Paieška svetainėje

Kalėdos - durys į ateitį

Kai tik Švč. M. Marija tvarte pagimdžiusi Dievo Sūnų širdimi bei akių žvilgsniu susiliejo su Tuo, be kurio nėra nieko ir Jame yra viskas, ir Jį, suvysčiusi vystyklais, paguldė į dėžę gyvuliams šerti, Betliejaus laukuose piemenims, ganiusiems bandą, staiga pasirodo neregėta šviesa švytintis angelas, - skelbiantis netikėčiausią žinią. Įvyko stulbinantis vidinis pasikeitimas: piemenų patirtą išgąsčio sukrėtimą „išvijo“ nuostaba bei dar nepatirto džiaugsmo užplūdusi banga. Pasaulio akyse nereikšmingi galvijų ganytojai išgirdo žmonijos istorijos kryptį aukštyn kojomis apverčiančią naujieną: „Į pasaulį atėjo Tas, kuriam priklauso „išdidūs“ žvaigždynai ir kurį yra pašaukti šlovinti visi, kurių viduje spurda nors mažiausias gyvybės pradas“. Taigi nėra išimčių dieviškai taisyklei, kurios galiojimas laiko atžvilgu yra neterminuotas: Viešpaties akyse mažiausiesiems suteikiama privilegija priimti didžiausias tiesas (plg. Žyd 8, 11).

„Jis sukūrė - kaip kad romanuose autorius sukuria veikėjus - žmones visus skirtingus, tokius, kokiais tu ir aš buvome paskirti tapti. Šia prasme savo tikrąją tapatybę mes atrasime tik Jame. Nėra prasmės stengtis būti savimi be Jo. Įžengti į dangų - tai tapti labiau žmogumi, nei kada nors tau žemėje pavyko juo būti“, - teigia C. S. Lewis. Tapti labiau savimi – tai atpažinti Dievo buvimą Betliejaus Kūdikyje, laisva valia priimti Jo atperkančią meilės dovaną į savo širdį, kuri mus mokys nenuilstamai panašėti į teologiškai apmąstyto kviečio grūdo mažumą ir leistis vadovaujamam malonės, kurios durys, į kurias beldžiamės, yra pati Meilė – Dangus.

Dievo Sūnus atėjo pas mus, iš anksto žinodamas, kad tik nedaugelis Jį atvira širdimi priims į savo vidų. Bet tie kurie Jį iš tiesų priims, niekada nesigailės. Jie, augdami dvasia, tolydžio panašės į Tą, kuris juos sukūrė ir atpirko. Jis jiems teiks ramybę bei vidinį džiaugsmą. Šis kilniausias užsiėmimas, prasidėjęs žemėje, truks per visą amžinybę. Todėl svarbu, kad žvelgdami į Gimusįjį, Jame matytume savo esminį pašaukimą ir tikslą – kasdien apmirti savajam pataikūniškam ego, kad kiekvieną rytmetį maldos bei Dievo žodžio apmąstymo metu patirtume naują Jo prisikėlimo jėgos veikimo impulsą, teikiantį mums daugiau drąsos per visą dieną elgtis taip, kaip Jis nori.  

„Sutelk dėmesį į žmogų, kurio nemėgsti, ir pasistenk išvysti savo išankstines nuostatas jo atžvilgiu. Pažvelk į žmogų ar daiktą, prie kurio esi prisirišęs, ir išvysk prieraišumo keliamą kančią, jį lydinčią beprasmybę ir nelaisvę. Tyrinėk žmonių veidus, stebėk jų elgseną, stenkis pajusti jiems šilumą ir meilę. Paskirk pakankamai laiko klajonėms gamtoje, gėrėkis paukščio skrydžiu, gėlės žiedu, vėjyje plazdančiu sausu lapu, upės tekėjimu, mėnuliu, kybančiu virš medžių viršūnių, dangaus fone stūksančiais kalnų siluetais. Ir pajusi, kaip tavo širdį supantis kietas apsauginis šarvas minkštėja ir tirpsta, o širdis darosi jautri. Tavo akių nebetemdys stereotipų ir įsitikinimų tamsa, tavo žvilgsnis taps aiškus bei skvarbus, o širdis taps meilės buveine“, - rašė Anthony de Mello SJ. Taigi sutelkti plataus spektro dėmesį į kitą – tarsi išeiti iš savęs, kad viskas, ką mums Dievas tiesiog siunčia arba leidžia, jog kažkas įvyktų, taptų mūsų asmenine (beje, neretai ir skausminga) pamokančios patirties savastimi.

Tik giliau apmąstydami Kalėdų Kristaus apsireiškimą suvoksime, kad pirmiausia turime Jam dėkoti ir Jį garbinti už tai, kad Jis pas mus atėjo ne kaip koks nors didis karvedys, bet kaip bejėgis kūdikis. Juk neatsitiktinai šv. Kūdikėlio Teresė rašė apie mažąjį – kūdikišką - gyvenimo kelią, kuriuo ji įkūnijo savuoju pavyzdžiu. Jėzus taip nusižemino, kad, būdamas, tikrasis Karalius, tapo visų žmonių tarnu (plg. Fil 2, 6 - 8). Todėl tarti „ačiū“ už Išganytojo pasiaukojantį ryžtą ir gailestingumą niekada nebus per daug. Kalėdų proga gražiausia dovana Kristui – paprastai ir širdyje dėkojant priimti Jį tokį, koks Jis yra. Tada Jis mums suteiks savosios malonės drabužį, kuriuo vilkėdami dažnai prisiminsime, ką Jis dėl mūsų yra padaręs.

Sausio 1 – ąją išgirsime popiežiaus Pranciškaus kvietimą melsti žmonijai taikos, be kurios Žemė dėl akivaizdžių karo grėsmių gali būti išmušta iš gėrio ir blogio jėgų pusiausvyros orbitos. Taikos Kunigaikštis Kristus vis dar eina savo ištikimų sekėjų priešakyje ir neša Gerosios Naujienos vėliavą, kuri, plazdėdama Šventosios Dvasios vėjyje, akivaizdžiai byloja: tik tada žmonija bus verta taikos ir sambūvio, kai ji tikrosios taikos sieks nukreipdama savo vidines akis, maldaujančias pagalbos, į vienintelį jos Teikėją - Visagalį Dievą.  

Klauskime: „Gal ta visuotinės taikos mintis išties man per daug abstrakti ir dėl to mano malda už taiką gan reta bei paviršutiniška?“ Jei su Gimusiuoju stengsimės būti tikėjimo bei maldos artume ir, Jam padedant, neleisime nuodėmei sukelti susiskaldymo pirmiausia savo mintyse bei sąžinėje; sutarsime su savuoju „aš“ ir aplinkiniais, tada asmeniniu gyvenimo būdu prisidėsime prie pranašystės išsipildymo - begalinės Jėzaus taikos kūrimo (plg. Iz 9, 6).

Kun. Vytenis Vaškelis