BM Slide Login

Paieška svetainėje

Paslaptingasis Dievo Kūnas

Pr 14, 18 – 20; 1 Kor 11, 23 – 26 ; Lk 9, 11 – 17

Sunku šiuolaikiniam žmogui įtikėti realiu Dievo pažadu - šv. Komunija. Šiandien tai dažnai iškila šio pasaulio situacijose. Dievo pasaulis ir Jo Antgamtinė tikrovė tampa mums paslaptinga ir nesuprantama.

Biblijoje Jėzus mums pasirodo kaip tikroji duona iš dangaus, viršijantis stebuklingą maną iš Izraelitų perėjimo per dykumą laikų. Mums sako: ,,Duona, kurią Aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Žydai prieštarauja sakydami: ,,Kaip Jis gali mums duoti valgyti savo kūną“. Atsakydamas į tai Jėzus pasakė daugiau, jog valgymas Jo Kūno ir Kraujo yra būtinas, kad turėtume savyje gyvybę ir ta gyvybė tvers amžinai. Mokiniai linkčiojo galvomis ir tvirtino: ,,Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis! (Jn 6, 60). O evangelistas prideda: ,,Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“. Tiesa, Apaštalai pasiliko, bet ir jie iki galo nesuprato sunkių Kristaus žodžių. Dievas pramatydamas žmogiško tikėjimo trūkumą, nepaniekina netikėlių, bet trokšta mums padėti suprasti paslaptis. Žino žmogiškas silpnybes, apie kurias Jėzus pasakė: ,,Jeigu nepamatysite ženklų ir stebuklų jūs netikėsite.“ Tokia buvo stebuklų prasmė, kurią įvykdė itališkoje Bolsenoje prie šv. Kristinos kapo.

Stebuklingas ženklas buvo duotas čekijos kunigui Petrui, keliauninkui į Romą 1263 m. Jis norėjo prie šv. Apaštalo Petro kapo sutvirtinti savo tikėjimą, ypač į Kristaus pažadą Eucharistijoje, kai tuo metu daugelis tuo kvestionavo. Kai paaukojo šv. Mišias kriptoje, kur buvo šv. kankinės Kristinos kapas, po Komunijos neteko žado. Iš pirštuose laikomos Ostijos, iškeltos kaip Kristaus Kūnas, pradėjo lašėti kraujas, paliekantis ant korpuralo matomus pėdsakus. Svetimšalis pradėjo virpėti, sušuko ir parkrito ant žemės. Jį išnešė į zakristiją, ir kas juokingiausia, pamiršo jį, visi bėgo pažiūrėti palikto ant altoriaus korpuralo su kraujo lašais. Tuo metu, netoli Orvieto, buvo popiežius Urbonas IV. Greitai jis išsiuntė savo ekspertus, kad ištirtų įvykį. Po tikrumo patvirtinimo, ekspertai paėmė su savimi relikvijas ir pajudėjo į kelią, vedantį į Orvietą. Susitikti su jais išėjo popiežius, ant di Rovochiaro (Saulės tilto) korpuralas buvo parodytas popiežiui, kuris pakėlė jį ir parodė visiems tikintiesiems. Tas įvykis davė pradžią procesijoms Kristaus Kūno ir Kraujo garbei.Dievo Kūno šventė pasiekė Lenkiją 1320 m., karaliaus Vladislovo Lakietkos laikais. Lenkijos tradicijoje ši šventė turėjo ryšį su nelaimių atitolinimu arba išprašant gero oro ir palaimos. 

,,Tai didelė tikėjimo paslaptis“ Girdime šiuos žodžius per svarbiausią šv. Mišių dalį kai padėtos prieš mus duonos ir vyno atnašos tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Taip išpažįstame Jo Slėpiningą pažadą Eucharistijoje. Matome Jį ne dangiškomis, bet tikėjimo akimis, tikėjimo, kuriame pasiliekame.

Jeigu kas nenori pripažinti tokių permainų kaip galimų, tegu pastebi, kiek tikėjimas į Dievą akivaizdus, kadangi gamtos jėgų dėka, vienas daiktas gali tapti kitu, keisdamas formą, pvz. dujos gali virsti ugnimi, tuo labiau Dievo jėga, kuris padaro, kad tos formos egzistuoja, gali jų visumą pakeisti kita visuma, taip kad duona taptų Kūnu , o vynas Krauju. Dievas prasiskverbia į mūsų pasaulį matomų daiktų pavidalu, kad Kristaus Kūnas ir Kraujas būtų mums dvasiniu dieviškuoju pasiuntiniu, duodamas mums kaip paprastas maistas ir gėrimas, ne kūno ir kraujo pavidalu, bet duonos ir vyno pavidalais, užtat – būtų pasibjaurėjimas, nes, kas gi, gali valgyti žmogaus kūną ir gerti kraują. 

Kun. Jerzy Cholewinski
Vertė kun. Edmundas Rinkevičius 2010 06 06