BM Slide Login

Paieška svetainėje

Šventoji Dvasia, nuženk!

Jėzus, užgrūdintas ilgų dienų pasninko, atmetęs visus šėtono gundymus, grįžta į Nazaretą, kad pradėtų vykdyti pasiuntinybę, kuriai pasaulyje nebus analogų. Sinagogoje Jėzaus skaitytą pranašo Izaijo knygos ištrauką apie Šventosios Dvasios veikimo universalumą (Lk 4, 18) galime ir šitaip išreikšti: „Aš, Jėzus, ateinu gelbėti pasaulį ne vienas, nes su manimi yra Dievo Dvasia, kuri kuria visa nauja mylimiausiojo Tėvo šlovei“. Be abejonės, triasmenis Aukščiausiasis yra žmonijos atpirkimo „kaltininkas“, bet vienintelis Dievo Sūnus turėjo mirti ant kryžiaus.

Ar įmanoma žmogui, be Šventosios Dvasios patepimo kažką pozityvaus rinkti, o ne viską vėjais paleisti (Mt 12, 30)? Daugelis žmonių yra krikštyti ir priėmę kitus sakramentus. Vadinasi, gausybė malonių išsiliejo ant jų. Bet kur tikėjimo vaisiai, liudijantys, kad Viešpaties gerumo palaima lydi kiekvieną mūsų žingsnį ir per mus Jis maloningai beldžiasi į kitų širdis, ypač šiais Gailestingumo metais? Jėzaus pavyzdžiu būtina sugrįžti į savąją širdies dykumą, kad pirmiausia pasninku apvaldytume rafinuotos puikybės hidras, kurios, kartais mums nepastebint, ima ir visai nelauktai iškiša pritvinkusias nuodų galvas ir be jokio apsimestinio drovumo švirkščia juos bet kam... Tikro atsinaujinimo pradžia ir jo tęsimas visą gyvenimą apsiriboja ne tik juslių bei sielos galių drausme, bet pasninko esmė – savo mintis, valią, troškimus, tikslus ir visą gyvenimą atiduoti Kristaus valdžiai (Žyd 2, 8), kad mes iš tiesų ne sau priklausytume, bet Jam.

Jėzus dėl mūsų 40 dienų negėrė ir nieko nevalgė. Dabar žmogui gali užtekti 40 sekundžių, kad jis, būdamas ramybėje, išgirstų vidinio įkvėpimo balsą: „Sūnau, dukra, pavesk susikaupusius rūpesčius Viešpačiui, skirk tylos atkarpėlę Dievo žodžio skaitymui bei bendravimui su Juo, ir ant tavęs nužengs Dvasia, primindama, kad be Gerosios Naujienos esi niekas, o priimdamas ją į savo vidų esi apdovanojamas išlaisvinimo džiaugsmu, nes tapai tikrąja Tiesos dalele. Tau dar plačiau prasivers tikėjimo akys, išvysi naujus laisvės horizontus, ir tavo gyvenimas bus nuolat pripildomas Jo artumo malonės metų... (plg. Lk 4, 18 – 19). Pasak šv. Kirilo Jeruzaliečio, kalbėjusio apie Šventąją Dvasią, „mūsų apmąstymas bus lyg gėlių puokštelė, suskinta didžiulėje pievoje“. Bet kokį malonų ji skleis Dievui kvapą, kai išsiplėtęs mūsų vidinio regėjimo laukas taps dvasinio praregėjimo aikštele aplinkiniams.

Šiuo metu vykstančio maldų už krikščionių vienybę aštuondienio proga prisimintina, kad Dievas Paraklitas yra didysis iniciatorius, vienijantis visas pasaulio krikščionių bendrijas Kristuje. Raniero Cantalamessos žodžiai pulsuoja tikėjimo optimizmu: „Šiandien Dievas suteikia Šventąją Dvasią įvairių bažnytinių bendrijų tikintiesiems tais pačiais būdais ir kartais tokiomis pat formomis dėl to paties tikslo: kad paskatintų mus priimti vieniems kitus Dvasios meilėje ir žengti visiškos vienybės link, kaip žengė žydai ir pagonys, susivieniję toje pačioje Bažnyčioje. Dvasia, gebanti sujungti į vieną kūną žydus ir pagonis, vergus ir laisvuosius, nūdien tikrai gali suvienyti į vieną kūną katalikus ir protestantus, Romos ir ortodoksų Bažnyčias! To turime prašyti Dvasios, himnu Veni creator šaukdamiesi Jos kaip caritas ir meilės“.

Čia Viešpačiui nėra neįmanomų dalykų. Kai dažnai prisimename, kad Dvasia Gaivintoja mus apdovanoja tam, kad tolydžio taptume turtingesni Kristumi, kuris dėl mūsų tapo beturčiu, tada vis labiau įsisąmoniname, jog mūsų tikrasis lobis yra begalinis šv. Jono Krikštytojo noras mažėti Jame, idant per šį nesibaigiantį proto bei širdies nuolankumo procesą būtume pripildyti Jo galios priimti tai, kas visus krikščionis vienija, ir atvirai linkėtume vienas kitam tik geriausių dalykų, nes tokia yra Dievo valia.

Kad galėtume kitiems prabilti tinkamais žodžiais, tinkamu laiku tylos bylojimu ir gerų intencijų veiksmais, tegul Dvasia vėl nužengia ant mūsų, kaip Ji buvo pripildžiusi Jėzų (Lk 4, 18). Kreipkimės į Dvasią Globėją vieno autoriaus žodžiais: „O, kad many šventoji ugnis nūn imtų žėruoti, degint žemų troškimų šlakus ir kalnus kilnoti! O, kad Ji iš dangaus kristų ir nuodėmes sunaikintų! Ateik, Šventoji Dvasia, šaukiuosi Tavęs, uždeganti Dvasia, nuženk! Valanti ugnie, pereik per mano širdį, apšvieski sielą, savo gyvybe visur įsiskverbk ir visa pašventink“.

Kun. Vytenis Vaškelis