BM Slide Login

Paieška svetainėje

Žmogaus širdis – Švč. Trejybės šventovė

Būk pašlovintas didingasis Dieve, kuris prieš daugybę metų sukūrei Rojų ir pirmuosius jo gyventojus. Viešpatie, viską apžvelgęs, gėrėjaisi savo kūryba, nes Tavo kūrinijai niekas negali prilygti (Pr 1, 31). Vienintelis Viešpatie, Adomą ir Ievą buvai apdovanojęs išskirtine meilės malone: jie ir Tu tarp savęs laisvai bendravote kupinoje harmoningos meilės, išminties ir džiaugsmo atmosferoje. Ar dar galėjo labiau būti išaukštintas žmogus, kuris betarpiškai taip kalbėjosi su pačiu Kūrėju, kaip panašiai amžinai tarpusavyje bendrauja trivienis Dievas – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia? Taip, ši pirmųjų žmonių draugystė su Dievu galėjo išaugti į tokią artimą abipusę bičiulystę, kuri būtų pasiekusi susivienijimo dieviškoje meilėje zenitą...

Deja, Dievo ir pirmųjų tėvų draugystė neilgai truko, nes gundant šėtonui, jie Dievą iškeitė į „gero ir pikto pažinimo medį“, kurio vaisiai buvo mirtinai nuodingi (Pr 2, 17). Nors ši neklusnumo nuodėmė juos atskyrė nuo Viešpaties, bet atsidūrę kaltės dumble, jie iškart pradėjo suvokti, ką prarado: pasijutę visai vieniši, jie pradėjo ilgėtis buvusios bendrystės su Juo. Apmaudu, kad jie turėjo sumokėti tokią neproporcingai milžinišką pavėluoto praregėjimo kainą.

Jei nebūtų buvę beribio Dievo gailestingumo pažado išsipildymo – siųsti Mesiją iš nuodėmių gelbėti žmonijos, tada visos Adomo ir Ievos atgailos ašaros būtų beprasmės. Bet Viešpaties malonė be krantų (Rom 5, 20 – 21). Todėl net ir tie, kurie dėl nuodėmingo širdies užkietinimo save laiko išmestais už Dievo malonės borto, vis tiek gauna šansą keisti savo mąstymą, atsiversti ir susigrąžinti prarastą Edeno sodo dovaną – bendrystės su gyvuoju Dievu privilegiją.

Italų teologas kun. Silvano Fausti rašo: „Iš tikrųjų mes Dievą suvokiame, tiesiogiai Jį apčiuopiame būtent savo nuodėmėje. Mūsų ranka ištiesiama, kad paimtų ir kad žudytų, atidengia dovaną – atleidimą ir prisikėlimą. Tai didžioji mūsų išganymo paslaptis, vienintelis įmanomas mūsų ir Dievo susitikimas, abiem pilnutinai gerbiant vienas kito laisvę.“ 

Paradoksalu: nuodėmė žmogų nuo Dievo atstumia, bet ji ir jį prie Jo savaip artina. Viskas priklauso nuo žmogaus sąžinės jautrumo ir dieviškos malonės apstumo. Nors išties didžiojo Šeštadienio liturgijoje prasmingai giedama apie palaimintą pirmapradę kaltę, kuri „priviliojo“ pas mus ateiti Atpirkėją, vis dėlto tūkstančius kartų geriau nepakliūti į nuodėmių brūzgynus, nes paskui, kai jau pavyksta iš jų išlįsti, neretai (dėl buvusių nuodėmingų įpročių liekanų veikimo) nelengva su Dievu maldingą bendravimą pilnai atkurti.

Šio sekmadienio Švč. Trejybės šventei skirta Evangelija šiek tiek mums atveria Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios meilės slėpinio uždangą (Jn 16, 12 – 15). Jėzus trokšta, kad mes Jam ir Jame amžinai priklausytume. Todėl Jis prabyla apie Tiesos Dvasią, kuri, jei tik mes Ją priimsime, pažinsime ir pamilsime, mus ves į tokią tiesos pilnatvę, kuri dovanojama tiems tikintiesiems, kuriuose, pasak šv. Tomo Akviniečio, Dievas būna kaip pažinta Būtybė susipažįstančiame ir mylima mylinčiame, idant joje Jis galėtų gyventi kaip savo šventovėje.

Tačiau, ką turi Jėzus, ko nebūtų gavęs iš savojo Tėvo? Viskas, kas tik priklauso Tėvui, priklauso Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Todėl kiekvienas žmogus, kuris savo egzistencijoje patiria kuriamąjį Dievo veikimą, yra malonės šaukiamas malda bei visu gyvenimu šlovinti vienintelį Dievą, esantį trijuose Asmenyse – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, nes, kaip skelbia Vatikano II Susirinkimas, visa išganymo istorija yra ne kas kita, kaip istorija kelio ir priemonių, kuriomis Švenčiausioji Trejybė apsireiškia, su savimi sutaikina ir suvienija nusigręžusius nuo nuodėmės žmones. 

Tik žvelgdami į Kristų, Jį pažindami, Jo meile sekdami, tinkamiausiu būdu kaskart į save atkreipiame maloningus Dievo Tėvo ir Dievo Dvasios žvilgsnius. Juk visų malonių syvai į mūsų širdis teka ir tekės iš gyvojo Jėzaus mirties ir prisikėlimo paslapčių šventimo, kasdien vykstančio per šv. Mišias.

Šv. Kotryna Sienietė (1347 – 1380) apie Trejybę taip rašė: „Du nebūna be trečio ir trys nebūna be dviejų. Ten, kur kartu yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, ir aš esu tarp jų malonės dėka“. 

Švč. Trejybe, saugok mane, kad niekados mano širdies netemdytų pragariškų nuodėmių dūmai, bet tebus priešingai: mano širdy – Dangus, nes jis tapo Tavo nuolatine buveine. 

Kun. Vytenis Vaškelis 2010 05 30