BM Slide Login

Paieška svetainėje

Tobuloji Kristaus laisvė

advento_vainikas

Pirmą kartą Jėzus į žemę atėjo mažyčio žmogaus pavidalu, ir populiarioji lyriška giesmė „Tyli naktis“ taikliai apibūdina įsikūnijimo esmę: „Vyksta meilės paslaptis...“. Neatsitiktinai vaikučiai pabiručiai Kalėdų laiku mėgsta žaismingai sukinėtis prie bažnyčiose įrengtų Betliejaus spalvingų dekoracijų, nes Kūdikėlis jiems yra savas, beveik toks, kaip jie patys – mažas, simpatiškas bei patraukliai besišypsantis.

Bet antrą kartą Jo atėjimas, apie kurį Advento pradžioje byloja Evangelija, bus kitoks: audringų vandenų šniokštimas nepalyginamai pranoks tų cunamio sukeltų bangų galybę, kurios 2011 metų kovo 11 – ąją sukrėtė visą pasaulį ir nuo Japonijos pakrančių nušlavė pastatus, laivus, lėktuvus ir netikėtai amžinybės duris atvėrė tūkstančiams žmonių. Antrasis Dievo Sūnaus atėjimas bus tarsi viską lemiantis gyvenimo egzaminas, - paaiškės, ar mes jau išaugome iš dvasinių vystyklų, ar mums, kaip žindantiems kūdikėliams, vis dar reikia šilto motinos pieno (plg. Žyd 5, 12 – 13).

Kristus tikrai savo mirtimi ir prisikėlimu nepataisomai sutraukė visas mus kamavusias nuodėmių grandines ir padovanojo laisvę daryti tūkstančius sprendimų, kurie liudytų, kad mes vardan Jo tiesos išsipildymo sutinkame kasdien nešti įvairiausių išbandymų ir dvasinių kovų naštą. Todėl nepaisydami neišvengiamų žmogiškų suklupimų, vis iš naujo (malonės veikiami) ryžtamės paklusti Jam bei sąžinės balsui, būdami tvirtai įsitikinę, kad tiktai Jo tiesos laikymasis yra mūsų nepaliaujamai augančios laisvės inkaras ir žodžiais nenusakomos laimės garantas.

Jaqueso Fescho asmeninis pavyzdys atskleidžia vidinės laisvės grožį. Sulaikytas už policininko nužudymą, kai dėl kvailos užgaidos bandė apiplėšti banką, kad nusipirktų laivą ir perplauktų vandenyną, jis trejus metus praleido kalėjime, kol 1957 metų spalio 1 dieną sulaukęs 27 metų buvo nuteistas myriop. Kalėjimo vienutėje jis atsivertė ir patyrė visą jo esybę perkeičiantį susitikimą su Kristumi. Jis rašė likus kelioms dienoms iki mirties: „Palaiminti tie, kuriuos Dievas pagerbia kankinyste! Pralietas kraujas visada yra didžiai vertingas Dievo akyse, ypač laisvai išlietas. Aš nesu laisvas, tačiau jei kas nors šiandien man pasiūlytų laisvę iškeisti į Dievo įžeidimą, tokį pasiūlymą atmesčiau, verčiau pasirinkčiau mirti. Taigi prisidedu prie šios mirties bausmės ją priimdamas visa savo siela ir aukodamas Viešpačiui, mirštu bent truputį mažiau nevertai“.

Štai ką padaro malonės kupinas susitikimas su Kristumi. Žmogus neatpažįstamai tampa kitoks. Jo nebebaugina net milžiniškos nuodėmės cunamio bangos, nes jis su šv. Kazimieru sako: „Verčiau mirsiu, bet sąmoningai nenusidėsiu!“ Kai Žmogaus Sūnaus atėjimo dieną dalis žmonių iš baimės panašės į perdžiūvusius stagarus (plg. Lk 21, 26), tikintieji, užuot puolę į paniką, išsities visu ūgiu ir, džiaugsmingai pakėlę akis aukštyn, išvys Tą, kurio garbei giedama nebe „Tyli naktis“, bet didingos šlovės giesmė „Vargonai, gauskit, aleliuja“.

Tačiau kad akistata su Viešpačiu (kai Jis ateis antrą kartą arba mes – pas Jį, tuoj po paskutinio mūsų širdies dūžio) būtų kiek įmanoma tobulesnė, dabar stengiamės būti pirmiausia ištikimi mažuose dalykuose. Kiekvienas suvokiame ir juntame, kad mūsų laisvė dar nėra visiškai laisva nuo nuodėmių įtakos. Turime dieviškos laisvės dovaną, kurią galbūt raizgo vos įžiūrimi mūsų klaidų ir aplaidumų voratinkliai. Svarbiausia, kad jie nebūtų mūsų neatpažinti stabukai, nors truputį stabdantys mūsų vidinio gyvenimo progresą, kuris skatina išlaisvinančią meilę Dievui bei artimui. Būtent didesnis nuoširdumas ir pagarba namiškiui (be abejo, ir aplinkiniams) tegul liudija, jog dieviškoji malonė mane nuo dvasinio drungnumo kelio veda link tobulojo laisvės Įstatymo siekio (plg. Jok 1, 25).

Neretai vyrui ar žmonai kyla pagunda pernelyg sutelkti dėmesį į sutuoktinį ir jį pamokyti, kaip (laisvės suvaržymo sąskaita) reikėtų jį ar ją padaryti laimingesnį ar laimingesnę. Daug tiesos yra vienos žmonos žodžiuose, kai ji suprato, kad tikrasis šeimos narių santykių taisymas prasideda nuo savęs. Ji rašė apie savo draugę, kurios vedybinė malda buvo tokia: „Aš myliu Leo tokį, koks jis yra“. „Ir aš negaliu priversti savo vyro Džeimio geriau atlikti namų ruošos darbų, galiu tik nustoti jam priekaištauti – ir tai mane daro laimingesnę. Kai nustoji tikėtis, kad tavo sutuoktinis be priežasties pasikeis, pyktis sumažėja, dėl to santuokiniame gyvenime atsiranda daugiau meilės“.

Kai laisvę įprasminame Kristuje, visur, kur leidžiame Jam veikti, Jis tarsi lazerio spinduliais prasiskverbia iki giliausių žmogaus širdies kampelių, ir jau nebepalieka jo netikroje ramybėje... 

Kun. Vytenis Vaškelis