BM Slide Login

Paieška svetainėje

Nenuodėmingojo Jėzaus krikštas

Dievo Sūnus visiškai susitapatina su nuodėmės jungą velkančiu žmogumi ir radikaliai atsiriboja nuo jo daromų kalčių. Jis pats tampa įsikūnijusiu bejėgiškumu, tai yra kūdikiu, kurio geriausios dvasinės savybės yra lieptas, vedantis į Dievo Karalystę (plg. Mk 10, 15). Bet Jėzus gali tapti suklupimo akmeniu tiems, kurie nenori Jo priimti ir Jį pažinti. Žmogaus asmenybę luošinantys išankstiniai įsitikinimai: “Galiu ir be Dievo išsiversti. Iš Jo nieko konkretaus nesu gavęs; juk neprašydamas Jo pagalbos į darbo karjeros viršūnę pakilau vien savo kantriu pastangų triūsu. Antai tie tikintieji, nors ir meldžiasi, bet ką jie gyvenime pasiekė, - dauguma jų yra pilkos vidutinybės...”- yra išdidi vienašališkai mąstančio ir vien savimi pasikliaujančio asmens filosofija, neturinti išlikimo šaknų.

Kristus yra tobulai vientisas bei nedalomas, kurio buvimo pagrindo negali tinkamai apibūdinti visi Jo atlikti ir tebedaromi darbai. Jis (beje, kaip ir mes visi) pirmiausia būna, o tik paskui veikia. Šv. Grigalius Nazienzietis teigia: “Kas sako, kad Jėzus Kristus tapo vertas įsūnystės po to, kai pasidarė tobulas savo darbų dėka, arba po krikšto, arba po prisikėlimo iš numirusiųjų, tebūnie atskirtas. Iš tikrųjų tai, kas turi pradžią, rutuliojasi arba tobulėja, nėra Dievas”.

Tačiau tik iš žmogaus darbų pažįstame jo gero ir blogo medžių vaisius. Todėl reikėjo, kad Gimusysis dar kartą apsireikštų pasauliui ir žmonės pradėtų suvokti, jog pas juos tikrai atėjo Tas, kuris pasuks žmonijos istorijos vairą kita linkme. Iš tiesų Kristus ir Jo  Evangelija pas mus atėjo ne vien žodžiais, bet su jėga ir Šventąja Dvasia, ir su tvirtu įsitikinimu (plg. 1 Tes 1, 5).      

Tai įvyko, kai niekas nesitikėjo aukščiausios šlovės apsireiškimo. Kai Dievas nusižemina, visada kažkas vyksta nepaprasto. Kai tik Jonas Krikštytojas pakrikštijo Viešpatį Jordano upėje ir Jis išbrido iš vandens, iškart gyvojo vandens jūra – Šventoji Dvasia – išsiliejo ant Jėzaus ir “paskandino” Jį neribotos meilės susivienijime. O kur esti Sūnus ir Dvasia, ten yra ir Tėvas, kurio žodžiai it žaibo kalavijas pervėrė Išganytojo Širdį: “Nėra ir nebus labiau mylimo, nei Tu, mano Numylėtasis Sūnau!“ (plg. Mk 1, 11).

Kadangi Jėzaus krikšte dalyvavo visi trys Švenčiausiosios Trejybės Asmenys, todėl galime sakyti, kad tai buvo vienintelio Dievo vienas iš svarbiausiųjų apsireiškimų mūsų planetoje. “Tai mes galime laikyti viešu patvirtinimu, kad Kristaus tarnystė buvo visų trijų palaimintosios Trejybės Asmenų amžinojo plano rezultatas. Kurdama pasaulį Trejybė pasakė: “Sukurkime žmogų”; prieš pradedant sklisti Evangelijai Trejybė tarsi sako: “Išgelbėkime žmogų”, – pastebi rašytojas Dž. Č. Railis.

Kristus, pakrikštytas Šventąja Dvasia, yra Jos pateptas kaip Bažnyčios kūno galva suburti visas savasias avis į vieną avidę, kurioje vienintelėje slypi žmonijos galutinio tikslo prasmė. Pasak teologo H. Miuhleno, “Bažnyčia yra labiau ne įsikūnijimo, o patepimo istorinė tąsa. Būtent Dvasia daro Jėzų ir Bažnyčią “vienu mistiniu asmeniu”, asmeniu, kurį sudaro daug asmenų. Ir Trejybėje, ir išganymo istorijoje Šventosios Dvasios vaidmuo – ne kelias prigimtis, bet daugybę asmenų suvienyti viename Asmenyje”.

Dar kartą žvelgiame į nepaprastą vyrą, kuris ryžtingai žengia į Jordano upę ir, kaip visi nusidėjėliai, kurie buvo Jono Krikštytojo krikštijami atgailos krikštu, taip pat ir Jis – tik be mažiausios nuodėmės kliaudos - pasineria į vandens purslus ir, susitapatindamas su klystančia žmonių gimine, iškalbingai byloja: „Tegul žiūri į mane tūkstančiai akių ir šimtai širdžių galvoja, kad ir Aš esu nusidėjėlis, tačiau manojoj Širdy – ramybė, nes gerai žinau, ką darau: per šį vandens krikštą įgyju tą patepimo malonę, kurios dėka tinkamiausiu būdu ant kryžiaus bus įprasmintas mano paskutinis žodis: „Atlikta!“.

Kristaus krikšto šventė mums primena, kad mes, tikintieji, per Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentų priėmimą buvome patepti Viešpaties Dvasia. Bet labai svarbu savęs klausti: „Koks dabar mano asmeninis santykis su gyvuoju Dievu? Ar dar manyje yra kliūčių, kurios trukdo veikti Dvasios malonėms? Ar aš noriu klusniai atsiduoti Viešpačiui? Ar  meldžiuosi, kad mane visur lydėtų tikėjimo, vilties ir meilės Dvasia, kaip tai darė pats Jėzus (Lk, 3, 21)?

Viešpatie Tėve, po Jėzaus Krikšto Tu iš Dangaus prabilai apie mums iki galo nesuvokiamą ir žodžiais nenusakomą meilę savo Sūnui. Vesk mus, savo vaikus, paskui Kristų, kad ir mes turėtume laimę tiesiogiai išgirsti iš Tavo lūpų, jog taip pat esame brangūs Tavo sūnūs ir dukros.

Kun. Vytenis Vaškelis