BM Slide Login

Paieška svetainėje

Panašėjimas į grūdą

„Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus“ (Jn 20, 23). Kitaip tariant, amžinybės ir visos kūrinijos Viešpats sako, kad nuo šiol kiekviena laiko atkarpėlė tampa neįkainuojamos vertės, nes Dievo Tėvo didingiausia šlovė Sūnų apsiaus tik tada, kai po kruvinos kančios ir mirties ant kryžiaus „pjedestalo“ Jis savuoju prisikėlimu iš numirusiųjų visiems paskelbs tokią žinią: „Jėzus Kristus yra nenugalimas Visagalis Dievas, ir kas Jį tiki, tiems tikrai šviečia iš toli aiškiai matoma žalia šviesa... Per visą savo gyvenimą iš visų jėgų sekite Juo“.

Jėzaus kelias yra tiesus ir savaip vingiuotas. Jis sieks savojo tikslo, įveikdamas visas užtvaras ir nepaisydamas nieko. Jeruzalės skersgatviais nešdamas sunkiausių žmonijos nuodėmių naštą Jis klups, kelsis ir vėl žengs sunkų žingsnį, kuris, kaip daugelis žydų galvojo, tiesiog veda į visišką fiasko, nes mirtis galutinai užčiaupia Skelbėjo burną, iš kurios į aplinkinių širdis „byrėjo“ tiesos, radikaliai pakeitusios jų gyvenimus ir beviltiškai paralyžiuoja Jo beribio gerumo rankas, dar neseniai traukusias nelaiminguosius iš nuodėmių pragaro. Daug kam atrodys, kad Žmogaus Sūnus persistengė, nes jei būtų buvęs nuosaikesnis, dar galėjo, kitiems gera darydamas, ilgai bei produktyviai gyventi, gydyti, gelbėti...

Žmogiškos išminties postringavimas mums sako: Jis „galėjo“, o pats Kristus byloja kitaip: „Ne, negalėjau, nes mano svarbiausia kelio į pilnatvės šlovę „stotis“ buvo kenozė“. Taigi Jėzui neišvengiamai reikėjo tapti „beveidžiu“ kviečio grūdu, kuris yra nepalyginamai menkesnės išvaizdos už gyvenimo džiaugsmu krykštaujantį nerūpestingą kūdikį, kurio pavidalą buvo prisiėmęs. Jam reikėjo kaip tam grūdui įsiskverbti į žemės įsčių sužiedėjusią plutą, kad šiuo Jo susinaikinimo veiksmu pasaulis būtų užtvindytas naujos gyvybės jūra.

Išdžiūvusi žemė godžiai „prarijo“ savanorišką Auką, kurioje slypėjo neregėtas užtaisas. Iš to kviečio Grūdo vidaus kaip ugninga lava pradėjo veržtis viską akinanti bei kiekvieną žmogų iki jo būties gelmių persmelkianti dieviško gailestingumo šviesa, kuri sunaikino puikybės šaknis, sugriovė šėtono karalijos pamatus ir sudegino pagrindinę mirties būstinę.

Iš po to blogio griuvenų pelenų „išdygo“ Viešpaties Bažnyčia, kurios niekas ir niekada nenugalės. Kai kviečiame Šventąją Dvasią ir Jai leidžiame „alsuoti“ savo viduje, girdime bei priimame Jos įkvėpimus, jais grindžiame savo kasdienybę, tada mes patys tampame nesugriaunamomis šventovėmis, iš kurių susideda Bažnyčios kūno visuma, kurią vainikuoja neregimoji Galva - Jėzus. Tuomet laikomės Jo visuotinės tvarkos dėsnių, protingai drausmindami save stengiamės tarnauti Jam bei aplinkiniams ir ne visiems patinkančiam žodžiui „atgaila“ suteikiame šiuolaikiškumo prasmę.

„Atgaila – tiksliai laikytis nusistatytos dienotvarkės, nors kūnas priešinasi arba protas mėgina pabėgti į chimeriškas svajas. Atgaila – laiku keltis. Tai – be pateisinamos priežasties neatidėlioti užduoties, kuri tau sunkesnė arba kuriai reikia daugiau pastangų. Atgaila – mokėti derinti įsipareigojimus Dievui, kitiems ir sau, reikalaujant iš savęs surasti laiko tiek, kiek reikia vienam ar kitam dalykui. Turi atgailos dvasią, kai paklūsti savo maldos planui, nors ir stinga noro, esi nuvargęs ar išsekęs“, - rašė šv. Josemaria Escriva.

Kai motyvuotai apsisprendę einame teisingai suprastos atgailos taku, tada savaip  panašėjame į tą apmirusį kviečio grūdą, kuriame slypi perkeisto žmogaus charakterio dinamika, nes tas, kurį nors vieną kartą stipriai palietė malonė, ir jo gyvenimas pirmiausia jam pačiam tapo išsilaisvinimo iš nuodėmės pinklių liudijimu, negali užmiršti To, kuris jam tą dovaną suteikė. Todėl iš vidaus perkeistas asmuo, suprasdamas realų pavojų vėl nuklysti į ydų lankas, stengsis, Viešpačiui laiminant, taip valdyti savo netvarkingus pageidimus, kad ne tik džiaugtųsi asmeninių pastangų vaisiais, bet svarbiausia, nusikratęs ir mažiausias tingumo dulkes, galėtų padėti tiems,  kurie į jį kreipiasi...

Be abejo, malonės kelionėje kartais susidursime su tokiomis rafinuotomis pagundomis, kurios šnibždės, kad reikia atsisakyti, pavyzdžiui, savo tiesioginių pareigų ir pradėti kurti didesnius projektus... Tada pravartu prisiminti savąjį Viešpatį ir Jo akivaizdoje klausti: „Ar tai dabar man skiriamas naujų užmojų planas? O gal jį galėsiu vykdyti tada, kai nebeturėsiu kitų svarbių užsiėmimų?..“

Šv. Josemaria Escriva teigia: „Kiek džiaugsmo suteikiame Dievui, kai mokame atsisakyti savo keverzonių bei mėgėjiškų teplionių ir leidžiame, kad Jis pats pridėtų Jam labiausiai patinkančius bruožus ir spalvas!“ Neabejotinai verta dėl didesnių dalykų atsisakyti mažesnių. Kai Dievas mums ką nors duoda ar leidžia iškęsti, kas mums atrodo, kad tai yra mažiau negu turėjome, visada suklystame, nes mes matome tik pradinį tašką, o Jis visada kaip Visažinis aprėpia viską – regi ir galutinį mūsų rezultatą. Kai į Nukryžiuotąjį žvelgė kiti, Jis buvo labiau panašus į pilką grūdą, o ne į prinokusį vaisių. Nors Jo įvykdyto šlovingojo išganymo pabaigos dar nematome, bet bus tai, ko dabar net neįsivaizduojame.

Kun. Vytenis Vaškelis