioja nuoskaudą širdyje. Ar tie žodžiai nulėmė jos be galo vargingą gyvenimą? Ne vien tik jie. Žmogus turi teisę rinktis gėrį ar blogį, meilę ar neapykantą, gyvenimą ar mirtį. Ta teisė įpareigoja jausti atsakomybę už kiekvieną veiksmą ir žodį. Neapgalvotas, ar pykčio išprovokuotas žodis gali sugriauti žmogaus gyvenimą.

Tačiau laikas išgydo žaizdas, jeigu sugebame atleisti. Neapykanta didžiausias mūsų priešas. Dėkingumas ir meilė geriausiai padeda nugalėti blogį.

Vėlinių popietę aplankiau tris ligonius. Vienas iš jų po penkiolikos minučių mirė. Važiavau į Jotainių kaimą jau tamsoje, pro Ramygalos kapines, kurios skendėjo žvakių šviesoje. Tai tikėjimo ir meilės išraiška tiems, kurie jau paliko šį pasaulį. Ar jiems reikalingos tos žvakės? Daugeliui jų gal jau šviečia antgamtinė, amžinoji šviesa. Šviesa daugiau reikalinga mums, kad dar labiau nušviestų kelią į supratimą, jog mirusieji gyvena, kad mes ne vieni šioje ašarų pakalnėje. Gal iš mūsų protėvių yra šventųjų, kurie virpa dėl mūsų išganymo, kurie gyveno tikėjimu ir viltimi. Jie užtaria mus pas Dievą. Mes privalome melstis už tuos, kuriems jau baigėsi atsiteisimo laikas. Jie jau pasiekė kelionės tikslą. Mes dar kelyje su viltimi keliaujame prie jo, kartais suklupdami, parpuldami, bet visada pasirižę keltis ir eiti, kaip amžini piligrimai.

Vieną kartą iššauti Didžiojo Šaulio rankos, kaip strėlės lekiame į tikslą, į tą taikinį, kuriam esame skirti.

Kol gyvename žemėje susiduriame su vargais ir džiaugsmais, su laimėjimais ir pralaimėjimais. Kai kam atrodo, kad tik kančia, tik vargas nuolatiniai draugai ir nėra šviesios dienos. Bet žinokime, kad kančia praeina, o lieka tik sielos grožis, lieka tik nuveikti geri darbai. Norisi uždegti žvakutę ant gero žmogaus kapo, to, kuris kaip šviesa švietė kitiems.

Kun. Edmundas Rinkevičius